captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kokie iš tikrųjų buvo vikingų šalmai

Istoriniuose filmuose ir populiariuose žurnaluose įsitvirtinęs senovės vikingų su raguotais šalmais įvaizdis. Televizijos ekranuose jį prisimeni stebėdamas skandinavų sirgalius sporto stadionuose. Savo atributika jie mėgina tariamai atkartoti senųjų protėvių grėsmingą išvaizdą.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Ant kario galvos styrantys ragai turėjo kelti siaubą VIII–XI a. Vakarų ir Rytų Europos gyventojams, kurių namus vis užpuldavo atvykėliai iš Šiaurės.

Tačiau problema ta, kad Skandinavijoje archeologams nėra pavykę rasti nė vieno ragais puošto šalmo. Nors šalmai su ragais archeologijoje žinomi, tačiau šie kituose regionuose rasti reti egzemplioriai veikiausiai buvo naudojami tik kulto tikslais. Be to, praktiškiems vikingų kariams ragai būtų buvusi didelė kliūtis mūšio lauke, jiems tikrai nereikėjo papildomų detalių savo grėsmingiems pasirodymams sustiprinti.

Istorikai išsiaiškino, kad raguotų vikingų įvaizdis atsirado tik XIX a. Skandinavijos romantikų kūryboje. Greitą jo plitimą liudija tokių šalmų panaudojimas žymioje Richardo Wagnerio operos „Nibelungų žiedas“ inscenizacijoje antrojoje XIX a. pusėje. Nuo šio laiko šalmai tapo neatskiriama vikingų kario (ir skandinavų sirgaliaus) išvaizdos dalimi, nors šis mitas jau senokai yra paneigtas.

Kas sieja J. Joyce`ą ir V. Woolf

Du modernizmo klasikai Jamesas Joyce`as ir Virginia Woolf  ne tik gimė tą pačią dieną, bet ir tais pačiais metais – 1882 m.

Abu 3-iajame XX a. dešimtmetyje publikavo kertinius modernizmo kūrinius – J. Joyce`as romaną „Ulisas“ (1922), o V. Woolf  romaną „Ponia Delovėj“ (1925). Abiejų šių romanų veiksmas vyksta tik vieną dieną ir juose, kaip ir dar viename romane, pasirodžiusiame 1925 m., – Džono Dos Passoso „Manhatane“, autorių patirtis neatsiejama nuo tiršto konkretaus miesto pajautimo. J. Joyce`o romane tai Dublinas, o V. Woolf  – Londonas.  Abu rašytojai buvo sąmonės srauto technikos pradininkai literatūroje. Be to, abu jie mirė 1941 m.

Kas yra „listomanija“

Vengrų kompozitorius Ferenzas Lisztas buvo XIX a. „dievukas“, kurio poveikis gerbėjams (o daugiausia – gerbėjoms) turi specialų pavadinimą – „listomanija“.

Šį pavadinimą savo feljetone aprašė vokiečių poetas, eseistas ir žurnalistas Heinrichas Heine. Per kompozitoriaus ir pianisto virtuozo F. Liszto koncertus susižavėjusi publika kovodavo dėl jo nosinaitės ar paliktos pirštinės. Gerbėjos nešiodavo F. Liszto atvaizdą kamėjose, drąsesni mėgino gauti F. Liszto plaukų sruogelę, o kiekvienąkart, kai muzikas nutraukdavo fortepijono stygą, „listomanijos“ paveiktos gerbėjos stengdavosi ją gauti ir gamindavosi apyrankes.

Šaltinių duomenimis, kai kurie sunkesnių formų „listomanai“ rinkdavo net kompozitoriaus cigarų nuorūkas ar, jam pasivaišinus kava, saugodavo kavos tirščius. Belieka pripažinti, kad F. Lisztas buvo ne mažesnis „karalius“ nei alpstančias minias rinkę Elvis Presley ar Michaelas Jacksonas.

Ko niekada negirdėjo L. van Beethovenas

Didysis Vienos klasikas Ludwigas van Beethovenas niekada negirdėjo savo  Keturioliktosios sonatos fortepijonui, vadinamos „Mėnesienos sonata“.

Kūrinys taip pakrikštytas tik prabėgus penkeriems metams po kompozitoriaus mirties, 1832-aisiais. Vokiečių poetas Liudwigas Rellstabas, klausydamasis L. van Beethoveno sonatos cis-moll pirmosios dalies, susiejo muziką su labai poetišku vaizdiniu – Liucernos ežerą užliejusia ryškia mėnesienos šviesa.

Toks palyginimas, regis, rado atspindį daugelio žmonių vaizduotėse – pavadinimas netruko prigyti ir gyvuoja iki šių dienų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...