captcha

Jūsų klausimas priimtas

Didžiausias maisto saugos iššūkis – maisto klastojimas

Maisto klastojimu gali būti laikomas sudėties nenurodymas ar net tie atvejai, kai produktas pateikiamas kaip kitas, nei iš tikrųjų yra, LRT RADIJUI sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus patarėja Onė Sužiedelytė. 
TT News Agency nuotr.
TT News Agency nuotr.

– Kokias įvardytumėte pagrindines maisto saugos problemas?

– Šiandien galime sakyti, kad tiekiamas maistas yra saugus. Europa dėl maisto saugos didelių problemų neturi, tačiau visoje Europos Sąjungoje (ES) kyla naujos problemos, kurios anksčiau nebuvo akcentuojamos. Pavyzdžiui, maisto klastojimas. Tai naujas iššūkis visai ES.

Visa Europa, įskaitant Lietuvą, tikrai pradeda aktyviai dirbti šiuo klausimu. Turbūt visi prisimename arklienos skandalą, nuskambėjusį prieš kelis metus. Tai buvo labai didelis postūmis visai ES, kad būtų suprasta ir pradėta dirbti ties šiais klausimais.

Jeigu kalbėtume apie rinką, tai tikrai panašių atvejų būna. Turbūt prisimenate prieš kelis mėnesius išaiškėjusią istoriją su „Aptamil“ klastotėmis. Matome, kad ir šioje srityje gali būti problemų.

– Taigi maistas klastojamas, kai nenurodoma tiksli jo sudėtis?

– Maisto klastojimu gali būti laikomi įvairūs veiksmai. Vienas iš tokių – nenurodoma sudėtis. Taip pat gali būti klastojamas pats prekės ženklas, kai produktą gamina netikras gamintojas. Gali būti klastojama kilmės šalis, tinkamumo vartoti terminas. Taip pat maistas gali būti klastojamas, kai produktas pristatomas kaip kitoks, nei iš tikrųjų yra.

– Kaip tai gali atsitikti? Juk teisės aktais nustatyti įvairūs reikalavimai.

– Maisto teisė iš principo draudžia klastoti maistą ir tiekti rinkai nesaugų ir nekokybišką maistą, tačiau vis dėlto pasitaiko maisto verslo operatorių, kurie įpareigojimų nevykdo. Šiuo metu visos šalys narės telkia jėgas, kad nustatytų ir tirtų, ar tokių atvejų vis dėlto rinkoje yra, ar nėra.

Mes taip pat atliekame medaus ir kitų maisto produktų tyrimus, kad nustatytume, ar tai, kas tiekiama rinkai, yra, tarkime, tai, kuo tas maistas pristatomas.

BNS nuotr.

– Dar viena dažnai minima problema – etiketės, ženklinimas. Žmonės neretai sako, kad, jei informacija ant etikečių būtų aiškesnė, į jas dėmesį atkreiptų dažniau. Kaip tai vertinate?

– Dar iki 2014 m. gruodžio 13 d. ES iš viso nebuvo nustatyta aiškių vieningų taisyklių dėl šrifto dydžio. Kas vienam įskaitoma, galbūt kitam neįskaitoma.

Nuo 2014 m. gruodžio 13 d. įsigaliojus naujoms ženklinimo taisyklėms, ES buvo priimta nuostata, kad visa privaloma informacija, turiu omenyje, maisto produkto pavadinimą, sudedamųjų dalių sąrašą, grynąjį kiekį ir kitus duomenis, turi būti pateikta šriftu, kurio raidžių aukštis yra 1,2 mm.

Toks dydis, jeigu žmogus turi bent kažkokių regėjimo sutrikimų, tikrai yra mažas. Turbūt privalau pripažinti, kad, jeigu žmogus turi kažkokių regos sutikimų, raidės galėtų būti ir didesnės, bet Europos maisto teisė nustatė tą ribinį dydį – 1,2 mm.

– Ar yra reikalavimai, kas turi būti nurodyta ant maisto pakuotės?

– Iš tikrųjų ant maisto produkto pakuotės turi būti nurodyti pagrindiniai duomenys – maisto produkto pavadinimas, sudedamųjų dalių sąrašas, grynasis kiekis, maisto tvarkymo subjektas, kuris pateikė į rinką produktą, tinkamumo vartoti terminas. Taip pat, jeigu reikia, turi būti nurodytos specialios laikymo, vartojimo sąlygos ar vartojimo instrukcija. Jeigu tai alkoholiniai gėrimai, privaloma nurodyti alkoholio koncentraciją tūrio procentais.

Nuo 2016 m. pabaigos įsigaliojo reikalavimas ant daugelio maisto produktų nurodyti maistingumą, t. y. maistingumo deklaraciją. Tačiau, jeigu kalbėsime apie atskiras maisto produktų grupes, tai reikia pastebėti, kad dar taikomi europiniai arba nacionaliniai reikalavimai. Pavyzdžiui, turbūt visi pastebėjote, kad Lietuvoje mėsos gaminiai turi rūšis.

Vis dėlto tos ženklinimo informacijos yra tikrai labai daug. Rinkoje situacija nėra bloga. Pastebėjome per daugybę metų, kad ženklinimo reikalavimų pažeidimų mažėja.

– LRT RADIJO klausytojos pastebėjimu, seniau etiketės nebuvo tokios didelės, jose nereikėjo surašyti tiek maisto priedų, nes jų tiesiog nebuvo tiek daug naudojama. Todėl, sako klausytoja, buvo galima lengvai surašyti visas sudedamąsias dalis. Ką manote?

– Prievolė pateikti visą sudedamųjų dalių sąrašą galioja labai seniai, bet, kaip pati ponia pastebėjo, anksčiau nebuvo tokios problemos. Tiesiog maisto pramonė nenaudojo tiek maisto priedų, todėl sudedamųjų dalių sąrašas buvo trumpesnis. Be to, maisto pramonė naudojo mažiau reklaminės informacijos, mažiau piešinių, todėl tam, kas privaloma, užtekdavo vietos.

Šiandien visi stengiasi pateikti kažkokią papildomą informaciją, kuri užima vietos, dėl to vietos privalomai informacijai mažėja. Balansuojama tarp privalomos ir neprivalomos informacijos. Kartais gamintojas nusprendžia vis dėlto nedidinti šrifto dydžio, palikti tokį, koks jis turi būti pagal reglamentą. Tada vartotojas šiek tiek nukenčia.

– Paprastai, perkant parduotuvėje fasuojamus produktus, tinkamumo vartoti terminas ant jau supakuoto produkto nėra nurodomas. Ar to neprivaloma daryti?

– Jeigu parduotuvėje nusiperkate fasuojamą maisto produktą, kuris yra sveriamas, pavyzdžiui, mėsytės ar torto, tai, pagal nacionalinius reikalavimus, apie tinkamumo vartoti terminą esate informuojamas pirkimo metu. T. y. šalia kainos etiketes yra nurodytas tinkamumo vartoti terminas, tačiau prievolės pateikti informaciją, klijuojant tą papildomą lipduką, nėra. Ten paprastai nurodoma fasavimo data.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...