captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Garastas apie J. Valančiūną: reikia įdėti daug darbo

Šiandien krepšininkas turi sugebėti gerai žaisti bet kuriame aikštelės taške, LRT RADIJUI sako treneris Vladas Garastas. Anot jo, būtent universalumo ir trūksta Jonui Valančiūnui: „Dabar jis deda iš viršaus, bet, palaukite, kitas žaidėjas tau neleis to padaryti, atitvers tave. Visa tai reikalinga, kad jo žaidimas būtų kuo įvairesnis, kad jis labiau matytų aikštę. Žinoma, jis jaunystėje negavo kažkokių pagrindų. Manau, kad dar jaunas vyras. Jeigu neatsitiks bėdų, jam dar žaisti bent 10 metų.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Treneris pastebi, kad šių dienų krepšinis, lyginant su tais laikais, kai aikštėje buvo Arvydas Sabonis, pasikeitė ir dėl naudojamų taktikų. Kaip teigia V. Garastas, seniau žaidimas buvo įvairesnis, buvo stengiamasi nustebinti varžovą, o paskutinių varžybų sekundžių taktikos būdavo itin kruopščiai suplanuotos: „Dar ko pasigendu – liko nedaug laiko, kažkiek sekundžių, o nėra atidirbta taktika. Mes ties tuo labai daug dirbdavome, nes visos rungtynės išlošiamos ir pralošiamos per paskutines sekundes. Tu turi žinoti, kur yra kamuolys, kad galėtum greitai veikti.“

– Neseniai buvo paskutinės J. Valančiūno komandos Toronto „Raptorts“ varžybos. Kokia jūsų nuomonė apie šį krepšininką?

– Tai yra apdovanotas vaikinas. Nesinori kažkokios kritikos sakyti. Reikia džiaugtis, kad pas mus yra toks krepšininkas, lietuvis, kuris žaidžia NBA.

Savo laiko buvo A. Sabonis. Žinau, kuo jis pasižymėjo ir ko reikėtų J. Valančiūnui. Pirmiausia, pas A. Sabonį buvo geras tolimas metimas, užtikrinti vadinamieji „kabliai“ – metimai per galvą, apgaulingi judesiai, jis labai gerai perduodavo kamuolį partneriams.

A. Sabonis tiesiog laikėsi nuomonės, kad jis geriau atliks puikų perdavimą, nei mes pats. Be to, jis organizuodavo visą gynybą. A. Sabonis buvo 60 proc. komandos. Tokias savybes norėčiau pamatyti ir pas J. Valančiūną. Tai gali išugdyti tik jo individualus darbas. J. Valančiūnas būtinai turi to siekti.

J. Valančiūno ūgis – 210–212 cm. Kas čia per ūgis? Vidurio puolėjas. Sabonis buvo 220 cm. Kai tenka žaisti prieš galingus žaidėjus, būtina sąlyga – mokėti mesti į krepšį abiem rankomis. Reikia didinti arsenalą – gebėti mesti ir su kaire ranka, ir su dešine.

Pastebėjau, kad iš toliau lyg ir įmeta geriau. Turi būti atliekami metimai iš toli. Dabar nesvarbu, ar žaidėjas aukštas, ar žemas – jis turi būti universalus, sugebėti žaisti bet kuriame aikštės taške. Pasibaigė tie laikai, kai buvo galima sakyti „aš – kraštas, todėl galiu žaisti tik čia“.

Tu turi sugebėti žaisti visur. Tai ypač svarbu vidurio puolėjui. Norint tokiu tapti, reikia įdėti daug darbo. Gal per treniruotes tam nėra sąlygų? Aš nežinau. [...] Palinkėčiau J. Valančiūnui, kad jis taptų universalesniu.

Dabar jis deda iš viršaus, bet, palaukite, kitas žaidėjas tau neleis to padaryti, atitvers tave. Visa tai reikalinga, kad jo žaidimas būtų kuo įvairesnis, kad jis labiau matytų aikštę. Žinoma, jis jaunystėje negavo kažkokių pagrindų. Manau, kad dar jaunas vyras. Jeigu neatsitiks bėdų, jam dar žaisti bent 10 metų.

BNS nuotr.

– Ar labai smarkiai skiriasi A. Sabonio laikų krepšinis ir dabartinis krepšinis? NBA galima prisižiūrėti įspūdingų perdavimų, bet europietiškame krepšinyje kartais, atrodo, trūksta tokio smagumo. Gal tais laikais buvo daugiau noro pabandyti atlikti, pavyzdžiui, kuo įdomesnį perdavimą?

– Gal buvo daugiau įvairumo taktikoje. Buvo daugiau įvairių sprendimų tiek gynyboje, tiek puolime. Įvairumas buvo. Dabar, kai pasižiūri, visi labai vienodai žaidžia, neieško to įvairumo. Norint laimėti, varžovui reikia pateikti siurprizą, kurio jis iš tavęs nelaukia, nes kitaip visi yra to paties pajėgumo.

Kuo skiriasi tas krepšinis nuo šių laikų? Pirmiausia, išaugo jėga, išaugo ūgis. Beveik visi deda iš viršaus. Anksčiau turbūt tik pusė komandos galėdavo tai padaryti. Vadinasi, yra ir jėga, ir šuolis.

Labai svarbu greitas puolimas, kai tu nusiimi kamuolį ir gali „patraukti“ į priekį, o priekyje nieko nėra. Gali pasiekti kiekybinę persvarą – tavo komandos žaidėjų trys, o jų – du. Net ir trims prieš tris žaisti jau lengviau.

Jei manęs paklaustų, kas yra krepšinio progresas, tai pasakyčiau – galėjimas žaisti greičiau ir greičiau. Greitis – lemiamas veiksnys. To kartais pasigendu. Vis tiek sunkiausia pulti penkiems prieš penkis.

Viskas susideda iš trijų fazių. Kai treniravomės olimpiadai, pirmiausia treniravomės tam, kad vyktų greitas puolimas. Žinojome, kur žaidėjas turi bėgti, kur turi keliauti kamuolys, kur atliekamas pirmas pasas, o kur – antras, kaip žaidėjai išsidėsto. Tai taip pat yra taktika.

Kitas svarbus dalykas – perėjimas. Jeigu kažkas nepavyko, nesustojame, toliau judame. Jeigu ir tai nepavyko, pereiname prie pozicinio žaidimo. Viskas vyksta judesyje nuo a iki z. Dabar dažnai matome – žaidėjas gavo kamuolį ir jį varo iki vidurio linijos. Galvoju, kada jis jį atvarys ir kada pasieks tą vidurio liniją? Nuobodu, sutinkate? Kodėl dar vienas žaidėjas neišeina, kodėl jam paso neatiduoti?

Visada reikalaudavome, kad kamuolys už vidurio linijos turi atsirasti po dviejų pasų. Antrasis jau turi būti ten. Reikia kaip galima dažniau užtikti varžovą nepasiruošusį, o dabar žaidėjai įsiręžia ir laukia, kada kas ateis. Žinoma, kad sunku. Tik tiek galiu pasakyti.

Kažkaip norėtųsi, kad greičiau žaistų, kad būtų įvairovės. Nebėra žaidėjų išsidėstymo. [Negali būti vieno recepto visoms ligoms. Kiekvienai ligai yra vaistas. Užtat komanda privalo būti paruošta, privalo turėti didelį arsenalą.

Dar ko pasigendu – liko nedaug laiko, kažkiek sekundžių, o nėra atidirbta taktika. Mes ties tuo labai daug dirbdavome, nes visos rungtynės išlošiamos ir pralošiamos per paskutines sekundes. Tu turi žinoti, kur yra kamuolys, kad galėtum greitai veikti.

Žinoma, man dėstyti labai lengva. Žinote, apie krepšinį galime kalbėti dieną ir naktį.

V. Garastas su žmona. BNS nuotr.

– Jums 85 metai. Jūs vis dar plaukiojate baseine?

– Taip, aš plaukioju baseine. Esu užaugęs vandenyje, nes ežeras buvo šalia. Kiekvieną dieną eidavome, nesvarbu, koks oras buvo. Nuo pat vaikystės buvome trys draugai. Galėjo lietus lyti, vėjas pūsti, bet turėjome būtinai eiti prie ežero ir paplaukioti. Tai, žinoma, grūdina.

Kažkaip vanduo mane labai veikia. Žiūriu į vandenį – atsigaunu.

– Po studijų Biržuose turėjote dirbti plaukimo instruktoriumi. Bet vaikai plaukiojo ne uždarame baseine, o ežere. Papasakokite apie tai.

– 1940 m. ežere buvo įrengiamas 50 m ilgio ir 30 m pločio baseinas. Paskui užėjo karas, todėl taip ir liko. Baseinas buvo ežere, nuo kranto – apie 50 m. Vėliau padarė lieptą, ištempė takus. Kai atvažiavau į Biržus, tapau plaukimo treneriu, man buvo duota 10 ar 12 vaikų. Kaip sakau, mano nuopelnas toks, kad niekas neprigėrė.

Įsivaizduojate, kaip galima žmogų stumti į tokią bėdą? Vaikai apmokomi varlinukuose, kur stovint vanduo iki krūtinės, o ne ten, kur gylys 2 metrai. Aš tik gulėdavau ir vaikus skaičiuodavau. Esu šokęs į vandenį, nėręs ir ieškojęs. Baisūs dalykai, baisūs prisiminimai, negalima šitaip elgtis. Jei būtų kas prigėręs, manęs būtų laukęs kalėjimas. Man irgi tuo laiku truputį trūko proto.

– Vėliau Biržuose tapote krepšinio treneriu. Biržų krepšinio komandai pavykdavo įveikti Kauno ir Vilniaus krepšininkus?

– Biržuose buvo tik dvi vidurinės mokyklos. Jau prieš man išvažiuojant į Kauną, 1977 m., Biržų jaunių komanda tapo Lietuvos jaunių čempionais. Aplenkėme visus. Galite pagalvoti – kažkoks kaimas tampa Lietuvos čempionais! Kur Vilnius? Kur Kaunas? Kur kiti?

BNS nuotr.

– 1979 m. tapote Kauno „Žalgirio“ treneriu. Dabar žinome „Žalgirį“ kaip legendinę komandą, kuri tris kartus nugalėjo CSKA, tapo Sovietų Sąjungos čempionais, Williamo Joneso taurės laimėtojais. Bet ar tiesa, kad tais 1979 m. nelabai kas ir norėjo būti „Žalgirio“ treneriais?

– Niekas nenorėjo būti. Kas norės, kai „Žalgiris“ tarp 12 komandų buvo 11-as? Man treniruoti „Žalgirį“ jau kokiam šeštam pasiūlė. Mano draugą, šviesaus atminimo Raimundą Sargūną, irgi kvietė, bet jis atsakė,  kad jam patinka Panevėžyje, ir pasiūlė man. Dabar, pavyzdžiui, yra fizinio rengimo treneriai, o tada aš pats vedžiau fizinio pasiruošimo treniruotes, nes žinojau, kam ko reikia. Kol buvau jaunas, buvau lengvaatletis, bėgiojau vidutinius nuotolius, 800 m, 1,5 km, buvau ir čempionas. Taigi buvau pasiruošęs.

Labai daug žinių apie krepšinį įgavau mokydamasis Kūno kultūros institute, nes treniravausi pas visus asus, užsirašydavau kiekvieną jų sakinį. Prisimenu savo trenerį Sabulį. Jo sūnus – aktorius Remigijus Sabulis, vaidinęs Darių, kuris per Atlantą skrido. Sabulis buvo aukšto lygio technikas, kamuolį stebuklingai valdė. Be to, labai gudrus – jis išmokė mane, kaip taktiką pasirinkti. Didelę mokyklą išėjau. Ir pats žaidžiau krepšinį kartu su visais. 1956 m. taip pat žaidžiau „Žalgiryje“ pusę metų. Buvau pasiruošęs trenerio darbui.

– Jūsų klausantis atrodo, kad Kūno kultūros institute jūs buvote beprotiškai atsidavęs studijoms, mokslams. Atrodo, kad kone visos sporto šakos buvo įdomios

– Kad buvau visapusiškas, tai, kaip sakant, nesinori labai puikuotis. Kadangi daug čiuožiau, esu dalyvavęs Lietuvos čiuožimo pirmenybėse su paprastomis pačiūžomis. Esu tapęs čempionu. Institute fechtavausi. Buvau finale su špaga.

Mane kvietė fechtavimas, plaukimas, lengvoji atletika. Pasirinkimas vyko taip savotiškai. Padariau tris lapelius. Užrašiau „plaukimas“, „lengvoji atletika“ ir „krepšinis“. Padėjau ant stalo ir pasakiau – traukite, kokį ištrauksite, ten ir eisiu.

– Kas traukė?

– Traukė toks Andrijauskas iš Telšių. Nežinau, ar jis dar gyvas. Jis ištraukė krepšinį. Viskas. Tada pirmas ir antras kursas buvo toks bendrinis, jame apmokoma apie visas sporto šakas, o trečiame kurse jau turėjai pasirinkti specializaciją – ant ko toliau statysi savo gyvenimą.

– Norite pasakyti, kad, jeigu ne ponas Andrijauskas, tai tokių pergalių nebūtume turėję?

– Įdomus dalykas įvyko – pastačiau visko ant kortos. Burtai tokie vyko.

Viso pokalbio su treneriu V. Garastu klausykitės įraše.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...