captcha

Jūsų klausimas priimtas

O. Šurajevas: jei humoras nieko neįžeidžia, tai silpnas humoras

Jeigu satyra ar humoras nieko neįžeidžia, vadinasi, tai silpnas humoras, LRT KLASIKOS laidoje „Džinsai“ sako humoristas Olegas Šurajevas, kuris neseniai įkūrė satyros portalą 1k.lt. Humoristas pabrėžia, portalo tekstuose yra tik ironija, o ne patyčios, todėl iš naujienose minimų žmonių nėra tyčiojamasi: „Mūsų tekstuose yra tik ironija. Mes neskriaudžiame nė vieno žmogaus, kuris potencialiai galėtų būti silpnesnis, pavyzdžiui, negu aš.“
T. Vinicko (Delfi) nuotr.
T. Vinicko (Delfi) nuotr.

– Neseniai pradėjote naują projektą – naujienų satyros portalą 1k.lt. Kaip ir kodėl gimė toks sumanymas?

– Nebandysiu labai giliai pasakoti, bet viena iš pagrindinių priežasčių buvo ta, kad šiuolaikiniame informacijos sraute, kurį mes gauname kiekvieną dieną „Facebook“ ir kituose socialiniuose tinkluose, žmonės nebeatskiria, kas yra tiesa, o kas – melas.

Šiuolaikinėje, pavadinkime, popkultūroje atsirado tokia sąvoka kaip „fake news“ – netikros naujienos. Iš esmės tai labai sunki sąvoką, apibūdinanti labai paprastą dalyką – melą. Žmonės jau nebeatskiria, kas yra melas, kas yra pirminis šaltinis, kas – antrinis šaltinis, kas iš esmės yra šaltinis, kas gali būti šaltiniais.

59 proc. žmonių, dalindamiesi kokiu nors straipsniu, neskaito straipsnio, kas jame parašyta. Jie skaito tik antraštę. 79 proc. Lietuvos gyventojų tiki viskuo, kur pateikti skaičiai ir statistika. Visa tai ką tik sugalvojau, bet tai skamba labai rimtai. Tai skamba gana tikroviškai, ar ne?

Kurdami šį portalą, galvojome ir sugalvojome, kad Lietuvai labai trūksta saviironijos, ironijos ir apskritai abstraktaus humoro suvokimo. Ar pastebėjote, kad pas mus yra toks „laikas pajuokauti“ ir „laikas pakalbėti rimtai“? Jeigu toje vietoje, kur reikia kalbėti rimtai, tu pradedi kalbėti kažkaip nerimtai, bet rimtu veidu, žmonės pasimeta.

Mano patirtis sako, kad žmonės iš tikrųjų sau paskirstė – čia kalbėsiu rimtai, o čia – juokausiu. Mes nusprendėme, kad viską galime daryti visiškai rimtu veidu, visiškai rimtu tekstu. Žinoma, visa tai suprantama ir mes deklaruojame, kad esame humoro ir satyros portalas. Vis dėlto stengiamės atrodyti kaip šiuolaikinis naujienų portalas.

Žinoma, yra daug priežasčių, bet pagrinde tai daryti mus paskatino tai, kad žmonės Lietuvoje, man atrodo, labai prastai tikrina šaltinius ir labai lengvai pasitiki bet kokia informacija. Per dvi savaites tuo visiškai įsitikinome. Turiu įvairių pavyzdžių, skaičių ir net pirštu galiu parodyti, kurie žmonės visiškai rimtai dalinasi straipsniu, kuris visiškai satyrinis ir absurdiškas. Bet žmonės gyvena kažkokioje šizofreninėje būsenoje. Man tai buvo labai keista. Mes stengiamės su tuo kažkaip kovoti.

– Tačiau tai nėra kažkoks naujas reiškinys. Amerikiečių satyros kanalas „The Onion“ gyvuoja jau 20 metų. Tai galbūt rodo, kad šizofrenija, apie kurią kalbate, nėra tokia naujovė.

– Ne, tai būdinga visiems. Be abejo, nesame labai brandi valstybė. Tai irgi reikia pripažinti. Kaip visuomenė, nesame brandi, pas mus kai kurie dalykai atsirado neseniai. Pavyzdžiui, dar neišmokome gyventi su internetu.

Iki šiol kai kurie interneto vartotojai nesupranta, kad tavo „Facebook“ vardas ir pavardė iš esmės yra tavo asmenybės tęsinys. Tu esi tu ir internete, ir gyvenime. Kai kurie žmonės  tai suvokia kaip atskirus dalykus – gyvenime esu gera mama ar tėtis, o internete galiu rašyti bet ką. Kai kurios problemos, apie kurias kalbu, būdingos ne tik Lietuvai. 

T. Vinicko (Delfi) nuotr.

– Ar pats skaitote „The Onion“ ar kitus kanalus?

– Ne. Žinau, kad toks dalykas yra, esu susipažinęs su jų formatu. Esu susipažinęs beveik su visais formatais, kurie egzistuoja humore, nes tai mano darbas. Stengiuosi kiekvieną dieną kažką naujo pažiūrėti, bet stengiuosi žiūrėti tik į formatą. Kai suprantu, kokia esmė, išjungiu, toliau nežiūriu.

Man humoras yra labiau matematika. Taip, man būna juokingų dalykų, kaip ir kiekvienam žmogui. Juokiuosi iš nuoširdžių dalykų: gyvūnų, savo giminių, draugų. Visa tai juokinga, bet, kai kalbame apie humoro produktą, jį vertinu gana šaltai. Aš pažiūriu pirmas 5 min. Jeigu suprantu, kokia esmė, išjungiu.

„The Onion“ pažiūrėjau porą straipsnių, supratau esmę, ir viskas aišku. Be abejo, mūsų portalas ir „The Onion“ turi panašumų, bet esame ne tik absurdiškų naujienų portalas, turime ir turinio. Kol kas jo yra mažiau, nes jį pagaminti kainuoja brangiau, užtrunka daugiau laiko.

Pavyzdžiui, padarėme straipsnį apie tai, ar pilotai džiaugiasi, kai jiems ploja lėktuve. Tai labai įdomu. Jau kiek apkalbėta – ploti ar neploti. Kai kur komentaruose vyksta rimtos diskusijos. Kai kurie žmonės piktinasi. Kai kurie ironizuoja, kad tik Lietuvoje ir Rusijoje taip elgiamasi, tai neva rodo, kokia esame necivilizuota valstybė.

Mes tiesiog paklausėme pilotų, ką jie mano, o jie tiesiog pasakė savo nuomonę. Paruošėme gana rimtą straipsnį, bet su kūrybiniu kampu. Po dviejų savaičių 15min.lt parašė beveik identišką straipsnį. Jie net ne patys parašė, o rado kažkur internete, išvertė, ir viskas. Tai rodo, kad palietėme gerą temą. Naujienų portalai pamatė, kad tai gera tema, kuria reikėtų pasinaudoti. Esame ne tik „The Onion“, sakykime taip.

– Apžvelkime, kokias naujienas šiandien paskelbė 1k.lt. „Lietuva didina pabėgėlių kvotą iki 2 mln. jau 2018 m. Sutinkate?“, „Vokiečių mokslininkai nustatė: Vilniaus keliai tris kartus geresni nei Kauno (E. Dragūnas nesutinka)“.

– Aš galiu net paaiškinti, kodėl šias naujienas parašėme. Kaip iš esmės veikia naujienų portalai? Jie jaučia kažkokį visuomeninį nervą, dėl kurio visuomenė nesutaria ar kiekvienas turi savo nuomonę. Tai tokios temos, kaip vaikų auklėjimas. Kiekvienas žmogus pasaulyje apie tai turi savo nuomonę. Paklauskite bet ko. Tačiau paklauskite apie kvantinę fiziką, atsakys kas kažkelintas žmogus.

Socialinės temos, manoma, yra svarbios. Kalbama tomis temomis, kurios yra socialinis nervas. Pabėgėliai Lietuvoje yra tokia tema. Dar, žinoma, žiniasklaida mėgsta prisidengti pozicija „mes už pliuralizmą, nuomonių įvairovę“. Bet, pavyzdžiui, pasirodo antraštė „Vokietijoje siras pabėgėlis išprievartavo moterį, ar manote, kad Lietuvoje reikia daugiau pabėgėlių?“ Tai tendencingai formuojama nuomonė. Arba kaip tik būna, kad apie kokį nors įvykį specialiai nerašoma, siekiant kažko neprovokuoti.

Kaip geriau elgtis – filosofinis klausimas. Žinoma, galima pateikti neva tik faktus, objektyviai, bet juk mes suprantame, kokias nuomones tai gali sukelti. Jeigu žiniasklaida parašo, kad „žudikas gavo tik iki gyvos galvos“, juk suprantame, kokios reakcijos provokuojamos ir kodėl tai daroma. Deja, dažniausiai žiniasklaidoje tos reakcijos provokuojamos tik dėl to, kad žmonės skaitytų, komentuotų.

Kuo didesnė kontroversija, tuo daugiau skaitytojų. Tokiu principu veikia ir „Facebook“ algoritmas. Kuo daugiau žmonių komentuoja, tuo daugiau šis straipsnis ar tema matoma naujienų sraute. Kiekvienas žmogus tampa maža žiniasklaidos priemone.

Toks žmogus, kaip aš (kažkoks žmogus iš niekur, iš tikrųjų), gali turėti, pavyzdžiui, 100 tūkst. sekėjų. Žiniasklaida turi būtinai reaguoti, ji turi išprovokuoti žmones, nes dažniausiai kūryba nesugeba to padaryti. Tai turėtų būti labai didelė kūrybinė kompanija, kurios Lietuvoje surinkti beveik neįmanoma. Tokių resursų, deja, Lietuvoje neturime. Tai kainuoja daug pastangų, pinigų ir mokslo, todėl bandoma provokuoti.

K1.lt naujiena apie pabėgėlius yra parodija to, kaip žiniasklaida mėgsta paimti jautrią temą ir ją angažuoti, tiražuoti. Žinoma, prieš dvejus metus šia tema buvo kalbama aštriau. Žiniasklaida vis „masažavo“ tą temą, bandė tiražuoti. Dabar tai galbūt ne taip aktualu.

Ta naujiena ne tiek apie pabėgėlius, kiek apie tai, kad žiniasklaida paima kokią nors temą ir tiesiog klausia – pritariate ar nepritariate. Žmonės iš tiesų, prie šio mūsų teksto „Facebook“ paskyrose pažymi savo draugus ir rašo „pasižiūrėk, koks siaubas“. Jie tai daro visiškai rimtai. Puikiai atskiriu žmones, kurie rašo ironiškai, o kurie – ne.

– Turite omenyje, kad kai kurie žmonės patikėjo jūsų naujiena?

– Visiškai patikėjo, nes jie neskaitė, kas yra viduje. Jie perskaitė antraštę. Jeigu žmogus nusistatęs prieš pabėgėlius, į šią naujieną jis sureaguos labai jautriai. Jeigu jis palaiko pabėgėlių priėmimą, jis gali sakyti „o kodėl ne 3 mln.?“ Kritiškai informaciją vertinantis žmogus vis tiek turėtų pasižiūrėti, iš kur tie skaičiai.

– Tai savotiškas eksperimentas?

– Ir eksperimentas, bet iš esmės tai skirta žmonėms, kurie turi sveiką humoro jausmą. Tai neskirta tiems, kurie iš karto žino, kas juokinga, o kas – ne. Tokių skaitytojų ir žiūrovų Lietuvoje labai daug. Jie viską žino. Žino, kas jiems juokinga, o kas – ne, todėl jiems nereikia jokių Danielių Harmsų ir kažkokių naujų humoro kategorijų. Jiems viskas ir taip aišku. Jeigu žmogus atviras, jis užeina į puslapį ir iš karto supranta, kad tai – absurdas, ironija, satyra.

Egidijus Dragūnas. BNS nuotr.

– Pakalbėkime apie Egidijų Dragūną. Tai gana dažnas personažas jūsų tekstuose. Ką jis jums įkūnija? Kodėl taip dažnai apie jį rašote?

– Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad man jis įkūnija tai, kad, jeigu tu esi garsus Lietuvoje, tu gali viską. Tai tokia „bachūriška paradigma“ – jeigu esi kažko pasiekęs gyvenime, tai gali ir savo bobą mušti, jeigu grubiai sakytume. Tau viskas atleidžiama. Na, gal mušti ir negali...

– Atsiranda nebaudžiamumas?

– Na, kažkoks imunitetas. Taip pat leidžiama neadekvati kritika. E. Dragūnas mėgsta apie Vilniaus merą parašyti, ir jį palaiko žmonės, nes Lietuvoje yra tokia tendencija – jeigu žmogus sako kažką blogo apie valdžią, jis kone šventas, kovojantis už paprastą žmogų prieš tą biurokratą, valdininkus.

Man E. Dragūnas yra Lietuvos bukumo simbolis. Jis, be abejo, labai geras kultūrinis etalonas. Jeigu nebūtų E. Dragūno, būtų kitas žmogus. Kiekvienoje kultūroje yra toks žmogus. Taip pat jis yra šlykštus žmogus, nes po kiekvienu jo skandalu ir bandymu apsimesti kovotoju už socialinį atsakingumą stovi elementarūs verslo tikslai, jis tiesiog reklamuoja savo naujus koncertus, turus ar dar kažką.

Puikiai išmanau medijų triukus, todėl manęs šioje vietoje neapgausi. Deja, problema yra ne tik E. Dragūnas. Toks žmogus bus visą laiką. Problema, kad E. Dragūnas turi n tūkstančių sekėjų, kurie mano, kad tai – sėkmė, tai – gerai. Kodėl tai yra gerai? Jiems užtenka argumento – nes tai yra gerai, tai normalus, nes normalu, o nenormalu, nes nenormalu. Jiems nereikia jokių įrodymų. Tai toks primityvus mąstymas.

– Tai humoro ar pajuokavimo esmė ir būtų – priversti susimąstyti?

– Be abejo, tikras humoras, satyra visą laiką priverčia susimąstyti. Humoras visą laiką turi tokį emocinį, moralinį pagrindą.

– Jūs rašote ir apie daugiau įvairių įžymybių: Agnę Jagelavičiūtę, Saugirdą Vaitulionį...

– Šie personažai labiau ekspoziciniai.

T. Vinicko (Delfi) nuotr.

– Bet jie yra tikri žmonės, jų pavardės tikros, tikri atvaizdai. Jų reakcija buvo gana jautri.

– Šita reakcija nukreipta į juos. Pavyzdžiui, kai vaiką nuskriaudžia mokykloje ar Lietuvoje įvyksta rimtas socialinis įvykis, jie ne taip jautriai reaguoja. Jie kalba apie patyčias tik tada, kai mano, kad tapo patyčių objektu. Tik tada. Šiaip, kad jie labai kovotų prieš patyčias... Šie personažai parinkti tik todėl, kad patys sau leidžia tyčiotis. Kaip profesionalas galiu pasakyti, kad humoro ir ironijos jų tekstuose nėra.

– O patyčių?

– Patyčių, be abejo, yra. Kaip ir Andriaus Užkalnio tekstuose.

– O jūsų tekstuose yra patyčių?

– Ne, mūsų tekstuose yra tik ironija. Mes neskriaudžiame nė vieno žmogaus, kuris potencialiai galėtų būti silpnesnis, pavyzdžiui, negu aš. Niekada internete nesakau to, ko nepasakyčiau gyvenime. 

Šių žmonių medija kapitalas išauga ant to, kad jie buvo tokie griežti kitiems, turėjo griežtą nuomonę, juokingai juokavo apie Londono mamytes, o dabar kažkas apie jas pajuokauja... ten nebuvo nieko žiauraus, nebuvo taip, kad mes kažką įžeistume, pasakytume kažką neigiamo.

Tai tiesiog abstraktus humoras. Akivaizdu, kad tai absurdas. Tie žmonės tiesiog paimti kaip instrumentai. Esmė – pakalbėti apie žiniasklaidą. A. Jagelavičiūtė pradėjo savo karjerą nuo šou „Akvariumas“. Tokiuose projektuose prodiuseriai paima jaunus žmones. Dauguma tų žmonių yra visiškai kvaili, ir kažkas iš jų išauga.

Dabar yra toks žmogus viešojoje erdvėje. Tai prodiuseriai daro sąmoningai. Jie paima tokius žmones, kurie turi daug ambicijų ir jokių talentų, ir iš jų daro žvaigždes. Žmonėms patinka tai stebėti, nes jiems patinka. Visiškai nesutinku, kad mes tyčiojamės. Jokiais būdais. Tai tik humoras, satyra. Taip, tai kartais gali įžeisti žmogų.

– Bet jie būtent taip pasijautė. Bent jau buvo tokia reakcija.

– Tai jų problemos. Jeigu humoras ir satyra nieko neįžeidžia, reiškia, tai labai silpnas humoras.

– Minėjote, kad humoras jums yra matematika. Prieš imdamasis šio portalo ir kanalo, netgi galima sakyti, ar kažkurį laiką sąmoningai rinkote medžiagas, skirstėte pagal kažkokias tendencijas? Ar tiesiog viskas daroma intuityviai?

– Mes tiesiog pažiūrėjome, kas vyksta naujienų portaluose, kaip jie veikia, kokį socialinį nervą spaudžia. Kiekvienas mūsų straipsnis turi tam tikrą paaiškinimą. Galima net referatą parašyti, kodėl būtent šia tema, kodėl būtent taip padarėme. Aš nesakau, kad šie tekstai blogi, išgalvoti nuo a iki z. 

Tikrai turime daug vietų, kurias reikėtų tobulinti, bet mes tiesiog internetinei žiniasklaidai parodome kreivą veidrodį. Ten viskas gana, mano galva, logiška. Žinoma, labai dažnai žmonėms reikia aiškinti. Jeigu žmogus kartais iš pirmo karto nesupranta, tai yra labai puiku.

Viso interviu su O. Šurajevu klausykitės įraše.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...