captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pianistė iš Indonezijos: mes sukurti aukštesniam tikslui – ne tik maistui ir pastogei

Pamirštame, kad žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą, tad galime būti sotūs, bet jaustis nelaimingi, LRT KLASIKAI sako pianistė iš Indonezijos Imma Setiadi, duetu grojanti su lietuvių saksofonininke Rusne Mikiškaite. „Mums reikia daugiau nei tik maisto ir stogo virš galvos. Menai, kultūra yra to kito siekio dalis. Dirbu organizacijoje, prižiūrinčioje senatvine demencija sergančius žmones. Neįtikėtina matyti, kaip muzika gali sukelti norą gyventi“, – kalba indonezietė menininkė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip gimė jūsų duetas?

R. Mikiškaitė: Susitikome prieš kelerius metus Londono karališkajame koledže, kuriame teko kartu pagroti. Tuo metu Imma dirbo koledžo asistente, tad mes pradėjome kartu repetuoti. Tada kaip tik ruošiausi konkursui. Groti mums labai patiko – radome bendrą kalbą, tad nusprendėme pagroti daugiau.

I. Setiadi: Man vienas svarbiausių dalykų atliekant muziką – galimybė dalintis kūrybos džiaugsmu. Smagu matyti žmones, besimėgaujančius muzika ir buvimu kartu. Jaučiu Rusnės muzikavimo džiaugsmą, dėl to groti su ja labai įdomu. Juk dalinamės ta pačia idėja, ta pačia kūrinio vizija. Būtent dėl to ir grojame, ir klausomės kartu. Antraip kodėl turėtume eiti į koncertą ir klausytis muzikos?

– Kada pajutote, kad esate komanda?

I. Setiadi: Kai supratau, kad turiu draugę, su kuria nebūtina daug kalbėtis, bet žinau, kad būsiu išklausyta ir suprasta.

R. Mikiškaitė: Man patiko tai, kad Imma gali groti labai garsiai ir stipriai – tai iškart užveda. Ji turi daug energijos, o tai muzikuojant tikrai puiku. Kai grojome konkurse koledže, mums puikiai pavyko: buvo stipru, greita, garsu ir įtikinama – džiaugėmės tuo.

I. Setiadi: Jaučiu, kad mudvi turime panašią programos viziją, ieškome įvairių galimybių groti kūrinius saksofonui ir fortepijonui – nuo klasikinio repertuaro iki naujų, netikėtų sprendimų, džiazo ar liaudies muzikos. Tokią muziką įmanoma atlikti saksofonu ir fortepijonu kitaip. Taigi, kai tavo partnerė scenoje turi panašių lūkesčių ir norų ieškoti, būna smagu.

– Kalbant apie programą, įdomu matyti tokių instrumentų duetą scenoje. Instrumentų, kurie gimė skirtingais šimtmečiais. Abiejų įprastiniai repertuarai smarkiai skiriasi. Ar dažniau renkatės naujovių kelią, ar jums nesvetimas ir klasikinis repertuaras?

R. Mikiškaitė: Mes mąstome paprasčiau, nes jei galvotume labai giliai, galbūt nuspręstume, kad ir neverta kartu groti, nes viskas labai skirtinga. Galvojame, kaip žmonėms atnešti šventę į jų kasdienį gyvenimą, kai jie apsilanko koncertuose, kaip padaryti kažką ypatingo, kaip papasakoti muzikinę istoriją – nuo to viskas ir prasideda, taip renkamės repertuarą, siekiame įvairovės, norime to, kas būtų įdomu mums ir klausytojams.

Žinoma, kartais tai, kas įdomu klausytojams, būna atsibodę patiems atlikėjams, o tai nėra gerai. Taigi stengiamės save stumti į priekį, ieškoti naujų dalykų, aš pati aranžuoju daug muzikos, kurią ir atlieku, vadinasi, turiu klausytis ir kitų instrumentų. Kartais pagalvoju: „O! Šis kūrinys puikiai suskambėtų mūsų duetu!“ Tada pamėginame. Kartais tai nesuskamba, o kartais suskamba. Eksperimentuodamos matome galimybes ir muzikavimo esmę.

I. Setiadi: Ruošiant koncerto programą, visada smagu atlikti kūrinių, parašytų būtent tiems instrumentams. Pavyzdžiui, būtent saksofonui ir fortepijonui. Taip pat įdomu groti perdirbinius, transkripcijas kūrinių, gimusių gerokai iki atsirandant saksofonui. Ir visgi svarbiausias klausimas renkantis repertuarą – ar tai kokybiška, nes gera muzika visada bus gera muzika. Kodėl žmonės atlieka Johanno Sebastiano Bacho kūrinius? Jo kūryba klavyrui gali būti atliekama fortepijonu, marimba ar saksofonu. Tai rodo, kad tokia muzika yra vertinga ir taškas. Nesvarbu, kokiais instrumentais ji bus atliekama, muzikantai ją gros. Tad svarbiausia rinktis gerą muziką.

Pavyzdžiui, smuikui parašyta Cesaro Francko sonata, aranžuota saksofonui, suskamba naujai. Atsiveria naujos galimybės. Be to, žmonės sako, kad saksofonas yra labai modernus instrumentas. Tačiau, nors fortepijonas turi ilgą istoriją, juo galima atskleisti modernų požiūrį. Tai – perkusija: paspaudus klavišą jis skamba, nepaspaudus – neskamba. Fortepijonas gali pasiekti garsą, kurį turi ir šiuolaikiniai, modernūs instrumentai. Tai reiškia, kad ir aš galiu groti garsiai. Taip pat fortepijonas gali kurti švelnesnį garsą, priartinantį kūrinį prie istorinio skambesio. Visur slypi galimybės.

– Rusne, ar nepabosta girdėti klausimo, ką reiškia moteriai groti saksofonu? Gal atsakymas laikui bėgant kinta?

R. Mikiškaitė: Kinta, taip. Klausimo, ką moteriai reiškia groti saksofonu, sulaukiu tik Lietuvoje. Anksčiau tas klausimas man neatrodė keistas, bet dabar keista jį išgirsti. Manau, išaugau iš jo. Europoje nieko tai nestebina, visi orkestrai pilni moterų trombonininkių, trimitininkių, tad klausimas man atrodo toks pat keistas, kaip svarstymas, kaip moteriai sekasi griežti smuiku. Gal žmonės mano, kad saksofonas yra daug fizinių pastangų reikalaujantis instrumentas, bet tai netiesa. Ir vyras, ir moteris gali groti bet kuriuo instrumentu.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Studijos pasirinktos svetur – Londono karališkajame koledže. Tai buvo gerai apgalvotas planas ar palankiai susiklosčiusios aplinkybės?

R. Mikiškaitė: Man atrodo, kad studijos užsienyje pirmiausia atsirado iš smalsumo. Lietuvoje pradėjusi studijuoti, po metų per studentų mainų programą „Erasmus“ išvykau į Olandiją. Nuo pat pirmo studijų kurso Lietuvoje man norėjosi daugiau, norėjosi žiūrėti, kas vyksta kitur, suprasti, kaip groja kiti, nebūti uždarame, izoliuotame pasaulyje. Taigi grįžusi į Lietuvą baigiau studijas ir išvykau į Olandiją mokytis toliau, nes norėjau išmokti daugiau. Per tą pusmetį užčiuopiau, kad ten yra daug to, ko aš nežinau ir noriu sužinoti ir įsigilinti.

Svarbiausias dalykas, kurį gavau iš studijų užsienyje, – tai akiračio praplėtimas. Supratau, kad muziką galiu matyti platesniame, ne tik Lietuvos kontekste. Taip galėjau jausti, kad einu kartu su pasauliu, žinoti, kas vyksta, dalyvauti įvairiuose festivaliuose, meistriškumo kursuose. Pasaulis dabar pasidarė mažas, Europoje visi vieni kitus pažįsta, tad tame rate norisi likti, nesinori būti išstumtai, norisi kurti kartu su visais, būti toje muzikantų ar saksofonininkų bendruomenėje, bent jau Europoje.

– Ar didelė  saksofonininkų bendruomenė Europoje?

R. Mikiškaitė: Taip, ir ji aktyvi bei sparčiai judanti į priekį. Dabar rašoma labai daug šiuolaikinės muzikos saksofonui, daug kamerinės muzikos – vis populiaresni tampa saksofonų kvartetai.

– Kiekvienas žmogus ir instrumentas turis savo istoriją. Imma, kodėl jūs pasirinkote fortepijoną?

I. Setiadi: Atvirai kalbant, mama norėjo, kad mano sesuo išmoktų skambinti elektroniniu pianinu, nes akustinį pianiną įsigyti mums buvo per brangu. Mama leido seserį į muzikos pamokas, o aš, būdama trejų ar ketverių, mėgdavau lipti ant elektroninio pianino stovo ir barškinti klaviatūrą. Taigi vieną dieną mama suprato – kol nesugadinau instrumento, reikia ir mane leisti mokytis muzikos. Štai taip viskas prasidėjo. Elektroniniu instrumentu tada grojau dėl to, kad tuo metu Indonezijoje nebuvo lengva įsigyti pianiną. Tik vėliau turėjau galimybę pradėti mokytis skambinti akustiniu instrumentu. Taigi iš dalies fortepijoną pasirinkau dėl to, kad neturėjau kito pasirinkimo. Tik pastaruoju metu Indonezijoje lengviau mokytis klasikinės muzikos styginiais ar pučiamaisiais, bet, kai buvau vaikas, tokių galimybių nebuvo.

– Kelias jus atvedė į Karališkąjį koledžą. Kaip tai nutiko?

I. Setiadi:  Trumpai tariant, man visada patiko skambinti fortepijonu. Kažkada dar norėjau būti gydytoja ar fizikos mokytoja. Bet supratau, kad mėgstu dalintis tuo, kas man patinka. Pagalvojau, kad muzika gali peržengti kalbos, šalies ribas. Gal kai kurie mano, kad tai stereotipinis atsakymas, bet tai tikrai tiesa. Negalėčiau lankytis Lietuvoje nemokėčiau pasakyti „ačiū“, jei neskambinčiau fortepijonu. Taigi dar tada pagalvojau – noriu būti muzike, nes muzika galiu pasiekti daugiau žmonių. Tad, baigusi vidurinę, išvykau į Singapūrą mokytis toliau. Ačiū mokytojams Indonezijoje, nes jie – labai įkvėpė ir drąsino, padėjo man gauti stipendiją, kad galėčiau siekti tikslo. O  į Karališkąjį koledžą patekau jau iš Singapūro. Atvykau į Londoną, kuriame radau puikų profesorių, skatinantį mane iki šiol.

– Publika pasaulio koncertų salėse keičiasi, atsinaujina, o gal, kaip dažnai girdime, klausytojų klasikinės muzikos koncertuose mažėja?

R. Mikiškaitė: Pavyzdžiui, Londone klasikinės muzikos auditorija kaip tik didėja. Kodėl? Nes klasikinė muzika yra reklamuojama, rengiamos įvairios akcijos, kviečiami žmonės, yra specialūs bilietai studentams, nuolaidos moksleiviams, lengvatos senjorams ir t. t. Žinoma, labai svarbios koncertų  programos – svarbu, kad jos būtų patrauklios žmonėms. Man atrodo, kad kažkiek turėtų keistis ir judėti muzikos pateikimo formatas: koncertas ir programa.

Kartais nuostabu ateiti ir tiesiog klausytos koncerto, tačiau šiandien esame pripratę prie vizualių dalykų, todėl galbūt koncertai turėtų keistis. Man atrodo, jog Lietuvoje itin svarbu, kad būtų saugoma kultūra. Mes turime labai stiprią muzikos edukacijos tradiciją: muzikos mokyklos yra prieinamos, ten gali ateiti daug vaikų, dirba nuostabūs dėstytojai. Taigi muzikos edukacija turėtų rūpintis klasikinės muzikos auditorijos kūrimu. Kitose šalyse tokio muzikos edukacijos tinklo nebėra ir tai nėra gerai, tad tikrai turime saugoti tai, ką turime.

– Londone tikriausiai turite mokinių privačiose mokyklose?

R. Mikiškaitė: Taip, yra įvairių galimybių. Tačiau muzikos yra mokoma vidurinėse mokyklose, yra privačios pamokos ir yra specialios mokyklos, tokios, kaip mūsų Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla arba Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija. Ten jau renkasi talentingi moksleiviai ir jie eina tuo keliu, nes galvoja tapti muzikantais.  

– Imma, ar Londone turite suaugusių mokinių, kurie nori pramokti skambinti fortepijonu?

I. Setiadi: Taip, keletą tokių mokau. O mano mokytojas dirba su suaugusiaisiais Šiaurės Anglijoje, tad galiu patvirtinti tai ne tik iš savo asmeninės patirties. Manau, taip yra dėl to, kad muzika yra daugelio žmonių aistra, nepriklausomai nuo profesijos. Pavyzdžiui, jie gali būti teisininkai, biuro darbuotojai ar inžinieriai, bet galbūt būdami maži jie išgirdo ką nors skambinant fortepijonu, tik niekada negalėjo to mokytis patys. O vėliau gyvenime jie pasiekė tašką, kai jau gali sau leisti išmokti muzikuoti. Taip, tai nuostabu ir labai naudinga asmenybės vystymuisi.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Imma, paminėjote savo vaikystę – situaciją Indonezijoje, kai neturėjote tiek galimybių mokytis muzikos.  O dabar situacija keičiasi?

I. Setiadi: Ji keičiasi, bet prireiks laiko, kol pasivysime Europos ar labiau išsivysčiusias Azijos šalis, tokias kaip Japonija, Honkongas ar Singapūras. Vakarų klasikinė muzika dar nėra Indonezijos kultūros dalis. Kai šalis vis dar kovoja su svarbiomis vidinėmis problemomis, atrodo, kam dar sukti galvą dėl kultūros vystymosi. Net jei, mano nuomone, kultūros puoselėjimas tikrai padeda visuomenei. Universitetai, kurie siūlo muzikinį Vakarų klasikinės muzikos išsilavinimą, yra geras ženklas, nes daugelis studijavusiųjų užsienyje grįžta į savo šalį ir dabar ten padeda Vakarų muzikinei kultūrai plėtotis. Vis daugiau žmonių siekia mokytis klasikinės muzikos. Taigi taip, matau daug gerų ženklų.

– Koks jūsų požiūris į šiandieninį visuomenės gyvenimo tempą, pasimetimą tarp materialinės gerovės ir dvasinių vertybių?

I. Setiadi: Pripažinkime – gyvename materialistiniame pasaulyje. Pamirštame, kad žmogų sudaro kūnas ir siela. Mes esame puiki kai ko materialaus ir nematerialaus samplaika. Galime būti sotūs, bet jaustis nelaimingi. Kodėl? Jei mūsų protas pasitenkina baziniais poreikiais, maistu ir materialiais dalykais, kol turime stogą virš galvos ir pakankamai maisto, turėtume būti laimingi, bet tai nėra siekiamybė. Kodėl? Tai rodo, kad mums reikia daugiau nei tik maistas ir stogas virš galvos. Vadinasi, muzika, menai, kultūra yra to kito siekio dalis. Mes sukurti aukštesniam tikslui – ne tik maistui ir pastogei. Dirbu organizacijoje, prižiūrinčioje senatvine demencija sergančius žmones. Neįtikėtina matyti, kaip muzika gali sukelti emociją, norą gyventi. Jie vėl pasijunta gyvi, tai matyti jų akyse, suskambus gyvai muzikai. Man tai tikras pavyzdys, kaip muzika gali veikti žmones įvairiais būdais.

R. Mikiškaitė: Galbūt dėl to muzikantai ir sudaro nedidelį visuomenės procentą. Žinoma, kad muzikantų nebus tiek daug, kiek yra pardavėjų ar kokios kitos profesijos atstovų. Kaip Imma ir minėjo, muzika yra labai svarbi. Pavyzdžiui, aš irgi mokau tuos suaugusius moksleivius, kuriems muzika yra pomėgis, kai kurie jų yra muzikavę vaikystėje, o kiti – niekada. Ir galiu iš savo patirties visiškai užtikrintai pasakyti, kad yra labai didelis skirtumas tarp žmonių, kurie muzikavo vaikystėje, ir tų, kurie pradeda tik dabar, kai jiems yra 40 metų. Man atrodo, edukacija yra labai svarbi, jos tikrai reikia. Faktas, kad muzika padeda smegenims, padeda įsisavinti mokslus, susikoncentruoti, padeda analitiniam mąstymui ir ypač – bendravimui. Kartais muzika bendrauti labai įdomu, kai žinai, kaip ją valdyti, kaip valdyti savo instrumentą, ką su juo daryti, suprasti kitą muzikuojantį žmogų. Tada gali labai giliai jį suprasti ir pajausti.

– Kalbant apie prasmes, pajautimus ir kito žmogaus supratimą per muziką: gal planuojate į savo duetą įtraukti dar ką nors? Tada, žinoma, tai nebebūtų duetas.

R. Mikiškaitė: Kol kas planuojame likti duetu, o ateityje žiūrėsime. Visada smagu muzikuoti su įvairiais žmonėmis. Tačiau ir šiandien mes abi grojame su daug skirtingų žmonių: aš esu „Laefer“ saksofonų kvarteto narė, Imma groja su įvairiais ansambliais, pasirodo su vokalistais.

I. Setiadi: Yra daug variantų. Prieš keletą metų grojau smuiko, klarneto ir fortepijono trio – gana neįprastas ansamblis. Didžiausias džiaugsmas, kad yra daug gražių kūrinių, kuriuos galima atlikti naujai. Du saksofonai jau būtų iššūkis! Matysime, kas mūsų laukia. Dar vieno įdomaus ansamblio pavyzdys: neseniai dirbau su dailininku Hugo Daltonu, jį pažįsta ir Rusnė. Mes jau nuveikėme šį tą kartu Kembridže praėjusį mėnesį. Greta gyvos muzikos H. Daltonas gyvai tapo ar kuria projekcijas. Idėja – pritraukti žmones, kurie galbūt dar nepratę ateiti į klasikinės muzikos koncertus. Taigi tikimės ir toliau ką nors veikti kartu su juo.

– Gal prisimenate linksmų netikėtumų, nutikusių per koncertus?

R. Mikiškaitė: Kartą pavėlavau į savo pačios koncertą! Tai nutiko Olandijoje. Tuo metu grojau bigbende baritono saksofonu. Mūsų koncertas konservatorijoje buvo suplanuotas 19.30 val., tad likus pusvalandžiui dar gurkšnojau kavą kavinėje. Laiške, kurį gavau olandų kalba, supratau, kad koncerto pradžia 19.30 val., o pasirodo – 19.00 val. Taigi taip sėdėdama kavinėje nusprendžiau kilti į salę ir apšilti.

Girdžiu – bigbendas jau groja. Galvoju – gal jie repetuoja? Pamačiau, kad visos šviesos uždegtos ir supratau, kad koncertas jau prasidėjo. Mano saksofonas buvo salėje, tad turėjau pasiimti instrumentą. Jie tuo metu grojo kūrinį, kuris man labai patiko ir kuriame skamba labai graži bosinė baritono linija. Svarsčiau – lipti į sceną ar palaukti? Ai, einu! Užlipau į sceną ir ėmiau groti. Kadangi tai buvo bigbendas, grojantis džiazą, visi pasišypsojo, ir velnių negavau.

I. Setiadi: Kartą akompanavau mecosopranui koncerte, tada abi slogavome. Į sceną lipome su popierinėmis nosinaitėmis ir vandeniu. Kadangi solistė dainininkė – jai vis reikėdavo laiko atgauti balsą. Sunkioji dalis buvo ta, kad tą vakarą mūsų programą sudarė pusvalandis nepertraukiamos muzikos – tai buvo Roberto Schumanno „Moters meilės ir gyvenimo“ ciklas, atliekamas pramaišiui su džiazo, senąja Anglijos muzika ir Arnoldo Schoenbergo kūryba. Sukūrėme pasakojimą, savo siužetą, viską labai kruopščiai suplanavome. Ir staiga vienoje vietoje, kurioje to nesitikėjau, išgirdau, kad dainininkė spontaniškai pasakoja ką kita, nei planavome! Pasirodo, jai reikėjo atsigerti vandens. Visi juokėsi, jai pavyko sukurti gražų pokštą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...