captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: kodėl devynbalsė visai nelaukia gegutės

Lietuvoje – pati balandžio pabaiga. Po žiemiškai vėsių ir net sniegingų orų protrūkio mes jau kelintąsyk šiemet suabejojame pavasariu ir net nežinome, kas nutiko, kodėl iš švelnaus pavasarėlio per pačias Velykas jis tapo ohoho kokiu pavasariu! Brrrrr...
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Daug kam atrodė panašiai – pradžioje krintantis sniegelis priminė pavasario išdaigą. Paskui jis virto sniegu ir smagumo neliko. Su sniegu atėjo vėsa, sakyčiau – netgi šiam metui nebūdingas šaltis, kuris vargu ar praėjo šiaip sau. Įdomu, kaip ten viskas buvo gamtoje ir kas liko po to?

Tai visiems įdomu. Tik iš karto perspėjame – jei tikitės atsakymo, ar šaltukas nepaveikė pumpuruose glūdinčių jūsų kriaušių ar vyšnių žiedų, atsakyti galime taip: palaukime ir pamatysime. Ne, mes taip sakome ne todėl, kad nesame visažiniai.

Tiesiog Lietuva yra didelė, joje sąlygos labai skiriasi, o mes auginame daugybės veislių vaismedžius. Taigi būtume melagiai, sakydami tiesiai. O kad galima laukti nekokių rezultatų, taip pat tiesa.

Ypač galėjo nukentėti pačios ankstyviausios veislės. Sniegas tikriausiai išlankstė, išlaužė ankstyviausiai žydinčius narcizus. Gal tik tulpės, tos, kur žydi anksčiausiai, kyšojo sau lyg ietys pro sniegą. Tačiau mums daug svarbiau, kaip sniegas ir šaltis buvo sutikti gamtoje.

Tiesa... Sniego buvo ne visur, kai kur jis laikėsi trumpai ar tirpo iš karto. Bet vis tiek labai įdomu, kaip žiemiškų orų sugrįžimą pasitiko augalai, paukščiai... Sakyčiau – ir grybai... Juk dzūkų šiluose jau auga bobausiai.

Tačiau grįžkime prie kitų gamtos vaikų – augalų, gyvūnų. Kaip sekasi jiems? Ko gero, gamtoje jokių bėdų nėra. Gal kažkas susigūžė nuo šalčio, nulinko nuo sniego...

O taip, nulinkti tai nulinko. Štai kokie gražūs pavasario augalai rūteniai. Aš jais grožėčiausi ir džiaugčiausi. Tik gaila, kad jų pavasaris toks trumpas. Tačiau visus persėju ir visiems patariu – būkite protingi, niekada jų neskinkite, nes jie tokie gležni, beregint nuvysta. Dažnai – dar namo jų neparnešus. Taigi, kam juos skinti?

O šį pavasarį sniegas juos gerokai išlankstė, išlaužė, priplakė prie žemės. Nelengva jiems bus atsitiesti. Tikėkimės, kad ir taip palinkusius juos suras bitės ir kamanės, apdulkins...

Beje, rūteniai savaip apsidraudę. Kaip ir nemažai kitų pavasario augalų. Taigi, jeigu jų žiedai liktų tušti ir ankštarėlėse neužmegztų sėklų, garantijas gyvuoti teiktų po žeme esantys rūtenių gumbeliai. Jie ir kitą pavasarį vėl žemės paviršiun palydės lapus ir žiedus.

Kaip gerai gamta viską sugalvojo...

Kikilio giesmė taip pat graži. Tokia paprasta, skardi ir labai charakteringa. Ar prisiminsite ją išgirstą savo sode, gamtoje? Beje, esame išsiilgę juodagalvės devynbalsės, visai nelaukiančios gegutės. Ir ji, ir gegutė – jau šilumos, vasaros paukščiai...

Kodėl, paklausite, devynbalsė visai nelaukia gegutės? O kodėl ji turėti jos laukti – juk ne giminė... Iš tikrųjų devynbalsėms neretai tenka auginti gegužiukus. Kaip ir kielėms, kiauliukėms, kalviukams. Gal todėl šie paukščiai, vos pamatę gegutę, sunerimsta, ima vyti ją šalin...

Taip taip, paukščiai viską supranta. Arba mums atrodo, kad supranta. Antai, kielės moka savo lizdus sukti taip, kad jų gegutė nepasiektų. Aš savo tėviškės kieme dažnai stebėdavau, kaip kielės savo lizdus sukdavo malkų krūvose, giliuose plyšiuose. Anksti anksti rytą gegutė skraidydavo aplink, matydavo lizdą, bet jo pasiekti ir į jį padėti kiaušinį negalėdavo. Tikrai išmani ta kieliukė...

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...