captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. P. Matuszynskis: įtariu, visi susiformavome vaizdajuosčių nuomos punktuose

Devintajame dešimtmetyje toje pačioje lentynėlėje galėjai rasti ir tomis pat sąlygomis išsinuomoti Wernerio Herzogo, Wimo Wenderso filmų ar juostų su Stevenu Seagalu, Jeanu-Claude`u van Damme`u, tad galima sakyti, visi susiformavome vaizdajuosčių nuomos punktuose. Taip LRT RADIJUI sako lenkų režisierius Janas P. Matuszynskis. „Visi žiūrėjome ir vienus, ir kitus. Net mano filme „Paskutinė šeima“ yra scenų, įkvėptų ir autorinio kino, ir populiarių amerikietiškų filmų. Mėgstu tokias jungtis“, – kalba „Kino pavasario“ konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ nugalėtojas.
kinopavasaris.lt nuotr.
kinopavasaris.lt nuotr.

– Lenkijoje Beksinskių šeimos istorija yra gerai žinoma. Apie tėvą, garsų dailininką Zdzislawą Beksinskį, ir sūnų – populiarių radijo laidų vedėją ir vertėją Tomaszą Beksinskį, parašyta nemažai knygų, galima pasižiūrėti paveikslų, paklausyti įrašų. Kuo tragiška šios šeimos istorija gali būti įdomi už Lenkijos ribų?

– Z. Beksinskis yra vienas žymiausių lenkų dailininkų siurrealistų. Tapė labai intriguojančius, niūrius paveikslus. Tačiau filmas pirmiausia kalba apie jo šeimą, apie tai, kas vyko jo namuose, jo santykius su žmona ir sūnumi. Todėl filmo pavadinime nėra Beksinskio pavardės. Svarbūs visi trys personažai.

Daugeliu atžvilgių jie buvo ypatingi žmonės. Pirmiausia dėl to, kad intensyviai dokumentavo savo gyvenimą. Z. Beksinskis savo pasakojimą apie šeimą magnetofono juostelėje pradėjo fiksuoti labai seniai, nuo 1957 m., dar iki sūnaus Tomaszo gimimo. Ir nuo to laiko įrašinėjo, filmavo daugelį tų kasdienių dalykų, kurie vyko jų šeimoje, jų aplinkoje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje vienas pirmųjų Lenkijoje nusipirko vaizdo kamerą ir pradėjo filmuoti. Todėl dėl Sanoko meno muziejaus, kuris yra visų Beksinskio archyvinių medžiagų ir paveikslų autorinių teisių paveldėtojas, dabar galėjome pažvelgti į šios šeimos istoriją.

O joje išskirtinė asmenybė buvo ne tik Zdzislawas, kuris ne tik tapė nuostabius paveikslus, sukūrė nemažai įdomių teorijų, bet taip pat buvo puikus fotografas, skulptorius, rašytojas – tokia labai įvairialypė, artistiška, intriguojanti siela. Panašus buvo ir jo sūnus, Lenkijoje žinomas kaip kultinis radijo laidų vedėjas – nepaprasta asmenybė, garsėjusi nestabiliu elgesiu. Nenuostabu, kad jų namuose kildavo daugybė neįprastų situacijų. Ir tai yra visos filmo istorijos fonas.

Tačiau pats filmas nėra biografinis. Tai istorija šeimos, kuri tris dešimtmečius pragyveno vienoje erdvėje – dviejuose vienas priešais kitą esančiuose butuose. Toje erdvėje jie vienas po kito ir miršta. O Z. Beksinskis buvo visų tų mirčių liudininkas. Filme ryškus mirties leitmotyvas – miršta senelės, žmona Zofia, nusižudo sūnus Tomekas, galiausiai 2005 m. tame pačiame bute kaimyno sūnus nužudo tėvą Z. Beksinskį. Tas neišvengiamo tragizmo pojūtis pasireiškė įvairiomis spalvomis. Tačiau kasdienė buitis nebuvo tik juoda, joje daug fantastiško juodojo humoro: šeimos nariai apie viską – gyvenimą ir mirtį – kalbėjo labai paprastai. Aš net pavydžiu, kaip šie žmonės sugebėjo taip kalbėtis apie tokius sunkius dalykus. Be to, visi vienas kitą labai mylėjo, buvo nuoširdūs vienas su kitu. Ir mane tai sudomino – tokia artimumo, supratimo atmosfera reta.

– Dabar dažniausiai jauni režisieriai patys rašo scenarijus, o jūs šį darbą patikėjote scenaristui Robertui Bolesto. Apskritai šiandien geras scenarijus yra didžiausia problema. Ar Lenkijoje lengva surasti originalų scenarijų?

– Aš gilinausi į šią problemą ir atvirai pasakiau sau, kad nenoriu scenarijaus rašyti pats. Tiesiog manau, kad scenaristas yra tas asmuo, su kuriuo režisierius visuomet gali pasikalbėti. Man reikalingas žmogus kitoje stalo pusėje, kad galėčiau su kažkuo dalintis, giliau nagrinėti, aptarti kiekvieną elementą. Tai viena priežastis. Be to, esu įsitikinęs, kad, jau rašydamas scenarijų, išdėstyčiau viską, ką noriu pasakyti, ir nežinau, ar dar po to norėčiau kurti filmą. Būčiau pavargęs nuo tos temos, nebesugebėčiau vertinti iš šalies, kitu aspektu.

Todėl ilgai ieškojau scenarijaus ir tik po ketverių metų suradau tekstą, kuriuo iš karto patikėjau ir panorau sukurti filmą. Tai buvo R. Bolesto „Paskutinė šeima“. Aš jau anksčiau domėjausi Beksinskių šeimos istorija ir maniau, kad tai gera tema filmui, bet nesugebėjau rasti tinkamos formos. O R. Bolesto scenarijus buvo daugiau nei biografinis pasakojimas – tai buvo vienos nepaprastos šeimos gili analizė, paremta daugybe archyvinių šaltinių.

Scenarijų R. Bolesto pradėjo rašyti daugiau kaip prieš dešimt metų, kai dar buvo gyvas Beksinskis. Jis ilgai ieškojo režisieriaus, kuris imtųsi pagal jį kurti filmą. Man aplinkybės buvo palankios: susitikome likus metams iki dešimtųjų Z. Beksinskio ir penkioliktųjų sūnaus Tomaszo mirties metinių. Aš pajutau, kad pats laikas sugrįžti prie šios šeimos istorijos. Dabar jau pasirodė labai daug leidinių apie šiuos menininkus – Zdzislawo dienoraščiai, knyga apie Tomeką ir mano labai vertinami Z. Beksinskio apsakymai. Greitai pasirodys ir dokumentinių filmų apie juos. Tai įrodo, kad ši tema vis dar gyva.

Nuo filmo premjeros praėjo pusmetis, ir jau galvoju apie kitus projektus, kurie pamažu ryškėja. Tikiuosi, kad nereikės laukti ketverių metų, kol kas nors man parašys kitą įdomų scenarijų.

– Kaip jums, jaunam režisieriui, pasisekė surinkti tokį fantastišką aktorių būrį? Andrzejus Sewerynas vaidino tėvą, Aleksandra Konieczna – motiną, Dawidas Ogrodnikas – sūnų Tomaszą. Ar jie lengvai sutiko vaidinti?

– Tai buvo stulbinamai lengva! Suvokiau, kad turiu rankose nepaprastą tekstą, kuriame yra trys išskirtiniai vaidmenys. Galime daug kalbėti apie puikų šiandieninį lenkų kino pasaulį, bet manęs niekas neįtikins, kad aktoriams lengva: jie visi visada laukia gerų projektų. Aš laukiu gerų scenarijų, o jie laukia gerų filmų.

Atsimenu pirmą susitikimą su aktoriumi A. Sewerynu, kuris nebuvo pasirinktas iš karto. Visi tuoj suabejojo – kaip tau, debiutantui, pavyks prikalbinti kino legendą!? O atsitiko atvirkščiai. Kai su juo susitikau, pajutau, kad jis nori suvaidinti tą vaidmenį, jis net negalėjo patikėti, kad kažkas pasiūlė jam tokį puikų vaidmenį! Be to, drauge su scenarijumi daviau jam pasižiūrėti savo ankstesnių dokumentinių filmų įrašų. Taigi jis jau žinojo, su kuo turės reikalą. Neslėpsiu, iš karto jam pasakiau, jog norėčiau, kad jis vaidintų visai kitaip nei ankstesnius vaidmenis. Kad atmestų visa tai, kas susiję su A. Seweryno įvaizdžiu. Eisime visai kitu keliu, dirbsime visai kitaip.

Jis iš pradžių į tai reagavo kiek atsargiai, galbūt ne visai pritarė mano darbo metodikai, išraiškos priemonėms, bet paskui įsitikino, kad tai visai teisingi dalykai. Pagalvojau – nors jis ir pripažinta teatro bei kino legenda, vis dėlto ne kasmet vaidina įdomų vaidmenį. O pastaruoju metu apskritai retai pasirodo kine. O aš norėjau turėti aktorių, kuris būtų puikiai įvaldęs amatą, kuris galėtų ir mokėtų įsijausti į personažą, bet nebūtų per daug įkyrėjęs ekrane. Taigi A. Sewerynas atitiko visus šiuos kriterijus.

O šalia jo filme dar vaidino D. Ogrodnikas, kurį vertinau kiek oportunistiškai: tiesiog jis idealiai tiko sūnaus personažui, todėl dariau viską, kad jis nevaidintų filme, kad būtų savimi. Tomaszo vaidmeniui bandėme labai daug aktorių, kol pagaliau įsitikinau, kad D. Ogrodnikas geriausias. Jis sukūrė tikrai neeilinę asmenybę, sugebėjo perteikti to žmogaus dvasią. Na, ir pagaliau Olia Konieczna, kurią, daugelio nuomone, lyg iš spintos ištraukiau. Tai mane žeidžia, nes ji – labai talentinga teatro žvaigždė.

Taigi visi aktoriai – tarsi iš skirtingų planetų. Reikėjo su jais šiek tiek padirbėti, kad jie sugebėtų susivaidinti, sukurti tą šeimą. Laimei, vadybininkai man davė daug laiko – pasiruošimas filmui truko beveik metus. Tai suteikė galimybę pastudijuoti archyvus. Ir tai buvo labai įdomus darbas, kuris baigėsi, regis, visai neblogu filmu. „Paskutinė šeima“ sėkmingai keliauja po pasaulį, Lenkijoje jį pamatė pusė milijono žmonių.

– Lenkijos kine kasmet matyti debiutantų, o pastaruoju metu, mano nuomone, jie tampa vis jaunesni. Jūs, Kuba Czekaj, Tomaszas Wasilewskis... Ar tai reiškia, kad į lenkų kiną atėjo nauja karta?

– Stengiuosi nesitapatinti su jokia konkrečia karta. Nejaučiu, kad turėtume tiek daug bendrų bruožų. Tai, kas mus jungia ir ką rodo pernykščio Gdynės kino festivalio statistika, apie pusę konkurso darbų sukūrė 9-ajame dešimtmetyje gimę žmonės. Ir tai iš tikrųjų į lenkų kiną įnešė tam tikro šviežumo. Man pačiam sunku spręsti, bet tikrai galiu pasakyti, kad mus jungia kiek kitoks požiūris į istoriją. Įtariu, visi susiformavome vaizdajuosčių nuomos punktuose.

Atsimenu, toje pačioje lentynėlėje galėjai rasti ir tomis pat sąlygomis išsinuomoti Wernerio Herzogo, Wimo Wenderso filmus ar juostą su Stevenu Seagalu ar Jeanu-Claude`u van Damme`u... Visi žiūrėjome ir vienus, ir kitus. Net ir mano filme „Paskutinė šeima“ yra scenos, įkvėptos ir autorinio kino, ir populiarių amerikietiškų filmų. Mėgstu tokias jungtis. Man visada patiko tokie režisieriai, kaip Martinas Scorsese ar Alfredas Hitchcockas, kurie visada galvojo, kaip sudominti kuo daugiau ir kuo įvairesnių žiūrovų.

Šiandien Lenkijos kinematografas vystosi labai įdomiai, ypač paskutinius trejus metus, po Pawelo Pawlikowskio filmo „Ida“. Ir tai didelis Lenkų kino instituto nuopelnas. Vos 10 metų veikianti institucija padeda ir kino mokykloms, skiria daugiau pinigų studentų etiudams. Būtent dėl to ir aš galėjau išbandyti daug dalykų, daug eksperimentuoti. Visi mano projektai buvo remiami šio instituto. Visa tai mūsų kartą jungia, tačiau negaliu tvirtinti, kad atsirado reiškinys, prilygstantis „Moralinio nerimo kino“ kūrėjų bangai.

***

Šių metų festivalio „Kino pavasaris“ konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ nugalėtoju tapo lenkų filmas „Paskutinė šeima“, kurį pernai sukūrė 32 metų režisierius Janas P. Matuszynskis. Tai jo debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas, kuriame pasakojama apie Lenkijoje garsią Beksinskių šeimą. Veiksmas prasideda 1977 m. ir tęsiasi 28-erius metus, iki paskutinio šeimos nario tragiškos mirties 2005 m. Ši istorija seniai prašėsi į ekranus, bet Roberto Bolesto scenarijus ištisą dešimtmetį pragulėjo stalčiuje, kol jį atrado jaunas režisierius ir, surinkęs puikų aktorių komandą, sukūrė talentingą filmą.

Režisierius J. P. Matuszynskis laikomas vienu talentingiausių jaunosios kartos lenkų kino menininkų, anksčiau yra sukūręs kelis trumpametražius bei dokumentinius filmus. „Paskutinės šeimos“ pasaulinė premjera įvyko tarptautiniame Lokarno kino festivalyje, kur už geriausią vyro vaidmenį buvo apdovanotas pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Andrzejus Sewerynas. Vėliau filmas triumfavo Gdynės lenkų filmų festivalyje, laimėjęs net šešis apdovanojimus. Šiemet filmui atitekto ir keturi Lenkijos kino akademijos „Auksiniai ereliai“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...