captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvoje vyraujantis reikalavimas slėpti atlyginimą norvegams kelia juoką

Dalijimasis informacija yra geriausias būdas stabdyti korupciją, atvirai žinomi atlyginimai užtikrina, kad pavydo bus mažiau. Todėl tai, kad Lietuvoje darbuotojas privalo pasižadėti neskelbti atlyginimo, norvegams kelia juoką, LRT RADIJUI sako Norvegijos viešojo sektoriaus profsąjungos atstovė Anne Grimsrud. Anot jos, Norvegijoje visi gali patikrinti vienas kito uždarbį: „Jei kyla klausimas, kaip kuris nors žmogus nusipirko tokį brangų automobilį, galima pažiūrėti jo mokesčius ir pamatyti, kad jo namas nedidelis arba jis ilgai taupė. Skaidrumas yra mūsų kultūros dalis.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Gražus įspūdis slepia tamsią pusę

Vilniaus centras pilnas kavinių – daugiau ar mažiau jaukių, tinklinių ar savitų. Dauguma žmonių jose jauni – tiek tie, kurie čia geria kavą, valgo saldumynus, falafelius ar kitą madingą maistą, tiek tie, kurie verda, kepa ir aptarnauja.

Daugelio kavinių interneto svetainėse yra nuotraukų, iš kurių gali susidaryti įspūdis, kad tai klestintis, gyvas, amžinai jaunas ir šiek tiek brangus miestas, pilnas vadinamojo pozityvo, varvančio nuo amerikietiškų spurgų, veganiškų kepsnių ir prabangių pieno kokteilių.

Tačiau ši spindinti jaunystės fiesta turi tamsesnę pusę. Patikrinę vidutinį darbo užmokestį kavinėse miesto centre, pamatysite, kad jis siekia 300–400 eurų, retai priartėja prie 500, o kai kur krinta ir iki poros šimtų eurų.

Panaši situacija ir Kaune. Jei dažniau lankysitės, pastebėsite, kad daugelyje vietų vyrauja dažna darbuotojų kaita – miestuose, į kuriuos studijuoti atvažiuoja jaunimas iš visos Lietuvos, darbo ieškančių studentų ištekliai beveik neriboti.

Studentė Gerda neseniai įkėlė koją į darbo rinką. Gerdos rankose knyga, į kurią ji užsirašo svarbius dalykus, planus, darbus, mintis. Čia įrašytas ir jos pirmasis legalus atlyginimas. Gerda sako, kad rugpjūčio 15 d. jai buvo pervesti 284 eurai: „Susirašėme su bendradarbe, ji taip pat tiek gavo. Nesupratome, kodėl gavome tiek mažai. Dirbome labai daug, nes buvo atidarymo savaitė, po 12 valandų per dieną, visą laiką ant kojų. Keldavomės ir pradėdavome darbą penktą ryte. Manau, kad turėtų būti bent naktinis tarifas, bet nebuvo.“

BNS/Scanpix nuotr.

Gauna menką atlyginimą, bet jaučiasi kalti

284 eurai už mėnesį darbo. Kavinių savininkai turi paaiškinimą, kodėl atlyginimai tokie nedideli. Vienos kavinės, taip pat esančios Vilniaus centre, vadovai aiškindami situaciją internetu teigia, kad nuoma brangi, darbuotojai nekvalifikuoti – studentai, žaliavos brangios, produktai nepopuliarūs.

Gerda sako taip pat turėjusi išklausyti panašų paaiškinimą. „Tuomet jautiesi dar ir kaltas dėl to, kad šeimininkai moka už vietą, kurią nuomojasi. Nemanau, kad tai argumentas ir dėl to mes turime mažiau gauti. Čia miesto centras, žmonių  daug. Kai dirbi, matai, kiek žmonių ateina ir koks darbo intensyvumas“, – tvirtina pašnekovė.

Merginos teigimu, nėra net kada prisėsti pavalgyti: „Nors sako, kad jūs turite rasti laiko pavalgyti, bet jo tiesiog nerandi, nes visą laiką bėgioji ir dirbi. Kai gauni tokį atlyginimą, atrodo, kad iš tavęs šaiposi, net gėda pasakyti, kiek gauni. Tai mažiau, nei leistinas minimalus atlyginimas. Tuomet pasakoma, kad bus primokėta vokelyje, kas net nepadengia to minimumo. Be to, tai nuo valstybės nuslėpti pinigai.“

Anot Gerdos, tai juokinga ir graudu. „Buvo situacija, kai važiavau namo ir supratau, kad nieko nebegirdžiu, nebematau ir man temsta akyse. Vos nenualpau. Labai daug dirbdavome, turėjome daug viršvalandžių, o sąlygos, mano nuomone, buvo labai nepalankios. Būdavo labai karšta, kas išsekindavo“, – dalijasi patirtimi pašnekovė.

Viešasis maitinimas – ne vienintelė sritis, kurioje dirbantys žmonės gauna itin žemus atlyginimus. Lietuvoje įprastas ir atotrūkis tarp aukščiausios grandies ir žemiausios grandies darbuotojų. Nors skurdas viešosiose diskusijose dažniausiai siejamas su nedarbu, Lietuva iš kitų Europos Sąjungos valstybių išsiskiria dirbančių žmonių skurdu. Tiek politikoje, tiek viešosiose diskusijose nedarbo mažinimas buvo daug svarbesnis nei klausimas, kiek dirbantis žmogus uždirba. Turėti darbą Lietuvoje nereiškia garantijos, kad užteks pinigų būtiniausioms reikmėms – maistui, nuomai, šildymui.

BNS/Scanpix nuotr.

Stebisi, kaip žmonės Vilniuje išsiverčia

Anne Grimsrud iš Norvegijos viešojo sektoriaus profsąjungos sako besistebinti, kaip žmonės Vilniuje gali išsiversti: „Lėktuvas, skridęs iš Norvegijos, buvo pilnas darbingo amžiaus jaunų vyrų, kurie tikriausiai turi gerai apmokamą darbą Norvegijoje. Mes mielai dalijamės su jumis darbo vietomis, bet taip pat norėtume, kad jūs atrastumėte, kaip sujungti jėgas, kaip dirbti kartu, kaip pakeisti dabartinę situaciją.“

Pasak A. Grimsrud, svarbi erdvė permainų kūrimui yra profesinės sąjungos. „Niekas negali visko už save pats pasidaryti. Mes sakome, kad kartu mes išliekame, o suskaidyti žlungame. Tai labai svarbi žinia, kurią turime perduoti ir jauniems žmonėms. Ir ypač šiandien“, – tvirtina pašnekovė.

Profesinių sąjungų mitingo metu Vilniuje prieš porą metų protestuota prieš naująjį Darbo kodeksą. Mitingas užsakytas liberalų ir konservatorių Vyriausybės kaip naujojo socialinio modelio dalis, paremtas socialdemokratų Vyriausybės, paveldėtas „valstiečių“ ir socialdemokratų koalicinės Vyriausybės. DK vis dar vadinamas naujuoju ir vis dar kelia klausimų.

Didžioji dalis žiniasklaidos tą 2015 m. vasarą profsąjungų mitingą pristatė kaip klounadą. Pasišaipymai iš profesinių sąjungų rengiamų mitingų, ypač streikų,  tiek Lietuvos žiniasklaidoje, tiek įtakingų komentatorių tekstuose, tiek socialiniuose tinkluose yra įprastas dalykas. Profsąjungų atstovai ne kartą yra išsakę nusiskundimą, kad jų argumentai ir siūlymai kartais net nepasiekia visuomenės arba pasiekia iškreipti, o darbo santykiai žurnalistų apskritai nelaikomi dėmesio verta tema.

Žurnalistė Ramunė Motiejūnaitė-Pekininen iš portalo „Profsąjungų naujienos“ teigia, kad žiniasklaidoje juntama sunkiai slepiama panieka žmonėms, kurie susitelkia kovoti už savo teises: „Tai dar kartą įrodo, kad toks portalas, kaip mūsų, yra reikalingas. Jis lyg šiokia tokia, kad ir labai silpnutė, atsvara tokiai žiniasklaidai.“

BNS/Scanpix nuotr.

Permainos galimos tik susibūrus kartu

A. Grimsrud požiūriu, nėra kito būdo mažinti socialinę atskirtį, skurdą ir nelygybę, jei dirbančių žmonių atstovai, įmonių savininkų atstovai ir valdžios atstovai nebendrauja kaip lygūs. „Šiandien matome, kad žmonės nenori susiburti kartu tam, kad išspręstų problemas. Labiau esame linkę apkaltinti ką nors kitą. Bet ilgametė mūsų patirtis patvirtina, kad permainų galima pasiekti tik kai žmonės susiburia ir panaudoja savo galią spręsdami problemas kartu“, – aiškina pašnekovė.

Pasak A. Grimsrud, Lietuvoje verta pradėti kurti tarpusavio pasitikėjimą: „Man rodos, tai elementas, kurio šioje šalyje trūksta. Tam, kad ateitis būtų kitokia, reikia rasti būdų, kaip suburti žmones. Reikia kurti erdves, kur žmonės vieni kitus pažintų ir suprastų, kaip jie galėtų įgyti daugiau galios.“

A. Grimsrud teigimu, esminis žodis, apibūdinantis profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų ir vyriausybės santykius Norvegijoje, yra pasitikėjimas. Skirtingai nei šalys, kur didžiausios diskusijos vyksta dėl minimalios algos kėlimo ar nekėlimo, Norvegija minimalios algos apskritai neturi.

Kaip tikina A. Grimsrud, minimalios algos politika jiems netinka. „Mes daug daugiau pasiekiame, kai deramės. Minimali alga visada atsilieka nuo tikrųjų poreikių. Jeigu ji formaliai įteisinama, niekada nepasivys infliacijos. Todėl mes nerekomenduotume turėti nustatytos minimalios algos. Mes turime kitą sistemą, kuri, mūsų požiūriu, yra daug geresnė. Ji duoda darbuotojams daug didesnę dalį pelno, kuris sukuriamas ekonomikoje“, – aiškina specialistė.

BNS/Scanpix nuotr.

Norint laimėti reikia dėl ko nors nusileisti

Sąžiningiau dalinkite uždirbtą pelną tarp dirbančiųjų ir juos samdančiųjų – tokį patarimą duoda skandinavai baltams, norintiems gyventi skandinaviškai. Augant bendrajam vidaus produktui, darbui tenkanti naujai sukurtos vertės dalis pastaraisiais dešimtmečiais Baltijos šalyse augo lėčiau nei kapitalo dalis.

Vilniaus universiteto profesoriaus Romo Lazutkos teigimu, būtent tai yra pagrindinė mažų algų priežastis. Norvegijoje minimalios algos nėra, bet atlyginimai keliami kasmet, nes nuo 4-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio kasmet vyksta derybos tarp profsąjungų ir darbdavių organizacijų. Iš pradžių deramasi ūkio šakose, susijusiose su eksportu, o šių derybų rezultatai nubrėžia ribas kitų ūkio šakų deryboms. Taip tarptautinėse rinkose konkuruoti turinčių sričių darbuotojų atlyginimai subalansuojami su šalies viduje dirbančiųjų atlyginimais. Bet iš pradžių prie stalo susėda trišalė taryba, pagrindinis socialinio dialogo elementas.

A. Grismsrud teigimu, kelis dešimtmečius vykstančios derybos tarp profsąjungų ir samdytojų, dalyvaujant ir vyriausybei, davė dar vieną Norvegijos atlyginimų sistemos ypatybę, apsaugančią nuo nelygybės ir dirbančiųjų skurdo: „Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų atstovai sėdi kartu ir ieško bendro supratimo, kokios yra mūsų ekonominės ribos, kaip mes vesime šalį į priekį, kad ji būtų konkurencinga globalioje rinkoje, ko mums reikia, kad būtų apginta mūsų ekonominė gerovė.“

Pašnekovė tvirtina, kad visi supranta, jog derybose kažką laimi, o dėl kažko reikia nusileisti. „Vienais metais vieni gauna daugiau, kitais metais – kiti. Pas mus taip pat būna ir streikų, ir socialinių konfliktų, bet visi jie vyksta trumpai. Streikas gali trukti ir mėnesį, bet dažniausiai galų gale mes randame bendrą sprendimą“, – aiškina ji.

A. Grismsrud sako, kad tai, kokiu būdu vyksta kolektyvinės derybos Norvegijoje, leidžia išlaikyti tokią algų struktūrą, pagal kurią skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios algos yra gana mažas: „Tai derybų sistemos rezultatas. Mes tai pavadinome solidarumo alternatyva. Tariantis dėl jos, visi buvo įtraukti. Tai buvo 9-ojo dešimtmečio vidurys, ekonomika strigo, visi turėjo problemų. Tada įmonių savininkų organizacijų atstovai ir darbuotojų atstovai susėdo kartu su vyriausybe ir sutarė spręsti situaciją solidariai.“

Pasak pašnekovės, profesinės sąjungos pasakė neprašysiančios šiais metais pakelti algų, nes yra problemų. „Visos pusės nusileido. Mes, darbuotojai, gavome papildomą atostogų dieną kaip kompensaciją už tai, kad tais metais atlyginimai nekilo. Tai buvo pavyzdys, kad derybose ir laimi, ir nusileidi“, – tikina A. Grismsrud.

BNS/Scanpix nuotr.

Dėl bendros gerovės stebi ir kontroliuoja vieni kitus

Dar vienas nelygybę mažinantis saugiklis – žemiausius atlyginimus turinti grupė visada gaus truputį daugiau negu aukštesnius atlyginimus gaunančios grupės. Taip daroma tam, kad mažiausiai gaunančių žmonių pajamos truputį pakiltų. Atskirties ir socialinių konfliktų mažiau tose šalyse, kuriose mažesnė gyventojų pajamų nelygybė. Vienose šalyse ta nelygybė sumažinama mokesčiais ir perskirstymu, o kitose dar prieš mokesčius ir perskirstymą tarp gyventojų pajamų nėra didžiulio atotrūkio. Europoje ekonominės lygybės lyderės – Skandinavijos šalys ir Slovėnija. Didžiausia nelygybė – Lietuvoje. Jei dirbama įmonėje, kurios vadovės atlyginimas daugiau nei 11 kartų didesnis nei valytojo, tai iki Skandinavijos tokiai įmonei toli.

Kaip pasakoja A. Grismsrud, mažas atotrūkis tarp aukščiausios grandies ir žemiausios grandies dirbančiųjų atlyginimų yra labai naudinga visuomenės moralei: „Mūsų šalyje nebūna taip, kad darbuotojas gautų dešimtadalį to, ką gauna vadovas. Visi žmonės gauna orų atlyginimą, kad galėtų gyventi iš to, ką uždirba. Tai atneša naudą visiems.“

Pasak pašnekovės, mokesčius Norvegijoje moka visi, jie stabiliai surenkami. „Dabar beveik viskas vyksta automatizuotai. Kiekvienas gali pasižiūrėti internete, kiek kas sumokėjo mokesčių. Tai atvira, skaidri sistema. Mes stebime ir kontroliuojame vieni kitus ir visi kartu prisidedame prie bendro mūsų visų pagrindo, iš kurio išlaikome mūsų gerovės sistemą, nemokamą mediciną, nemokamas mokyklas, pagalbą susirgus ar praradus darbą. Kad sistema veiktų, visi turime dirbti. Pajamų mokestis Norvegijoje progresinis. Tie, kurie gali mokėti didesnius mokesčius, moka didesnius. Mes įsitikinome, kad mums ši sistema gera“, – tvirtina A. Grismsrud.

BNS/Scanpix nuotr.

Skaidrumas – kultūros dalis

VU mokslininkai atkreipia dėmesį, kad pajamų nelygybė Baltijos šalyse iki mokesčių ir perskirstymo, t. y. socialinių išmokų, pensijų, yra labai panaši kaip Skandinavijos šalių. Tačiau Skandinavijos šalyse pajamų nelygybę mokesčiai ir perskirstymas smarkiai sumažina, o Baltijos šalyse to neatsitinka. Dar vienas skirtumas, sukeliantis juoką A. Grimsrud, yra tai, kad Lietuvoje darbuotojo gali būti reikalaujama raštu pasižadėti, jog savo atlyginimo niekam nesakys. Vienas iš paaiškinimų – esą taip apsisaugoma nuo darbuotojų perviliojimo, kitas – esą taip žmonės mažiau pavydės vieni kitiems.

A. Grimsrud teigia, kad tai įdomu ir stebina, nes Norvegijoje manoma visiškai priešingai: „Mes manome, kad atviri atlyginimai kaip tik užtikrina tai, kad pavydo bus mažiau. Visi gali patikrinti vienas kito uždarbį ir pasakyti, sąžininga tai ar ne. Kyla klausimas, kaip kuris nors žmogus nusipirko tokį brangų automobilį, galima pažiūrėti jo mokesčius ir pamatyti, kad jo namas nedidelis arba jis ilgai taupė. Skaidrumas yra mūsų kultūros dalis. Mes vengiame slaptumo.“

Anot pašnekovės, dalijimasis informacija yra geriausias būdas stabdyti korupciją. „Tai aktualu ir trišalėje taryboje, kur vyksta socialinis dialogas, kur profsąjungos, darbdaviai ir vyriausybė susėda ir bando rasti bendrą supratimą. Mes nesikeičiame slaptomis žinutėmis po stalu, mes tikime, kad skaidrumas stabdo korupciją, ir tikriname vieni kitus“, – sako A. Grimsrud.

Dar viena ypatybė – mokesčius Norvegijoje renka savivaldybėse esančios mokesčių tarnybos. Iki interneto atsiradimo sąrašai su uždirbtomis pajamomis ir sumokėtais mokesčiais būdavo išleidžiami kaip knygos. Užsukę į savivaldybės mokesčių tarnybą piliečiai jas galėjo pavartyti ir pasižiūrėti, kiek mokesčių sumokėjo kaimynas. Informacijos apie mokesčius paskelbimas – smagus metas žurnalistams. Jiems net dirbti nereikia, užtenka tik skelbti, kiek koks garsus žmogus ar politikas sumokėjo mokesčių.

Norint būti visuomenės dalimi, reikia paslėpti savo ego

Jei galvojate, kad lengva tiems norvegams čia visus mokyti pajamų lygybės, kai jie pertekę naftos, norvegai jums atsakytų, jog gerovės valstybę jie pradėjo kurti dar prieš rasdami naftą ir kad būtent trišalė taryba veiksmingai prisidėjo prie saugiklių nuo ekonomikos perkaitimo sukūrimo. A. Grimsrud teigimu, tarpusavio pasitikėjimas, tarimasis ir solidarumas padeda Norvegijai išlaikyti ir ekonomines krizes.

O kol Lietuvos visuomenėje darbuotojų ir juos samdančiųjų organizacijų ir valdžios atstovai Trišalėje taryboje skandinaviškai susiderės dėl orių atlyginimų, visuomenei reikalinga skubi pagalba. Atsakymą, kokia ji gali būti, rado JAV Pensilvanijos universiteto mokslininkai. Ištyrę mažiau pasiturinčias Niujorko bendruomenes, jie nustatė, kad tose, kuriose buvo veikiančių kultūros ir meno įstaigų, nepaisant žemų pajamų, žmonės jautėsi geriau, saugiau, net sveikesni.

Nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, kilusi iš Japonijos, Haruka Ohno sako, kad emocijų kontrolė tiesiogiai susijusi su wa principu, kuris japonų kultūroje – vienas pagrindinių: „Tai labai sunku paaiškinti. Wa gali reikšti apskritimą, taip pat gali reikšti buvimą kartu su žmonėmis, tarpusavio pagalbą, galvojimą vieni apie kitus, atsižvelgimą į kitus žmones.“

Anot H. Ohno, Wa yra japoniška dvasia ir būdas. „Mes vieni apie kitus galvojame. Taip pat tai susiję su emocijų slėpimu, nes kartais, jei nori padėti kam nors arba jei nori būti visuomenės, įmonės, grupės dalimi, turi paslėpti savo ego. Nereikia rodyti savo ego, reikia remti kitus žmones. Tai yra wa dvasia. Mokomės to visą gyvenimą“, – aiškina pašnekovė.

Suprasti wa principą vakariečiai bando porą šimtmečių. VDU Azijos studijų centro vadovas, politikos mokslų daktaras Aurelijus Zykas yra ir šiuolaikinės Japonijos tyrinėtojas, ketvertą metų gyvenęs Japonijoje. Prieš trejus metus išleido knygą apie Japonijos kultūrą „Japonijos spalvos ir skoniai“.

Pasak A. Zyko, wa yra netrukdymo kitiems koncepcija: „Tu netrukdai kitiems per pačius įvairiausius dalykus. Visuomenė turi būti kiek įmanoma lygesnė, nė vienas negali joje išsiskirti. Japonų visuomenė turbūt yra tobuliausia vidurinės klasės visuomenė pasaulyje.“

Kaip aiškina A. Zykas, skandinavai eina ta kryptimi, tačiau japonų vidurinė klasė sudaro absoliučią visos visuomenės daugumą. „Yra tik labai mažas procentas žmonių, kurie gyvena žemiau skurdo ribos ir labai mažas procentas tų, kurie tikrai turtingi. Dauguma gyventojų gauna labai panašias pajamas, gali sau leisti labai panašius dalykus ir tai ugdo visuomenės vienodumą, neišsiskyrimą iš kitų žmonių. Vėlgi tai yra susiję su visuomenės harmonija“, – tikina pašnekovas.

BNS/Scanpix nuotr.

Siekiant įdarbinti žmones sugalvojama keisčiausių specialybių

Kaip norvegai, danai, švedai, suomiai ar slovėnai, taip ir japonai, regis, turi alergiją ne tik turtinio pranašumo demonstravimui, bet ir pačiam turtiniam pranašumui. Net didžiųjų kompanijų vadovų atlyginimai čia nėra tokie įspūdingai dideli, palyginti su JAV kompanijų vadovų atlyginimais.

Per krizę vadovai susimažina daug labiau nei sumažinami darbininkų atlyginimai. Žodį „solidarumas“ japonai vartoja gal rečiau nei norvegai ar slovėnai, bet esmė panaši. Japonų patarlė sako, kad žmogus dejuoja mažiau, kai girdi, kad dejuoja kiti. Arba, kaip sako lietuviai, pasidalintas vargas – perpus mažesnis.

A. Zyko aiškinimu, vadas, kompanijos įkūrėjas yra tas žmogus, kuris ir veda kompaniją, tačiau dažniausiai jis gauna labai panašias pajamas kaip ir darbuotojai: „Labai dažnai lietuviams daro įspūdį tai, kad Japonijos kompanijų generaliniai direktoriai važiuoja į darbą traukiniais, viešuoju transportu. Tai laikoma visiškai normaliu dalyku.“

Nors Japonijos įvaizdis yra kaip šalies, kurioje visus darbus atlieka robotai, yra priešingai. A. Zyko teigimu, Japonijoje susiduriama su keistomis specialybėmis. „Kaip visuomenė sprendžia bedarbystės problemą? Gyventojų daug, ekonominis vystymasis sustojęs ir valstybė, kuri atsakinga už kiekvieną gyventoją, privalo vienaip arba kitaip sudaryti tas darbo vietas. Yra keistų specialybių, pavyzdžiui, žmogus, turintis laikyti plakatą, užuot pakabinęs jį ant sienos. Arba žmogus, kuris rodo kelią praeiviams. Tai tam tikras darbo vietų sudarymas. Taip pat sudarymas galimybių, kad kiekvienas žmogus jaustųsi reikalingas“, – aiškina pašnekovas.

Darbo praradimas vyresniame amžiuje dalį žmonių nustumia į atskirtį. Japonijoje pagalvota ir apie tai. Pasak A. Zyko, japonai senatvę laiko vienu laimingiausių gyvenimo laikotarpių: „Apskritai, visoms konfucianistinėms visuomenėms būdinga orientuotis į senų žmonių užimtumą. Tai, palyginti su lietuviška kultūra, yra vienas didžiausių lūžių. Lietuvoje apima jausmas, kad kuo daugiau žmogus įgyja patirties ar kuo labiau sensta, tuo mažiau vertinamas tampa. Kai jis pasensta, praktiškai išmetamas ir juo nebesirūpinama.“

A. Zykas pabrėžia, kad japonų visuomenė orientuota į tai, jog žmogus visą gyvenimą, kiekvieną mėnesį, kiekvieną dieną, kiekvienus metus kaupia savo patirtį ir kartu pagarbą. „Visiškai normalu kompanijoje įdarbinti seną žmogų, kuriam 70–80 metų. Realiai jis nieko nedarys, bet turėti tokį žmogų kompanijoje – garbė“, – tvirtina pašnekovas.

Ką darytų japonai, jei juos, kaip Lietuvą, ištiktų didelė pajamų nelygybė, augantis skurdas ir socialinė atskirtis? A. Zyko manymu, mažai tikėtina, kad jie gaištų laiką kaltindami vieni kitus: „Japonų visuomenėje stengiamasi neieškoti kaltų. Bet kokiu nelaimės ar sunkumų atveju visuomenė linkusi konsoliduotis ir žiūrėti, ką galima padaryti kartu, kad išspręstų problemą. Kai įvyko pastarasis cunamis ir žemės drebėjimas šalies rytuose, visa tauta pradėjo rinkti aukas, siųsti žmones, masiškai važiuoti. Kad išgelbėtų regioną, prisidėjo visi.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...