captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Gelūnas: Japonija išmokė apriboti savo ego

Iš japonų galima išmokti pozityviai bendradarbiauti ir apriboti savo ego – jie žino, kad visuomenė ir valstybė negali nuveikti rimtų dalykų be kolektyvinių pastangų. Taip LRT RADIJUI sako kultūrininkas ir politikas Arūnas Gelūnas. Anot jo, nuomonė, kad rytiečiai mažiau racionalūs už vakariečius, yra absurdas – sunku rasti ilgiau apie sprendimus svarstančius ir diskutuojančius nei japonai.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Į akis krinta jūsų domėjimasis Rytų kultūra, ypač Japonija. Kas jus traukia?

– Sunku pasakyti, kas gali patraukti mažą vaiką, kuris nepažįsta pasaulio, kodėl jam vienas kultūrinis momentas patinka labiau nei kitas. Kai buvau šešerių septynerių metų, į rankas patekęs japonų vaikų rašytojo Macutani Mijoko kūrinėlis „Taro nuotykiai kalnų šalyje“ užbūrė atmosfera, mitologija, kultūriniais elementais.

Rytų motyvas man buvo svarbus, patiko Indijos, Japonijos, Kinijos menai. Lietuvai tapus nepriklausoma, pavyko gauti stipendiją studijuoti Japonijoje – mano gyvenime tai buvo vienas kertinių įvykių, turintis atskirą vietelę mano sąmonėje ir širdyje. Tai be galo svarbu.

– Gal pavyko išmokti japonų kalbą?

– Taip, su dėstytojais ir kolegomis mes kalbėjomės japoniškai. Kadangi visuomenė didžiulė, jie gyvena tarsi salos režimu – dažniausiai anglų kalba kalbama labai fragmentiškai, silpnokai. Tad, norint studijuoti ir bendrauti, teko pramokti. Negaliu sakyti, kad kalbu laisvai, 20 metų tą kalbą vartoju retai, bet susišnekėti apie elementarius dalykus galiu. Kai ten gyvenau, galėjau kalbėti ir apie sudėtingesnius dalykus. Tuo labai džiaugiuosi, nes kalba atrakina žmones, visuomenę, kultūrą.

– Kai atrakini žmones, visuomenę, kultūrą, ką randi?

– Randi pasaulį, kuris yra labai turtingas, kurio patirtys yra kitokios. [...] Į Japoniją nuvykau iš ką tik sugriautos ir bankrutavusios Sovietų Sąjungos, Lietuva 1995 m. dar buvo labai nedaug nuėjusi savo nepriklausomybės keliu, siautėjo laukinis kapitalizmas, buvo baisi fundamentali neapykanta kolektyvizmui ir bet kokioms jo formoms, klestėjo individualizmas, nes pionieriai, spaliukai, Komunistų partija, varymas į mitingus buvo blogių blogis.

Kadangi visuomenė, valstybė negali nuveikti rimtų dalykų be kolektyvinių pastangų, Japonija man padėjo kitaip išmokti būti su kitais, veikti kartu. Žinoma, be to komunistinio, socialistinio tvaiko, kuris buvo taip nekenčiamas.

– Ką reiškia žodis „kitaip“?

– Pozityviai, apribojant savo ego bendradarbiauti. Japonams Japonija – harmonijos žemė. Harmoniją sukuria žmonės, kurie veikia harmoningai. Pagarba šalia esančiam, mandagumas, pagarba mokytojui, žodelyčiai ir elementai padeda sudėlioti bendradarbiavimą ankštoje mažoje saloje, kur gyvena tiek daug žmonių. Jie yra išmokę veikti vieni su kitais, statyti, kurti savo šalį, kultūrą.

Tai skamba idealizuotai, bet daug dalykų buvo galima išmokti. Pavyzdžiui, derėtis nesusipykstant, kalbėtis, rasti sprendimą. Tai man labai pravertė vėliau viešojo administravimo srityje.

– Kalbate apie harmoniją tarp žmonių ar apie žmonių harmonija ir su aplinka, gamta?

– Su gamta taip pat. Žinoma, industrinė valstybė neišvengiamai plėsis gamtos sąskaita. Bet jie, kiek įmanoma, puoselėja savo paveldą, saugo ir restauruoja senąsias šventyklas. Su UNESCO iniciatyvomis 2012 m. buvau Kiote, kurio vicemeras miestą visai užkonservavo, pavyzdžiui, neleidžia statyti daugiaaukščių, nes ten esanti viduramžių architektūra itin vertinga. Manau, kad dabar taip susitarti Lietuvoje būtų neįmanoma – žmonės sakytų, kad tai varžymas, baisios grandinės. Taigi mane visada žavėjo japonų sugebėjimas rasti sprendimą.

– Ką japonams reiškia sakuros?

– Tai yra hanami momentas, vadinamasis žiūrėjimas į gėles, t. y., sakurų žiedus, kai pražysta. Tie žiedai tarsi balti debesys pakimba virš miestų. Manau, kad tai visuomenę sutelkiantis veiksnys. Šeimos išeina į parkus, pasitiesia ryškius mėlynus patiesalus, nes žemė dar būna šalta, ir ten leidžia laiką. Jie žiūri į sakuras, bendrauja, valgo, geria ir linksminasi.

Tai žmogaus ir gamtos buvimas viešumoje, kas man taip pat darė įspūdį. Buvimas viešumoje anksčiau asocijavosi su negatyviais dalykais, demonstracijomis ir pan. Dabar tai keičiasi. Kartai, kuri gimė po nepriklausomybės, tai jau visai nesuprantama.

 – Ne vienas praeities Vakarų filosofas, o ir kai kurie dabartiniai sako, kad Vakarų žmogus yra kitoks nei Rytų. Vakarietis negali suprasti rytiečio gyvenimo filosofijos, nes Rytai nėra tokie racionalūs.

– Manau, kad tai absurdas. Netyrinėjau korėjiečių ar filipiniečių, bet, pavyzdžiui, japonai yra labai racionalūs. Jie ir jausmingi, ir racionalūs vienu metu. Ilgiau svarstančių ir lėčiau sprendimus priimančių žmonių sunku būtų rasti. Jie turi apie viską padiskutuoti vieni su kitais, daugybę kartų pasitikrinti, devynis kartus pamatuoti ir tik dešimtą pjauti.

– Tad jie racionalūs, tik kitaip?

– Taip ir yra. Estetiniai motyvai, pavyzdžiui, sakuros, tą racionalumą padaro kitokį. Kita vertus, prancūzų visuomenė taip pat orientuota į kulinariją, estetiką, myli kultūrą. Galima sakyti, kad jie taip pat puoselėja nereikšmingus dalykus ir geriau tvarkytų ekonomiką. Tačiau prancūzai daro ir tai, ir tai. Ir kultūra tampa ekonomikos dalimi.

– Tačiau sakuros žiedai jokios naudos, išskyrus ekonominę, neturi.

– Taip, bet sakuros sukuria labai pozityvią energiją ir patrauklų visos šalies įvaizdį. Komercializuojant galima sakyti, kad tai milijono vertas įvaizdis. Daug užsieniečių tuo metu skrenda į Japoniją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close