captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kad „Stebuklingosios Nilso kelionės“ buvo sumanytos kaip vadovėlis

Iš tiesų Selma Lagerlof gavo užsakymą parašyti neformalų, lengvai skaitomą geografijos vadovėlį 9–10 metų Švedijos mokiniams. Tačiau rezultatas pranoko visus lūkesčius.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Knygoje „Stebuklingosios Nilso kelionės“  pasakojama apie Švediją nuo poliarinio rato iki šalies pietų. Pasakojimas apima visus metų laikus, mokiniai supažindinami su Švedijos gyvūnija, kraštovaizdžiu, istorija, kalbama apie patriotizmą, žalą gamtai, skurdą, vaikų darbo išnaudojimą ir daugelį kitų ne tik malonių temų.

Pagrindinis herojus yra berniukas, už bausmę paverstas nykštuku ir keliaujantis ant žąsies nugaros. Ši perspektyva dar įspūdingesnė pagalvojus, kad tuo metu tik prasidėjo pirmieji už orą sunkesnių lėktuvų bandymai ir rašytoja tokią pasakojimo perspektyvą turėjo kurti kliaudamasi tik vaizduote.   

Šiai knygai, kaip vadovėliui, pasipriešino daugelis mokytojų, nes jiems ji atrodė nepedagogiška, trikdanti stebukliniais momentais. Bažnyčia knygoje pasigedo krikščioniško turinio.

Vis dėlto jau pirmais metais knyga sulaukė didžiulės sėkmės. Be mokykloms skirtų knygų, buvo išpirkta dar 100 tūkst. egzempliorių. O praėjus trejiems metams po šios knygos pasirodymo, 1909-aisiais, S. Lagerlof tapo pirma moterimi, laimėjusia Nobelio literatūros premiją.

„Stebuklingosios Nilso kelionės“  net iki šeštojo dešimtmečio buvo pagrindinis Švedijos mokyklų geografijos vadovėlis.

Pirmasis lietuvis kardinolas mirė ir palaidotas Romoje

Taip jau susiklostė, kad žymiausio Lietuvos reformato Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnūs ne tik tuoj po tėvo mirties perėjo į Katalikų bažnyčią, bet ir paliko joje ryškų pėdsaką. Vyresnysis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis išsiruošė į piligriminę kelionę po Šventąją Žemą, kurią aprašė visoje Europoje pagarsėjusioje knygoje „Kelionė į Jeruzalę“.

Jaunesnis brolis Jurgis Radvila pradėjo bažnytinę karjerą ir tapo Vilniaus, vėliau – Krokuvos vyskupu ir pirmuoju iš Lietuvos kilusiu kardinolu. Du kartus dalyvavo renkant popiežius, o dar labiau pasireikšti bažnytinėje veikoje sutrukdė tik ankstyva mirtis.

Tuo metu Bažnyčioje jau egzistavo paprotys švęsti Jubiliejinius metus. 1600 m. Romoje vėl buvo rengiamos didelės iškilmės. Į Amžinąjį miestą išsiruošė ir kardinolas Radvila. Kunigaikščio iš Lietuvos pasirodymas su prašmatnia palyda neliko romiečių nepastebėtas. Tačiau dar didesnio susidomėjimo susilaukė tragiška apsilankymo pabaiga.

Romos laikraščiai detaliai aprašė kardinolo ligą ir mirtį. Radvilos likimu asmeniškai rūpinosi popiežius. Pasak nepatikrinamo gando, po mirties jis net pageidavo įsigyti vieną akmenį, po skrodimo rastą kardinolo kūne.

Jurgis Radvila buvo palaidotas neseniai Romoje pastatytoje ir pirmu barokiniu statiniu laikomoje Jėzaus vardo bažnyčioje. Jo paskutinio poilsio vietą žymi paminklinė lenta, kurioje vaizduojamas Radvilų giminės herbas. Išlikusi iki šios dienos, ji yra viena svarbiausių lituanistinių vietų Romoje.

A. Vivaldi buvo vadinamas Raudonuoju Kunigu

Kadaise Antonio Vivaldi, „Keturių metų laikų“ autorių, dėl išskirtinių raudonų plaukų ir mokslų seminarijoje buvo vadinamas Raudonuoju Kunigu. Gimęs skurdžioje šeimoje A. Vivaldi kunigo karjerą rinkosi tiek pat, kiek plaukų spalvą. Jį visada domino tik muzika. Tačiau tais laikais smuikininko karjera suteikė dar mažiau finansinio saugumo nei šiandien, todėl varginga šeima nusprendė, kad sūnus turėtų tapti kunigu.

Laimei, A. Vivaldi neilgai ėjo kunigo pareigas, o pradėjęs trečią dešimtį jau buvo žinomas kaip puikus atlikėjas ir kompozitorius. 1703 m. tapo „ Ospedale della Pietà“ mokytoju. Pieta buvo mergaičių, kurių daugumą sudarė nesantuokinės turtingų ir galingų miesto vyrų dukterys, prieglauda.

Dėl didelės paramos, skiriamos sąžinės graužiamų tėvų, Pieta turėjo puikų chorą ir orkestrą. Turistai iš visos Europos plūdo paspoksoti į merginas, kurios grojo ne tik tokiais moteriškais instrumentais, kaip fleitos, bet ir mušė vyriškuosius litaurus.

A. Vivaldi ne tik dirbo muzikiniu Pietos vadovu, bet per 35 metus šiam orkestrui parašė 400 koncertų, nors XX a. Igoris Stravinskis aiškino, kad A. Vivaldi tiesiog tą patį koncertą perrašė 400 kartų. Tarp jų – ir garsiausias A. Vivaldi darbas „Keturi metų laikai“.

Kas pirmasis Lietuvoje pavartojo esė žanro terminą

Klasikiniu eseistinės formos pavyzdžiu tapo XVI a. prancūzų rašytojo Michelio de Montaigne`io rinkinys „Esė“ (1580), kur pirmą kartą pavartotas žodis „esė“. Lietuvoje pirmasis „esė“ sąvoką pavartojo laisvos ir nevaržomos minties šalininkas Balys Sruoga, 1923 m. rašydamas apie Jurgio Savickio novelių rinkinį „Šventadienio sonetai“. Tiesa, tuo metu jis šiuos prozos kūrinius apibūdino kaip „esezus“.  

Nors esė žanrui priskiriamos kai kurios Juozapo Albino Herbačiausko, Jono Aisčio, Algirdo Juliaus Greimo, Tomo Venclovos knygos, tikrasis šio žanro suklestėjimas prasidėjo tik po 1990 m. Sovietmečiu literatūroje laisvo, kritiško ir gana subjektyvaus žanro galimybes ribojo  literatūrai keliami ideologiniai reikalavimai, o egzodo literatūroje dominavo publicistika, sprendžianti aktualias to meto kultūros problemas.

Vieni pirmųjų eseistine forma rašyti po 1990 m. ėmė Rolandas Rastauskas ir Vaidotas Daunys. Trumpi ir grakštūs tekstai, atspindintys kuriančios asmenybės temperamentą puikiai tiko to meto spaudai ir lietuvių rašytojai taip ėmė mėgautis šia literatūrine forma, kad ji neabejotinai dominuoja pastarųjų metų literatūroje nustelbdama romanus, noveles ir poeziją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close