captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvišką ir vokišką virtuvę nuo senovės sieja ne tik cepelinai

Vokietija ir Lietuva priklauso Šiaurės Europos virtuvei – pakliūva į teritoriją, kurioje nebeauga alyvmedžiai, bet dar auga obelys, ir tai daugiau mėsiška, troškintų daržovių, įvairių grūdinių kultūrų  kultūra. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas Rimvydas Laužikas. Jo teigimu, viduramžiškiausi vokiškos kilmės patiekalai, kuriuos turime ir mes, yra šakotis ir meduoliai, o Konstanco apylinkėse patiekalas, kurį mes vadiname cepelinais, vadinamas lygiai taip pat.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Ar sūdyto jaučio istorija – neišgalvota, paremta tikrais faktais?

– Ji yra, net ir nupiešta, krosnininko Ulricho von Richentalio kronikoje – jis aprašė Konstanco bažnytinį susirinkimą.

– Kokia tai istorija?

– Konstanco bažnytinis susirinkimas, kuris buvo ir politinis, sprendė labai daug sudėtingų klausimų, o Lietuvai svarbiausias buvo Žemaitijos klausimas, t. y. Žemaitijos priklausomybės Ordinui arba LDK. Kadangi tai buvo pasaulietinis klausimas, jį turėjo spręsti imperatorius, kaip aukščiausias Europos suverenas. Kad imperatorius būtų palankus, reikėjo jam įtikti, jį nustebinti ir sudominti. Kadangi imperatorius viską turi, negi dovanosi jam penktą dramblį, septintą liūtą ar kupranugarį, galų gale Lietuvoje jų nėra. Vadinasi, buvo galima padovanoti kažką įdomesnio gastronominio.

Viduramžių virtuvės išskirtiniai bruožai – noras nustebinti, pateikti sudėtingą, prabangų ir brangų patiekalą. Taigi jautis buvo išskrostas, išimti viduriai, visas pasūdytas. Iš principo tai – jaučio mumija. Kadangi tauras – apie 1,5 aukščio, iki 2 m ilgio, su ragais, jam pasūdyti reikia labai daug druskos, kuri viduramžiais buvo ypač brangi.

Tuo metu Lietuvos įvaizdis buvo kaip laukinio krašto, esančio pasaulio pakraštyje. Tarkim, dalyje senųjų žemėlapių matome per Lietuvos teritoriją einančią kalnų grandinę, prilygstančią Alpėms. Senieji žemėlapiai dažnai vaizdavo ne tiek topografinę, kiek įsivaizduojamą tikrovę ir kalnų grandinė žymėjo pasaulio kraštą. Vadinasi, Lietuva – kažkur pasaulio krašte, laukinė, paprastą maistą valgančių žmonių tauta, tad laukinis pasūdytas žvėris labai atitiko šį įvaizdį.

– Knyga vadinasi „Kaip sūdytas jautis į Konstancą vyko“?

– Taip, nes ši istorija atskleidžia ir visos knygos tematiką. Knyga skirta Lietuvos ir Vokietijos gastronominiams ryšiams – kaip vokiečiai matė mūsų virtuvę ir kaip mes jų, kaip vyko receptų mainai. Viena knygos dalis yra istorinės Lietuvos virtuvės apžvalga, kita – Lietuvos ir Vokietijos gastronominių ryšių apžvalga.

Paskui – receptų dalis, į kurią sudėti praktiškai visi lietuviškos kilmės receptai, kuriuos pavyko rasti vokiškose gastronominėse knygose, išleistose iki Pirmojo pasaulinio karo, ir nemažai vokiškos kilmės ar bent jau vokiškai vadinamų receptų, kuriuos pavyko rasti iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje išleistose receptų knygose.

– Medžiagos, matyt, nėra labai daug, o jeigu ir yra, ją sunku rasti?

– Kai kalbame apie gastronominę kultūrą, turėtume suprasti, kad tai yra bendrosios kultūros dalis. Be literatūros, dailės ir kt. ryšių, egzistavo ir gastronominiai ryšiai, nes Europos valdovai ir diduomenė sudarė subkultūrinį sluoksnį, kuriame migravo idėjos. Taigi ryšių tinklas egzistavo visada, tik tiek, kad kasdienybės, ypač gastronomijos, istorija Lietuvoje gana menkai tyrinėta.

Su Austrijos nacionaline biblioteka rengėme tarsi knygos apie Lietuvos ir Austrijos gastronominius ryšius prototipą, o kolegė Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė iš Lietuvos kultūros instituto, sužinojusi apie tą idėją, pasiūlė tyrinėti visą vokiškąją gastronominę erdvę, nes austriškoji gastronominė erdvė yra tik jos.

– Radote daug sąlyčio taškų?

– Labai daug. Galima vardinti chronologiškai. Pirmoji vokiečių bendruomenė Vilniuje atsiranda turbūt su Gedimino laiškais. Taip pat Lietuvoje turime litvakų bendruomenę, kuri glaudžiai susijusi su Šiaurės Vokietijos žydų bendruomene. Paskui – Mažoji Lietuva. Dar – lietuviškos liuteronų bendruomenės pačioje Lietuvoje, Šiaurės Lietuvos vokiški dvarai (pvz., Romerių, Tyzenhauzų ir kt.)

Be to, galima kalbėti apie artimus kultūros centrus. Vilniaus, kaip kultūros arba apskritai kaip ideologinio centro, įtaka, siekianti Kauną ir šiek tiek toliau. Žemaitijoje daug stipresni įtakos centrai – Klaipėda, Karaliaučius ir iš dalies Ryga. Tai buvo miestai, per kuriuos kultūra plito pas mus. Prisiminkime ir Vytauto gyvenimą Ordino pilyse ir kai kurių tradicijų perėmimą.

– Ar išlikę bendrų patiekalų, kurie buvo prieš 300–500?

– Tokie viduramžiškiausi vokiškos kilmės patiekalai, kuriuos turime ir mes, yra šakotis ir meduoliai. Šakotį „atsektume“ iki Niurnbergo apylinkių XIV a. Taip pat išsiaiškinau, kad Konstanco apylinkėse patiekalas, kurį mes vadiname cepelinais, vadinamas lygiai taip pat. Pasirodo,  prie Konstanco buvo tikrųjų cepelinų (orlaivių) grafo Ferdinando von Zeppelino gamykla.

– Ar tai buvo sudėtingi patiekalai?

– Yra labai įvairių. Vokietija ir Lietuva priklauso Šiaurės Europos virtuvei – pakliūva į teritoriją, kurioje nebeauga alyvmedžiai, bet kur dar auga obelys. Dalyje Vokietijos dar auga vynmedžiai. Bet iš principo tai daugiau mėsiška, troškintų daržovių, įvairių grūdinių kultūrų (žirnių, pupų, rugių ir alaus) kultūra. Kad gastronominė tradicija gana artima, liudija faktas, jog nei lietuviai, nei vokiečiai vieni kitų patiekalais retai stebėdavosi.

O prašmatnumas pirmiausia priklauso nuo socialinio sluoksnio ir renginio dydžio. Kuo žemesnis socialinis sluoksnis, tuo maistas paprastesnis, kuo prabangesnis renginys, tuo patiekalai prašmatnesni. Tas pats šakotis, pas mus atėjęs iš vokiškos kultūros, tik pastaraisiais metais tapo dažnesnis ant mūsų stalo. O šiaip tai buvo tipinis vestuvių kepinys, t. y. sudėtingas, brangus ir prabangus patiekalas, siejamas su išskirtinėmis progomis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...