captcha

Jūsų klausimas priimtas

Paneigė lietuvius gąsdinančius mitus apie organų donorystę

Donoro kortelę Lietuvoje turi daugiau nei 25 tūkst. žmonių, tačiau trečdalis jų miršta ir nepagelbėja žmonėms, nes artimieji nežino išreikštos valios. Taip LRT RADIJUI sako laikinai Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus pareigas vykdanti Audronė Būziuvienė. Anot jos, organų donorystė vis dar apipinta mitais, bet jų mažėja – organai paimami ir iš 80 metų sulaukusių žmonių, o procese dalyvauja apie šimtą įvairių specialistų, tad slaptų scenarijų būti negali.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Nuo kada Lietuvoje egzistuoja pasirinkimas tapti organų donoru?

– Nuo 2000-ųjų. Anksčiau organų donoru galima buvo tapti tik pačiam užpildžius formą gydytojo akivaizdoje. Reikėdavo eiti į polikliniką, o tai užtrukdavo. Jau trejus metus tai patobulinta – sudaryta galimybė sutikimą užpildyti elektroniniu būdu. Tuo naudojasi jauni žmonės, taip sutaupoma laiko, nes nereikia niekur eiti, ruoštis ir pan. Per kelias minutes galima padaryti gerą darbą.

– Ar atsiradus galimybei registruotis internetu išaugo žmonių, norinčių tapti organų donorais, skaičius?

– Taip, elektroniniu būdu užpildoma tiek sutikimų, kiek anksčiau būdavo popierinių per visus metus. Tai reiškia, kad nuo pusantro iki dviejų tūkstančių. Dabar tiek būna vien elektroniniu būdu pildytų sutikimų, dar galioja ir popieriniai. Skaičius tik didėja.

– Kiek žmonių Lietuvoje turi Donoro kortelę?

– Šiandien ją turi kiek daugiau nei 25 tūkst. Skaičius po truputį didėja. Donoro kortelė – apsisprendimas, rodantis, kad apie tai nebijoma kalbėti garsiai, tai galima patvirtinti turint kortelę. Svarbiausia apie tai pasikalbėti su šeima. Jei gydytojai konstatuotų smegenų mirtį, svarbu, kad artimieji žinotų žmogaus valią. Taip bus lengviau priimti sprendimą.

Didžiausia baimė ir panika prasideda tada, kai artimieji nežino, ko asmuo norėjo. Tokiu atveju artimiesiems būna labai sunku priimti sprendimą. Trečdalis donorų per metus iškeliaują į kitą pasaulį ir nepagelbėja kitiems žmonėms – nežinoję jų valios, artimieji sprendimo neįvykdo.

– Ar žmogus, gavęs Donoro kortelę, vėliau nebegali pakeisti savo nuomonės?

– Jei žmogus persigalvoja ir to nebenori, jis gali pakeisti savo valią ir atsisakyti, anuliuoti. Tačiau jei žmogus nepasako, kad nenori būti donoru, artimieji, to nežinodami, vis tiek galėtų priimti sprendimą, kad jis juo būtų. Bet kuriuo atveju, galutinį sprendimą priima gydytojai, kurie konstatuoja smegenų mirtį, ištiria organus ir pasako, ar jie mediciniškai tinkami ar ne.

– Ar žmogus gali būti per senas organų donorystei?

– Ne, tai vienas iš mitų. Žmonės sako – aš senas ir iš manęs nieko neims. Vėlgi, galutinis sprendimas yra gydytojų. Galiu pasakyti, kad inkstai, kepenys paimami iš donorų, kuriems daugiau nei 80 metų. Viskas priklauso nuo to, koks buvo žmogaus gyvenimo būdas.

– Ar yra sąlygų, kurias turi įvykdyti žmogus, norintis tapti donoru? Gal jam reikia pasitikrinti sveikatą?

– Organų donorystė skiriasi nuo kraujo ar kaulų čiulpų donorystės tuo, kad, pildant sutikimą, jokių tyrimų daryti nereikia. Kai tik atsiranda noras, užpildai prašyme ir esu registre, nereikia nieko tikrintis ar pristatinėti pažymų. Jei įvyksta smegenų mirtis, gydytojai skambina budinčiam koordinatoriui ir prašo patikrinti, ar žmogus yra registre, ar ne.  

– Ar žmogus turi teisę pasirinkti, kokius organus norėtų aukoti?

– Taip, prašymo formoje yra pasirinkimo teisė. Galima sutikti aukoti viską arba pasirinkti, ką aukoti, o ko – ne. Dažniausiai žmonės sutinka aukoti viską. Jei nesutinka, tai būna ragenos ir širdis. Yra prietaras – kaip žmogus, iškeliavęs į dangų, jame žiūrės neturėdamas ragenų. Tačiau tai mitas. Be to, ragenos nėra išimamos, nuimamas tik paviršius, audinys, ne pati akis. Kartais nenorima aukoti širdies. Matyt, širdis simbolizuoja visą žmogaus esybę. Gal tai baimė, nesinori tos esybės perteikti kitam žmogui.

– Organų donorystės sritis apipinta baimėmis. Viena jų – kad žmogus, nusprendęs tapti donoru, pateks į surežisuotą nelaimingą įvykį, jo mirtis bus paskubinta. Ar verta tuo tikėti?

– Nuo 2000-ųjų yra 25 tūkst. žmonių, turinčių Donoro kortelę. Iš jų donorais buvę tik penki. Taip mitas paneigiamas. Tikrai niekas nestovi už kampo ir nelaukia, nekuria jokių scenarijų. Tokių mitų mažėja.

Lietuva yra maža šalis, čia nėra jokių slaptų organizacijų, kurios galėtų kažką panašaus daryti. Donorystės procese, nuo smegenų mirties iki transplantacijos, dalyvauja kone šimtas žmonių – tai laboratorijos darbuotojai, gydytojai, greitosios pagalbos automobilių vairuotojai, lakūnai, policijos darbuotojai, Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatoriai. Ta informacija negali būti slapta.

Donorystė negali būti vykdoma nei rūsyje, nei namuose. Be to, visada svarbus laikas. Pavyzdžiui, širdies išėmimas iš mirusio kūno ir įdėjimas į ligonio kūną daugiausia užtrukti gali penkias valandas. Tai, kad organas gali būti kažkur išvežamas, yra nelogiška. Baimių yra, bet jos mažėja, žmonių sąmoningumas didėja.

– Ar žmogus, nusprendęs tapti donoru, turi papildomos naudos, ne tik moralinį pasitenkinimą?

– Organų donorystė ir transplantacija visoje Europoje ir visose aukšto lygio pasaulio valstybėse yra neatlyginta ir nemokama. Donoro šeima negauna jokio atlygio, tai tik moralinis pasitenkinimas. Žmogui, laukiančiam transplantacijos, ji apmokama iš valstybės fondo. Tai nemokama ir vienai, ir kitai pusei, tik pasitenkinimas, kad galima suteikti žmonėms naują gyvenimą. Donorystė ir transplantacija yra tarsi skaudus ratas – gyvybė, liga, mirtis, vėl gyvybė. Tame gali dalyvauti kilnūs ir stiprūs žmonės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...