captcha

Jūsų klausimas priimtas

ES kol kas niekur nedings, bet yra viena išlyga

Nors Europos Sąjungą supurtė „Brexitas“, o Briuselyje kažkas pūva, ES kol kas niekur nedings, bet su viena išlyga, LRT RADIJUI sako „Time“ žurnalistė Charlotte McDonald-Gibson. „Apklausos po „Brexito“ ir Donaldo Trumpo laimėjimo rodo, kad ES palaikymas auga. Žmonės mato chaosą Didžiojoje Britanijoje ir JAV, todėl galvoja, kad ES nėra jau taip blogai. Šiuo metu nėra nė vienos valstybės, kuri balsuotų už išstojimą. Tačiau tokia baimė egzistuoja“, – pastebi Ch. McDonald-Gibson.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Ar gali ES pabėgti iš kapo?

„Ar gali Europa išgyventi naująjį populizmą“ – skelbia kovo 20 d. „Time“ viršelis, o jį įprasmina Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen ir Nyderlandų Laisvės partijos vadovas Geertas Wildersas. Abu – ryškiausi dabartinės Europos populistai.

Grėsmingą juodą viršelį lydintis straipsnis ir toliau užduoda klausimų. Vienas esminių – ar gali ES pabėgti iš kapo? Autorė Charlotte McDonald-Gibson nupiešia ganėtinai tamsią ES realybę ir dar nerimastingesnę ateitį. „Jei ES nesugebės prisitaikyti prie naujos pasaulio tvarkos, jokios ateities ji neturi“, – rašinį baigia žurnalistė.

Pasak jos, būtent tokia baimė buvo po „Brexito“, antraštės klausė šio klausimo, ypač už ES ribų: „Noriu priminti, kad „Time“ yra amerikietiškas žurnalas. Jis žiūri į Europą iš išorės. Tad klausimas, ar Jungtinė Karalystė bus vienintelė pasitraukianti valstybė, ar tai reiškia ES griūtį, buvo esminis.“

Ch. McDonald-Gibson primena, kad šį klausimą kėlė ne tik žiniasklaidos atstovai, bet netgi Donaldo Trumpo administracija. „Pats buvęs JAV ambasadorius Briuselyje grupei žurnalistų pasakė, kad D. Trumpo administracija skambina Europos Komisijai ir klausia, kuri valstybė pasitrauks kita. Tad jie tikrai galvojo, kad ES vyksta deintegracija. Ir būtent tokiomis nuotaikomis gyvenama už ES ribų“, – taip žurnalistė aiškina, kodėl rašinyje apie ES Romos sutarties 60-mečio kontekste pasirinko niūrų toną.

Kokia buvo europietiška svajonė

„Tai ne partijų judėjimas, o žmonių judėjimas. Mes negalime siekti nieko mažiau nei visuminės ES“, – prieš 60 metų kovo 25 d. Romoje kalbėjo tuometinis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis.

Tad kokia buvo ta europietiška svajonė? Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Italijos ir Liuksemburgo lyderiai sukūrė Europos Ekonominę Bendriją, prekybos zoną, kuri turėjo skatinti tarpusavio ekonominę nepriklausomybę, užkertančią kelią militaristiniam nacionalizmui, pasireiškusiam dviem pasauliniais karais.

Romos sutartis pažadėjo pakloti visapusiškos sąjungos pamatus, o Mastrichto sutartis, kuriai vasarį sukako 25 metai, išdėstė bendros valiutos, užsienio politikos ir vienos pilietybės viziją.

„Visos organizacijos variklis buvo ekonominis bendradarbiavimas, prekybos vystymas. Ilgą laiką iš tikrųjų buvo ir pakilimų, ir nuopuolių, ir labai rimtų krizių, bet galiausiai Bendrija išsivystė į labai stiprią, įtakingą organizaciją. Labai svarbus pokytis – po Šaltojo karo gimusi Mastrichto sutartis, kuri įkūrė pačią ES“, – sako Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto daktaras Liutauras Gudžinskas.

Jis tikina, kad dabartinis ES integracijos laipsnis yra nuoseklus Bendrijos kūrimo procesas, kuris ir prasidėjo būtent Romoje. Tačiau kritikai mojuoja Bendrijos problemomis prieš akis ir tiesiai šviesiai į akis rėžia: įsivaizduotos utopijos nėra, ji tiesiog neegzistuoja.

„Time“: kažkas pūva Briuselyje

Bet ar jie nėra teisūs? Nes grėsmių tiek Bendrijos viduje, tiek išorėje apstu. Finansų krizės padaryti plyšiai vis dar siuvami, o prasitęsęs ekonominis nuovargis verčia žmones atsigręžti į kitokias mintis, skaldančias Bendriją ir žadančias visiškai kitokį, sotų ir saugų rytojų.

Beje, saugumo problemos, terorizmas, ypač naujausių įvykių Londone kontekste, tampa ES Damoklo kardu, kurio aštrius ašmenis beveik galima pajusti iš išorės į Bendriją žvelgiančiame žurnalo „Time“ straipsnyje. „Kažkas pūva Briuselyje“, – rašo Ch. McDonald-Gibson.

„Neseniai buvau labai mažame miestelyje Nyderlanduose, visiškai šalia Vokietijos. Tylus miestelis. Tai tikrai ne ta vieta, kur žmonės gali nukentėti nuo terorizmo. Bet net ir ten žmonės jaudinasi dėl savo saugumo. Tad net vietose, kuriose tikrai nėra aiškaus pavojaus signalų, atsiranda netikrumo jausmas, o dauguma europiečių prie tokio jausmo nėra pripratę“, – kalba „Time“ žurnalistė.

Anot jos, populistai tikri ekspertai, kai galima išnaudoti šias baimes, ir tai matome Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Italijoje – visose valstybėse, kur yra labai aiškios egzistencinės, identiteto baimės: „Žmonės jaučiasi tarsi praradę savo identitetą ir nėra kuo jį pakeisti. ES nesugebėjo sukurti įtikinamos tapatybės, kuri pakeistų nacionalinę. Populistai tuo žaidžia. Jiems tai sekasi itin puikiai. Jie pagavo tą baimę ir pavertė ją balsais. Jie hiperbolizavo grėsmes, jie naudoja rasistinę ir homofobišką kalbą.“

ES kol kas niekur nedings, bet yra viena išlyga

Tačiau net ir grėsmingojo populizmo akivaizdoje ekspertai neskuba laidoti ES ateities. Tai, kad ši Bendrija sugebėjo 60 metų kurti vis glaudesnį bendradarbiavimą, rodo ir niekur nedingstantį norą toliau išlaikyti europietiškos vienybės idėją.

„Taika Europoje vyravo daugiau nei 50 metų. Tai reiškia, kad [...] bendrų politinių institucijų, Europos Komisijos, Europos Parlamento, Tarybos įkūrimas, bendros rinkos, keturių laisvių, žmonių, kapitalo, paslaugų ir prekių judėjimo, principų sudarymai labai svarbu šiandien“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mindaugas Jurkynas.

Tačiau, pasak L. Gudžinsko, tie rimti pasiekimai padaro ES labai brangią – kitaip tariant, kuo ES svarbesnė, tuo labiau iššūkiai, susiję su galimais ES irimo procesais, gali labai rimtai paveikti tiek ekonomiką, tiek politinį stabilumą.

Vis dėlto ir „Time“ žurnalistė Ch. McDonald-Gibson pripažįsta, kad daugelio klausimų kontekste, kalbant apie ES ir stabilumą, kurį supurtė „Brexitas“, ES kol kas niekur nedings. Su viena išlyga.

„Apklausos po „Brexito“ ir D. Trumpo laimėjimo rodo, kad ES palaikymas auga. Žmonės mato chaosą Didžiojoje Britanijoje ir JAV, todėl galvoja, kad ES nėra jau taip blogai. Šiuo metu nėra nė vienos valstybės, kuri balsuotų už išstojimą. Tačiau tokia baimė egzistuoja“, – neslepia žurnalistė.

O esminė problema, pasak jos, slypi Bendrijos institucijose: jeigu jos ir pagrindinės partijos neatsižvelgs į paprastų žmonių problemas, būtent tai ir nuves į didesnį populistų palaikymą ir sužlugdys ES. Tad Briuselio valdininkai, pabrėžia Ch. McDonald-Gibson, privalo įsiklausyti į žmonių problemas ir sugalvoti realių sprendimų.

Fundamentali problema – mažareikšmiai kivirčai

Europoje išsibarsčiusios 28 (na, jau 27) valstybės atskleidžia itin keistą paletę. Pietuose turime Graikiją, kur beveik pusė jaunimo neturi darbo, nors Vokietijoje šis skaičius siekia 6 proc. Lenkijoje daugiau kaip dešimtadalis gyventojų nereligingi, o Švedijoje tokių – du trečdaliai.

Būtent skirtingi požiūriai ir skirtingos valstybių realybės leido populistams sukurti pleištą pačioje ES širdyje. Jie teigia, kad atstovauja paprastiems žmonėms, o liberaliam Briuselio elitui kasdienės problemos nė motais. „Jie tik aiškina, kaip mums gyventi, jie nurodo, kiek migrantų mums priimti, jie atėmė mūsų tapatybę“, – sako populistai.

„Tai ir yra didžiausia ES problema. Kiekvieną kartą, esant didelei problemai, mes visada matome susiskaldymą. Tai visiškai skirtingų 28 valstybių blokas. Šių valstybių istorija, kultūra, ekonominė politika kardinaliai skiriasi. Bandant sugalvoti vieną bendrą žinutę šiam blokui, susiduriama su didelėmis problemomis“, – kalba Ch. McDonald-Gibson.

Pavyzdžiui, priduria žurnalistė, kovo 25 d. 27 valstybių atstovai susitinka Romos sutarties minėjimo proga ir turi paskelbti Bendrijos ateities deklaraciją, bet jau dabar Graikija sako nepasirašysianti šio pakto, nes jis neįtraukia darbo teisių, lenkams taip pat nepatinka kažkoks sakinys. „Tad, kai ES sugalvoja pasiųsti didžią žinutę, galiausiai viskas pavirsta mažareikšmiais kivirčais. Ir tai yra jūsų fundamentali problema“, – teigia Ch. McDonald-Gibson.

ES net ir praėjus 60 metų tiesiog nesugeba sukurti savo prekės ženklo. Tokio, kuris įkvėptų kiekvieną skirtingą Bendrijos narę, kurį suprastų kiekvienos valstybės kultūra. Pažiūrėkite į „Nike“, sako Ch. McDonald-Gibson. „Tiesiog padaryk tai“ šūkį sugebėjo prisijaukinti įvairiausios tautos, atliepti kiekvieno patirtį ir kalbėti kiekvienam asmeniškai.

Valstybės pasirinko neįprastą scenarijų

Nors tenka pripažinti, kad nuo Romos sutarties mes vis dar nesijaučiame europiečiais, įrodymų, kad nestovime ant Bendrijos žlugimo slenksčio, yra kur kas daugiau nei ženklų, įprasminančių atvirkštinį procesą.

„Buvo minčių ir idėjų kurti bendrą gynybos sąjungą tų pačių šalių, kurios ir dabar apie tokius planus kalba, bet tada tie planai žlugo. Dabar matome, kad tie planai vėl atgimė ir yra pakankamai stipriai išreiškiami“, – primena L. Gudžinskas.

Taip pat jis įvardija vieną iš tolimesnio gyvavimo pavyzdžių. Teigti, kad ES nepakis ir inertiškai judės toliau, vis dėlto negalima. EK prezidentui Jeanui-Claude`ui Junckeriui pristačius penkių scenarijų ateities planą, atrodo, kad valstybės pasirinko neįprastą, bet ir ne patį niūriausią scenarijų.

„Didžiųjų ES valstybių – Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos – vadovų reakcija į baltąją knygą rodo, kad stiprėja nuotaikos eiti šiek tiek kitu keliu, t. y. skirtingų greičių Europos keliu. Atsisakoma nuostatos judėti vienodu tempu ir linkstama link skirtingo integracijos laipsnio. Apie W. Churchillio idėją, kuri iš esmės reiškia bendrą, vieningą, glaudžią politinę sistemą, šiuo atveju kalbėti negalima“, – pastebi L. Gudžinskas.

Pasirinkti teks ir pačiai Lietuvai

Pasirinkti teks ir pačiai Lietuvai. Ne, ne išstoti ar pasilikti, nes tokioms mažoms valstybėms, kurias narystė kardinaliai pakeitė į gerąją pusę, ES yra kur kas vertingesnė nei didžiosioms žemyno šalims. Pasirinkimas bus šiek tiek kitoks.

„Mes veikiausiai būsime priversti padaryti lemiamą apsisprendimą, ar atiduoti dalį suvereniteto, ar likti kažkokiame kitame valstybių ešelone. Bet dar yra ir didesnė geopolitinio saugumo rizika, turint omenyje, kad esame agresyvėjančios Rusijos kaimynystėje. Šios rizikos galbūt nedaug aktualesnės negu Vidurio Europos valstybėms – Lenkijai, Vengrijai, Čekijai, Slovakijai“, – L. Gudžinskas.

Galbūt Europos himnas „Odė džiaugsmui“ dabartiniame Bendrijos problemų kontekste iš tiesų skamba kaip itin tolima ir jau niekada nebeįgyvendinama utopija, tačiau būtent ši daina vis dar įprasmina tuos idealus, kurių siekiame ir prie kurių jau įpratome. O tikėjimas ES ateitimi vis dar tvirtas.

VDU profesoriaus M. Jurkyno nuomone, šios problemos neturėtų pribaigti ES, kaip savanoriško valstybių bendradarbiavimo projekto, nes tai nėra Sovietų Sąjunga: „Neatsakinga ieškoti panašumų tarp autoritarinės ir savanoriškai sukurtos sąjungos. Tai, kad ES išsiplėtė iki 28 valstybių, rodo, kad politinė ir ekonominė patirtis buvo patraukli daugeliui valstybių. Mano nuomone, dabar tiek ES, tiek visas Vakarų pasaulis – geriausia vieta gyventi.“

Politologas L. Gudžinskas pastebi, jog mažai abejonių, kad ES negalėtų gyvuoti – yra tiek daug pasiekta ir padaryta, kad bus dedamos pastangos išlaikyti ir stiprinti tuos pasiekimus. „Veikiausiai ES forma keisis, bus skirtingi greičiai, kas Lietuvai, žinoma, yra aktualu. Ir tai yra tam tikras iššūkis“, – pastebi L. Gudžinskas.

Tad, kaip tikina ekspertai, ES tikrai nežlugs, o Romos sutarties dabartinis ilgaamžiškumas yra įrodymas, kad vis dėlto taika ir ekonominė gerovė žemyne kur kas svarbesnė nei trumpalaikiai nuopuoliai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close