captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Gelūnas: valdžiai skirtumo tarp vertėjo ir kirpėjos darbo nėra

Vis kalbama, kad reikia kelti kultūros prestižą, bet kokią kultūrą matėte per pastaruosius keturis mėnesius: kalno griūtis, operos skandalas, tautinis kostiumas, fortepijonas Seimui, LRT KLASIKAI sako Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Arūnas Gelūnas. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkės Rasos Matulevičienės teigimu, nors vertėjai ir kiti kūrėjai moka daugiau mokesčių, bet socialinių garantijų, kurias turi žmonės, dirbantys pagal darbo sutartį, ir kurias garantuoja Darbo kodeksas, negauna.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Kitos šalys taiko „kultūrinę išimtį“

Kovo viduryje Seimo Kultūros, Biudžeto ir finansų, Socialinių reikalų ir darbo komitetai gavo Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos kreipimąsi dėl mokesčių sistemos, kuri vertėjams negarantuoja jokių socialinių garantijų.

Pasak Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkės Rasos Matulevičienės, vertėjų situacija pablogėjo, kai 2009 m. buvo apmokestintos autorinės sutartys. „Jas apmokestino ne dėl to, kad autoriai, vertėjai daug uždirbdavo. Tuo metu autorines sutartis pasirašinėjo visi. Finansų ministerija pastebėjo, kad tai – didžiulės pajamos, todėl nutarė jas apmokestinti, matyt, tikėjosi, kad taip papildys biudžetą. Visos grupės, sutartyse neturinčios autorinio objekto, kažkaip išlaviravo, o mes, autoriai, likome stipriai apmokestinti“, – teigia R. Matulevičienė.

Nors, vertėjos Kristinos Sprindžiūnaitės žodžiais, vertėjai, autoriai moka sveikatos draudimo įmokas (34 eurus), biuletenio gauti negali. „Jei kartais mėnesio pabaigoje pamirštu pervesti tuos 34 eurus, paprastai sulaukiu malonaus skambučio, kuriuo apie tai primenama. [...] Nors biuletenio gauti negaliu, randu „pasiteisinimą“ – moku, nes turiu seną tėtį, kuris vaikšto į polikliniką“, – sako K. Sprindžiūnaitė.

Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Arūnas Gelūnas tikina, kad visą laiką vyksta tas pats – badoma pirštais į pavyzdžius, kad piktnaudžiaujama autorinėmis sutartimis, dėl ko nukenčia visas kultūros sektorius. „Tarsi atsirado politinė valia pagerinti kultūrininko gyvenimą – skatinti kurti geresnius kūrinius, bet, manau, vyriausybėje joks politikas šito negali, gali tik sudaryti geresnes sąlygas. Po 2017 m. sausio 1 d. „Sodros“ įstatymas pasikeitė, nepaisant darbo grupės, kuri buvo specialiai sudaryta 2016 m., kad įsigilintų į autorių problemas ir suprastų, jog tai nėra tas pats, kas kirpėja, dirbanti su autorine licencine sutartimi“, – sako A. Gelūnas.

Beje, priduria jis, tai nuskambėjo ir premjero Sauliaus Skvernelio kalboje, kai jo buvo paklausta apie mokesčių pokyčius: „Buvo pasakyta, kad visi turi mokėti: jei statybininkas dirba įmonėje, jis moka vienokius mokesčius, o dirbdamas individualiai – kitokius. Apie autorius nebuvo jokios kalbos, nes tai labai specifinė negausi grupė.“

Anot A. Gelūno, valstybėse, kurios vertina savo kūrėjus, elgiamasi kitaip, pavyzdžiui, Kanada, Prancūzija, Ispanija ir kitos šalys taiko „kultūrinę išimtį“, nes kultūra – išimtis, o ne kažkokia masinė gamyba.

Mokesčiai mokami – socialinių garantijų nėra

„Prieš mano akis – socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Eglės Radišauskienės atsakymas Kultūros komitetui (jau sausio 11 d. įvyko posėdis, kuriame svarstėme šį klausimą). Ji konstatuoja, kad 2016 m. pradžioje vyriausybėje buvo sudaryta darbo grupė, kuri autoriams rekomendavo mokėti įmokas nuo pusės atlyginimo. Tačiau Socialinių reikalų ir darbo komitetas šitas darbo grupės išvadas, matyt, išmetė į šiukšlių dėžę ir priėmė apibendrinamąjį nutarimą. Dabar girdime, kas iš to išėjo“, – teigia A. Gelūnas.

Advokatas ir darbo teisės ekspertas Vilius Mačiulaitis, paklaustas, kodėl susidarė tokia situacija, sako manantis, kad tai lėmė neaiški mokestinė sistema: „Po Naujųjų metų įstatymas nebeleidžia apeiti mokestinės bazės, mokamos nuo autorinės sutarties. Pagal autorines sutartis jau seniai reikia mokėti visus mokesčius, o pagal autorinę licencinę sutartį anksčiau „Sodros“ įmokų buvo galima nemokėti. Tačiau dabar atsirado pareiga jas mokėti, dėl to padidėjo mokesčiai.“

Kita vertus, pastebi V. Mačiulaitis, turbūt bėda visai ne mokesčių didėjimas ar mažėjimas. „Diskutuojame apie tai, kad yra skirtingos mokestinės bazės, kažkokios skirtingos taisyklės. Žmonės sutrikę, nes nežino, už ką kas mėnesį moka 34 eurus. Mokame šiuos pinigus ne už tai, kad gautume nedarbingumo lapelį, tai apskritai sveikatos mokestis“, – teigia teisininkas.

Pasak jo, vertėjų ir autorių darbo specifika neleidžia iš anksto prognozuoti ir užtikrinti periodinio mokesčių mokėjimo, nes išversti ilgą knygą užtrunka du tris mėnesius, kartais ir pusmetį, tad vertėjas užmokestį gauna tik baigęs darbą. Be to, nors versdamas vertėjas vis tiek kas mėnesį turi mokėti po 34 eurus, jis niekaip draudžiamas, nes negauna mėnesinių pajamų ir nesusimoka mokesčių.

„Dirbantiesiems pagal individualios veiklos pažymą nuo 2017 m. sausio 1 d. padidėjo socialinio draudimo tarifai ir įmokos ir pažadėta, kad individualiai dirbantis asmuo susirgęs turės galimybę pretenduoti į išmokas. [...] Bet buvo nutylėtas labai svarbus faktas: tam, kad tos išmokos būtų mokamos, reikia kiekvieną mėnesį deklaruoti pajamas. Vertėjas, verčiantis knygą pusę metų, neturi ką deklaruoti kiekvieną mėnesį, todėl jis negaus jokių socialinių garantijų. Pažiūrėję į visų metų mokestines prievoles, pamatytume, kad vertėjas po pusės metų sumokės absoliučiai visus mokesčius, kuriuos būtų mokėjęs bet kuris kita dirbantis asmuo“, – pabrėžia V. Mačiulaitis.

Sukurta darbo santykių nelygybė

R. Matulevičienės teigimu, autorinėms sutartims netaikomas neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD), o visur kitur – taikomas. „Manau, padaryta didelė klaida dėl NPD. Mokame daugiau mokesčių, bet neturime darbo vietos, privilegijų, kurias turi žmogus, dirbantis pagal darbo sutartį. Neturime atostogų, išeitinių kompensacijų, mums nemoka už viršvalandžius ir darbą naktimis, ką kitiems garantuoja Darbo kodeksas“, – tikina pašnekovė.

V. Mačiulaičio nuomone, pirmiausia turėtų būti išvalytas mokestinis šiukšlynas: „Galbūt asmenims, kurie turi specifinį menininko statusą, teisės aktais galėtų būti nustatyta schema, pagal kurią žmogus būtų draudžiamas numatytu sveikatos draudimu. O vėliau arba iš anksto jis susimokėtų mokesčius ar fiksuotą mokestį už tam tikrą laikotarpį.“

Sukaupti stažą, pastebi teisininkas, galima kas mėnesį gaunant vidutinę minimalią algą – tai skaičiuoja „Sodra“, jei per metus gauni 12 minimalių algų, tai įskaičiuojama į darbo stažą. „Bazinė pensija yra maža, todėl, jei individualiai dirbantys asmenys nori gauti didesnes pensijas, turi prie to patys kaip nors prisidėti. Čia yra darbo santykių nelygybė“, – priduria jis.

V. Mačiulaičio nuomone, jei valstybėje nebus rastas sprendimas, kaip kūrėjas bus socialiai draudžiamas ir gaus garantijas nesumokėjęs pinigų iš anksto, garantijų nebus: „Kiekvieną mėnesį darbdavys moka mokesčius už darbuotoją kaip draudimą (socialinis draudimas nėra tikroji draudimo rūšis), vadinasi, kitą mėnesį susirgęs darbuotojas yra apdraustas, nes už jį jau sumokėti pinigai ir socialinis draudimas moka atgal. Šiandien turbūt nerasime atsakymo, kaip kūrėjų atžvilgiu padaryti tą patį.“

Problema aiški, sako V. Mačiulaitis, tikėtina, kad susirgęs kūrėjas praėjusį mėnesį įmokų nemokėjo, dėl to negauna jokių išmokų. Bet turėtų būti kokia nors socialinio draudimo prielaida, dėl kurios valstybė galėtų daryti išlygą ir suteikti kūrėjams bent minimalias socialines garantijas.

Apie mokesčius paaiškinti gali tik Finansų ministerija?

Paklaustas, kodėl nė vienos kadencijos Seimas nesugebėjo išspręsti šio klausimo, A. Gelūnas neslepia, kad jam nerimą sukėlė premjero S. Skvernelio atsakymas, kad jo santykis su kultūra tolimas. „Tikiuosi, kad pamatysime konkrečius gerus darbus, nuveiktus kultūrai. Net buhalterių asociacija po šių mokesčių įsigalėjimo sakė, nelabai suprantanti, kas įvyko, nes tai labai painu. Ką kalbėti apie paprastą kūrėją, humanitarą – jis turi baigti antrą aukštąjį arba bent jau buhalterijos kursus, kad tai suvoktų“, – mano Seimo narys.

Pakviestas dalyvauti LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas pasiūlė verčiau kreiptis į Finansų ministeriją, kuri galbūt išaiškins, kokie čia mokesčiai.

Į šią žinią A. Gelūnas sureagavo ironizuodamas: „Kvaili menininkai, humanitarai nesupranta – reikia eksperto, kuris turi tikrąjį finansinį išsilavinimą ir gali žmonėms paaiškinti. Vyrauja toks požiūris. Kaip minėjote, buvo daug valios pakelti kultūros prestižą, bet kokią kultūrą matėme per pastaruosius keturis mėnesius: kalno griūtis, operos skandalas, tautinis kostiumas, fortepijonas Seimui.“

V. Mačiulaičio pastebėjimu, Seimo darbas priimti teisingus įstatymus, kad būtų tvarka, o tai, apie ką dabar diskutuojame – neaiškumas, krūvos schemų, sąvokų, skaičių. „Žmonės nepatenkinti ne dėl to, kad moka daug mokesčių, jie pyksta, nes iš tų sumokėtų mokesčių negauna naudos. Tik pakvieskite, mes, teisininkai, tikrai sugalvosime, kaip įteisinti vieną ar kitą politinės valios išraišką“, – teigia jis.

R. Matulevičienė, paklausta, ar dar kur nors, pavyzdžiui, į aukščiausius šalies pareigūnus, bus kreipiamasi dėl šios problemos, sako mananti, kad kreipsis ir sieks privilegijų, kurias suteikia Darbo kodeksas: „Jeigu jau mokame didesnius mokesčius nei kiti, dirbantys pagal darbo sutartis, tegul būna lygybė.“

„Vertėtų pakalbėti apie viešuosius pirkimus. Teko nemažai nuveikti dirbant Kultūros ministerijoje. Iškėlus klausimą dėl išskirtinės kultūros schemos, Finansų ministerijos pareigūnė pasakė, kad per „Europos kultūros sostinę“ dar visko neišvogėme, dar mums reikia naujų. Toks yra požiūris“, – neslepia A. Gelūnas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...