captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kompozitorius: šiuo metu muzikos filmuose per daug

Kino filmuose, pasitelkiant muziką, galima perteikti vieną ar kitą kontekstą ir nulemti kūrinio siunčiamą žinią, tačiau šiuo metu vyrauja tendencija, kad muzikos filmuose per daug. Taip LRT RADIJUI sako kompozitorius Titas Petrikis. Anot jo, muzika kine kartais išsprendžia dramaturginius klausimus, o jei tampa atskirai klausomais kūriniais, tai – aukščiausios meninės vertės garso takelis.
Reuters / Scanpix nuotr.
Reuters / Scanpix nuotr.

– Ar žiūrėdamas filmą į muziką atkreipiate ypatingą dėmesį?

– Prisipažinsiu, negaliu kitaip. Muzika yra tas dalykas, į kurį atkreipi dėmesį ir žiūri, kaip sprendžiami dramaturginiai klausimai. Vienas aspektas yra techninis – žiūrovas neturi jausti, kad kažkas negerai, dėl garso plyšta kolonėlės ir pan. Kitas aspektas estetinis – kas muzika perteikiama. Šiuo metu matau tendenciją, kad muzikos filmuose per daug.

Kai dirbu, stengiuosi atsakyti į klausimą, kokia muzikos funkcija, ką ji atlieka – ar yra tik fonas, ar turi aiškią dramaturginę viziją. Jei viziją turi, visas filmas susistato į vietas ir tampa brandesniu kūriniu, o tai yra iššūkis.

– Kokias tendencijas pastebite šiandieniniame kine? Kokia muzikos reikšmė?

– Yra posakis, kad jei nepastebi muzikos kine, ji buvo gera. Tačiau yra ir tam tikras ekstremalumas, kai muzika tampa tik fonine ir banalia, neturinčia jokios dramaturginės reikšmės. Žvelgiant į šiuolaikinę kino muziką, galima konstatuoti, kad ji neatsilieka nuo šiuolaikinės muzikos tendencijų ir vyraujančios stilistikos.

Šiuolaikinėje kino muzikoje daug minimalizmo apraiškų, elektronikos. Tai hibridinė muzika, kai klasikinio orkestro garsai komponuojami su elektroniniais, atmosferiniais garsais. Visa tai atsispindi garso takelyje.

– Žvelgiant į kino filmų muzikos istoriją, kaip buvo suvokta, kad pasakojimo vien vaizdais nepakanka, reikia ir muzikos?

– Nebuvo lengva dėl to apsispręsti, Holivude buvo pradėta ieškoti atsakymų į šiuos klausimus. Garsiniai filmai imti kurti 1927 m. Svarstyta, kodėl kine turi skambėti muzika, jei kadre nematyti jos šaltinio. Vyraujant tyliajam kinui muzika skambėjo, bet viskas buvo aišku, nes ją atliko muzikantai, esantys teatre.

Kalbant apie garsinį kiną, lūžis įvyko 1933 m., kai buvo sukurtas „King Kongas“. Prodiuseriai susidūrė su dilema – kaip padaryti, kad tas didžiulis monstras taptų dar įtikinamesnis. Matome, kaip susiformavo to laikotarpio garsinis dizainas. Maxas Steineris sukūrė dramatišką muziką ir tai pavertė filmą labai įtraukiančiu. Pasirodo, kad muzika gali išspręsti dramaturginius dalykus.

Šiuo metu panaši dilema vyrauja kalbant apie virtualią realybę. Muzika audiovizualiniame mene yra svarbus emocinis veiksnys. Ji vyrauja ir teatre, ir kine, ir žaidimuose. Ko gero, muzika turės savo funkciją ir virtualioje realybėje.

– Kokių žanrų filmuose muzika itin svarbi?

– Vaizdas diktuoja visas sąlygas. Filme muziką galima karpyti ir pan. Išimtis yra miuziklai, kuriuose muzikos naudojimas šiek tiek kitoks. Kalbant apie tai, ar muzika kine reikalinga, aš visuomet stengiuosi galvoti, kaip padaryti, kad jos būtų kuo mažiau.

Tačiau kai kurių žanrų filmuose muzikos negalima išvengti, yra tarsi tam tikros žaidimo taisyklės. Gali kilti klausimas, ar muzikos reikia veiksmo ir koviniuose filmuose. Kai kurie trileriai yra gana dinamiški ir išsiverčia be muzikos. Vienas tokių yra Michaelo Haneke „Paslėpti“. Kartais stengiamasi pernelyg manipuliuoti muzika kine, perteikti emocinį kontekstą.

Pasitelkiant muziką kine, suteikiamas tam tikras atspalvis, nuklystama nuo pagrindinės minties. Kiekvienas iš filmo kūrėjų (operatorius, režisierius, kompozitorius ir kt.) turi gebėti atsakyti į klausimą, kodėl regima viena ar kita filmo sekundė, ką ji reiškia. Taip ir su muzika – reikia atsakyti, kodėl vienoje ar kitoje vietoje skamba muzika ir kokia jos funkcija. Jei negalima to pasakyti, muzikos nereikia.

– Kaip vertinate filmų garso takelius, tampančius atskirais kūriniais?

– Tai reiškia, kad garso takelis – aukščiausios meninės vertės. Kino muzika yra taikomoji, todėl ne visada gali tapti savarankišku kūriniu. Ji turi santykį su vaizdu. Pavyzdžiui, matomas dialogas ir girdima foninė muzika. Jos klausymas atskirai visiškai kitoks nei žiūrint filmą. Tačiau yra puikių, melodingų kūrinių, kurie taip estetiškai ištobulinti, kad jų galima klausytis kaip atskirų kūrinių.

– Ar kino muzikai galioja kitokie dėsniai nei, pavyzdžiui, koncertinėje erdvėje?

– Kai klausomės įrašo, jis yra neegzistuojanti erdvė. Turime įsivaizduoti, kaip viskas skamba. Filmas kuria kitą pasaulį, bet ir garsas kuria kitą pasaulį. Tai, kas kine gali skambėti kaip orkestras, galbūt visai ne orkestras. Jei tai suveikia, reiškia, pasiteisina.

Yra įvairių minčių apie tai, koks geriausias garso takelis. Kompozitorius gauna filmą, kuris visiškai plikas, tuščias, jame tik darbinis garsas. Kuriant garsą ant pečių guli didžiulė atsakomybė. Žmonės filmą kūrė kelis metus, sunkiai filmavo. Su muzika galima perteikti vieną ar kitą kontekstą, nuo to priklausys, kokią žinią filmas praneš.

– Muzikos reikšmė kine tikrai didžiulė?

– Yra toks Holivudo kompozitorių mėgstamas posakis – gera muzika filmui gal ir padės, bet bloga jį tikrai sugadins. Linkėčiau, kad filmuose girdėtume daugiau geros muzikos, matytume daugiau gerų filmų, kurių tikrai yra, o muzika juos praturtina.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...