captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kas išpopuliarino arbatos maišelius

Pirmąjį vienkartinį arbatžolių pakelį 1918 m. patentavo amerikietis Benjaminas Hirschhornas. Pakelis buvo plokščias, stačiakampiu dugnu ir turėjo šalia pritvirtintas siūlą – atrodė visai taip pat, kokį galime įsigyti ir šiandien.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Tačiau arbatos gamintojai tokiu pakeliu nebuvo patenkinti. Tuo metu arbata nebuvo itin populiarus gėrimas, siejamas tik su vyresnio amžiaus vartotojais, todėl verslininkai atkakliai siekė arbata sudominti ir jaunesnę auditoriją. Sunku patikėti, tačiau tą jiems pavyko padaryti po ketverių metų sukūrus piramidės formos arbatos maišelį.

Visų pirma, naujasis pakelis sumažino gamybos išlaidas ir mažesnė arbatos kaina tapo paskata dažniau mėgautis šiuo gėrimu. Tačiau dar vienas svarbus dalykas buvo gerokai stipresnis ir išraiškingesnis arbatos skonis. Piramidės formos maišelyje arbatžolės turi du kartus daugiau erdvės laisvai judėti ir taip suteikia arbatai gerokai ryškesnį skonį, tarsi ji būtų užplikyta arbatinuke. Galimybė pajusti tikrąjį arbatos skonį sužavėjo pirkėjus ir pavertė šį gėrimą kasdienos ritualu.

Tuščioje salėje muzika skamba geriau

Visais laikais kompozitoriai jaudinosi dėl savo kūrinių populiarumo, o atlikėjai – dėl koncertų salių akustikos, kad kolegų parašyti genialūs kūriniai skambėtų kuo geriau. Daugeliu atveju ir kompozitorius, ir atlikėjas yra tarsi vienas asmuo.

Garsaus vokiečių kompozitoriaus Georgo Friedricho Handelio pirmasis koncertas įvyko Londone ir, deja, pasisekimo nesulaukė. Tai labai nuliūdino kompozitoriaus draugus, bet pats G. F. Handelis nenusiminė. Jis tarė: „Nesijaudinkite! Tuščioje salėje muzika skamba geriau.“

Koks tikrasis I. Simonaitytės vardas

Iki Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo“ pasirodymo rašytoja pasirašinėjo Eglaitės slapyvardžiu, o namuose buvo vadinama Eve, Ėvike. Sulietuvinti vardą spaudė Liudas Gira, kuriam rašytoja patikėjo romano „Aukštujų Šimonių likimas“ rankraštį.

I. Simonaitytė čia nusileido, bet nenusileido, kai L. Gira ėmėsi lietuvinti visą romano tekstą: braukė iš teksto germanizmus, šalino dviskaitos formas, negirdėtas Klaipėdos krašto tarmybes. I. Simonaitytė, neapsikentusi tokio redagavimo, perdavė darbą Antanui Venclovai, kuris daug autentiškų dalykų sugrąžino.

Kai tapo Ieva, mažlietuviai iš jos netgi šaipėsi, vadino išdavike. Tačiau I. Simonaitytė stengėsi išlaikyti savo tapatybę, suprasti ir Didžiosios Lietuvos gyventojus. Specialiai mažlietuviams, jos pageidavimu, buvo atspausdintas „Aukštujų Šimonių likimo“ tiražas gotišku šriftu, kad jiems ta knyga atrodytų nesvetima. Svarbu ir tai, kad I. Simonaitytės parašas visada prasidėdavo E raide, o ne I. Taip rašytoja atidavė pagarbą savo tikrajam vardui.

O L. Gira, kuris įtikino ją pasivadinti Ieva, iš pradžių net nepatikėjo, kad romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ parašė I. Simonaitytė. Perskaitęs rankraštį, jis ilgai vertė prisipažinti autorę, kieno knygą ji išvertė. I. Simonaitytei tai buvo sukrėtimas. Tiesa, L. Gira buvo ne vienintelis, kuris sunkiai galėjo patikėti, kad net pradinės mokyklos nelankiusi Vanagų kaimo siuvėja galėjo sukurti tokį kūrinį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...