captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kad bulvių traškučiais norėta įžeisti klientą

Viešbučio restorane dirbęs šefas George`as Crumas buvo tikras savo amato specialistas – Niujorke sklido kalbos, kad iš bet kokio produkto jis galėjo sukurti karalių dėmesio vertą patiekalą. Nenuostabu, kad jo restorano lankytojai buvo įnoringi ir norėjo būti aptarnaujami kaip aukštuomenės atstovai.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

1853 m. restorane apsilankė būtent toks išrankus klientas. Jis pasiskundė, kad šefo G. Crumo paruoštos bulvės niekam tikusios, per storos, susmegusios ir be skonio, ir pareikalavo naujos porcijos.

Šefas nusprendė pamokyti tokį išrankų lankytoją. Jis supjaustė bulves popieriaus plonumo griežinėliais, kepė jas tol, kol šakutės dūris sutrupindavo skiltelę, ir užbėrė kur kas daugiau druskos, nei reikia. Tačiau toks įžeisti turėjęs patiekalas sužavėjo klientą, ir jis paprašė antros lėkštės.

Užkandis netrukus tapo populiarus visoje Naujojoje Anglijoje.

Lucke iki šiol menami didieji Lietuvos kunigaikščiai

Dabartinėje Vakarų Ukrainoje esančiame Lucke atminimas apie lietuvius puoselėjamas iki šiol. Išlikusi viduramžiška pilis vadinama Liubarto, o šalia jos esantis turistams gerai žinomas restoranas – „Vytauto karūna“ („Korona Vitovta“). Šie objektai primena derybas dėl Lietuvos valdovo vainikavimo.

XIV a. Luckas buvo Voluinės žemės sostinė, jos kunigaikščiai sėkmingai konkuravo su lietuviais dėl įtakos regione. Tačiau kai dinastija išmirė ir vietos kunigaikštytę vedė jauniausias Gedimino sūnus Liubartas, ukrainietiškose žemėse įsitvirtino Gediminaičių valdžia.

Liubartas naujai perstatė rezidenciją, tačiau dabartinė pilis labiau mena vėlesnius Vytauto laikus. Būtent čia 1429 m. sausį Vytautas surengė didžiausią per savo ilgą valdymą monarchų suvažiavimą, į kurį vienintelį kartą Lietuvos istorijoje atvyko Šventosios Romos imperatorius. Būtent čia prieš Žalgirio mūšiu pasibaigusią karinę ekspediciją buvo telkiama dalis Lietuvos kariuomenės. Be to, Lucke veikė katalikų vyskupija, apėmusi nemažą LDK teritorijos dalį.

Dar vienas Lietuvos kunigaikštis, palikęs mieste ryškų pėdsaką, buvo Švitrigaila. Paskutinius 12 gyvenimo metų jis rezidavo Lucke, čia sutelkė dvarą, vertą buvusio didžiojo kunigaikščio vardo. Tokia Lucko reikšmė, matyt, lėmė, kad XV a. šaltiniuose miestas kartais vadintas Didžiuoju Lucku.

Kodėl J. Apučiui buvo anuliuota jau paskirta premija

Juozas Aputis – pripažintas prozos meistras, gavęs visas pagrindines literatūros premijas. Tačiau 1978 m. LKP CK biuras anuliavo Valstybinių literatūros ir meno premijų komiteto slaptu balsavimu J. Apučiui jau paskirtą Valstybinę premiją už novelių rinkinį „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“. Tai buvo vienintelis toks atvejis sovietmečio premijų skirstymo istorijoje, kai aukščiausia valdžios institucija ryžosi pakeisti savo pačios sprendimą.

Esama daug spėliojimų ir versijų, kodėl taip nutiko. Gali būti, kad kažkas perdavė neoficialioje aplinkoje J. Apučio išsakytą savotišką ultimatumą, kad, jei premijos negaus poetė Judita Vaičiūnaitė, kuri tais metais taip pat buvo nominuota, tai ir jam jos nereikia.

Kita priežastis galėjo būti premijos teikimo išvakarėse publikuota rašytojo apysaka „Prieš lapų kritimą“, kurioje vaizduojami vokiečiai yra daug simpatiškesni už rusus. Dar viena legenda teigia, kad premija buvo anuliuota, gavus kolegos rašytojo laišką, esą J. Apučio kūryba ir visuomeninė laikysena nėra vertos tokios premijos.   

Valstybinė premija J. Apučiui buvo įteikta po devynerių metų, jau 1987-aisiais.

Kas F. Lisztą įkvėpė didžiajai pianisto karjerai

„Koks žmogus, koks smuikininkas ir koks menininkas! – rašė  Ferencas Lisztas apie genialųjį smuikininką  Niccolo Paganini. – Kiek kančios išreiškia keturios jo smuiko stygos!“ Pasak F. Liszto, N. Paganini savo grojimu „pažadino jame širdies vulkaną“.

Išgirdęs N. Paganini griežimą, jaunasis F. Lisztas dingo iš koncertinio gyvenimo. Užsidarė vienas namuose – skaitė, grojo ir mąstė. „Dabar žinau, koks turi būti menininkas, – rašė jis draugui. – Jei neišprotėsiu, galbūt aš juo ir tapsiu.“

Netrukus pasirodė naujasis pianistas – F. Lisztas, labai daug perėmęs iš N. Paganini. O po metų pasirodė ir F. Liszto „Fantazija Paganini „Kampanelos“ tema“ – kūrinys, pagal techninius sunkumus pranokstantis viską, kas buvo parašyta iki tol, ir kartu stulbinantis garso spalvų fejerverkais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...