captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: gimsta tamsiai durpinės spalvos, plonom smailom uodegytėm žvėriukai

Gali būti, kad pavasaris mums ir vėl neįtiko – po smagaus ir saulėto pirmadienio laukėme žinios ir sinoptikų prisipažinimo, kad jie apsigavo, kad orai bus ne žadėti vėsūs, bet tokie pat šilti. Deja, tiesa buvo kitokia, ir Velykų pasitikti mes keliaujame vėsoje, o mūsų takeliai palaistyti ar bent jau pakrapyti lietaus.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Savaitę tarp Verbų sekmadienio ir Velykų mes laikome įžanga į didžiąsias pavasario šventes. Visada smagiau, kai šventes lydi gražūs orai. Tačiau šiemet mums turės pakakti gražios nuotaikos.

Kad ir kaip besiskųstume orais, drėgmė ir ilga diena jau atliko tai, ką galime vadinti pavasario didžiausiu pasiekimu: pakėlė žalumą, paskleidė ją po medžių šakas ir krūmus, išskleidė žiedus. Ar to negana?

Jei dar ko nors trūksta, primename – jau atgijo daug vabzdžių, o šilto pavakario, kurį mums gali padovanoti bet kuri diena, svečiu gali tapti jaukiai dūzgiantis uodelis. Tiksliau – uodienė, kuri peržiemojo ir ieško, iš kur ir iš ko galėtų gauti mažą lašelį kraujo.

Ji pati to negali suprasti, bet uodų patelių kiaušinėliai subręsta tik joms gavus tokio maisto. O iš šimto uodų patelių pasimaitinti pavyksta vienai kitai. Likusios taip ir paskraido porą savaičių, pavargsta ir žūsta. Gali būti, kad jas nutvers kas nors ir paukščių, o gal – šikšnosparnis. O tos keletas uodienių sudės į šaltą vandenį kiaušinėlius ir taip užtikrins laimingą savo giminės uodų pavasarį.

Ilgas, nors karščiais mūsų ir nelepinantis pavasaris, šiek tiek jaukia paukščių planus. Kai kas jų pasaulyje dar tik grįžta namo – štai dabar žalia spalva besipuošiančioje girioje galime tikėtis pirmosios gegutės. Nebūtinai šiandien, bet gal per Velykas ar iš karto po jų.

O kiti paukščiai suka lizdus, čiulba, treti peri, o ketvirti – vaikus augina. Patys įdomiausi – didieji kormoranai, kurių lizduose maisto jau prašo jaunikliai. Gali būti, kad šiuose lizduose kiaušiniai buvo padėti vasario gale ar kovą.

Tiesa, kormoranų lizduose jaunikliai risis ir po Velykų, gegužės pradžioje ir pabaigoje, net birželį. Iki rugpjūčio galo kai kuriuose kolonijos lizduose dar kliegs, maisto prašys jaunikliai. Išeitų, kad kolonija būna gyva lygiai pusę metų! Jokia kita paukščių rūšis negali tuo pasigirti.

Tiesa, yra paukščių, daug ankstesnių už kormoranus. Tai – pilkosios žąsys, tuoj į pirmąją žolę išvesiančios auksapūkius šio pavasario žąsiukus. Jie auga lėtai, bet, globojami aktyvių, pastabių ir drąsių savo tėvų, ramiai augs pusę vasaros.

Lapių urvuose gimsta maži, tamsiai durpinės spalvos, plonom smailom uodegytėm žvėriukai. Tik baltas tų uodegų galiukas perša mintį, kad čia gali būti lapiukai. Taip, tai jie. Kol kas visai bejėgiai – kaip ir vilkiukai.

Pavasaris po Velykų turi būti jau kitoks. Nedaug laiko beliko – palaukime ir patys tuo įsitikinsime.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...