captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, koks Nobelio premijos laureatas tarnavo SS pajėgose

Savo tarnybą Gunteris Grassas aprašė prisiminimų knygoje „Svogūno lupimas“. G. Grassui buvo 12 metų, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Augęs prie Baltijos jūros, apie karą girdėjęs tik iš nacistinės Vokietijos žiniasklaidos priemonių, 15 metų jis savanoriškai bandė įstoti į povandeninį laivyną, tačiau ten jo nepriėmė, o 17 metų pašaukė tarnauti į tankų diviziją Dresdene.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Buvo ne viena priežastis, dėl ko būsimasis rašytojas norėjo tarnauti Hitlerio armijoje. Jaunimas buvo sužavėtas kino kronikų, radijo pranešimų apie nenugalimą Vokietijos kariuomenę. Apie Hitlerio nusikaltimus tuo metu jauni žmonės negalėjo nutuokti. Be to, G. Grassas norėjo ištrūkti ir iš savo namų, iš miesčioniškos aplinkos – kaip rašo knygoje „Svogūno lupimas“, „iš ankšto dviejų kambarių buto, kuriame man priklausė tiktai negili niša po kairiojo svetainės lango palange“.

Nors pratybos buvo sunkios ir G. Grassas bandė simuliuoti geltą, pačios SS pajėgos jo nebaugino, o Hitlerio žodžiais ir nacių pergale Antrajame pasauliniame kare jis tikėjo iki paskutinės akimirkos. 

Karas baigėsi, G. Grassui nespėjus iššauti nė vieno šūvio.

Faktas, kad G. Grassas apie šį savo gyvenimo epizodą atvirai prabilo po daugiau negu 60 metų, rodo ir tai, kokia jautri Vokietijoje nacizmo tema ir kaip sudėtinga apie tai kalbėti. G. Grasso prisipažinimas sukėlė daugybę reakcijų, pasigirdo raginimų atimti iš rašytojo Nobelio premiją, tačiau vėliau vis dėlto pripažinta, kad tai ne tik didelės meninės ir dokumentinės vertės meistriškai sukurta autobiografija, bet ir knyga, padėjusi ir kitiems vokiečiams prabilti apie sudėtingą Antrojo pasaulinio karo ir pokario patirtį.

Kunigaikštis Aleksandras vos netapo Švedijos valdovu

XV a. pabaigoje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvare Vilniuje kurį laiką gyveno portugalų klierikas Martynas Lopesas, turėjęs ilgą santykių su įvairiais Europos monarchais patirtį. 1496 m. Aleksandras jį pasiuntė į Švediją derėtis dėl bendros Lietuvos ir Švedijos problemos – augančios Maskvos valstybės grėsmės. Būtent tada veikiausiai ir gimė idėja pakviesti į Švedijos sostą kunigaikštį Aleksandrą.

Švedija tuo metu buvo susijusi dinastinės unijos ryšiais su Danija ir buvo valdoma Danijos karaliaus skiriamo vietos administratoriaus. Švedai jau senokai buvo tokia padėtimi nepatenkinti ir ieškojo progų, kaip tą uniją nutraukti.

Tačiau tuo metu karališko kraujo valdovo reikėjo ieškoti užsienyje. Lietuvos didysis kunigaikštis turbūt atrodė tinkama kandidatūra, jei jam dar tais pačiais 1496 m. buvo parengtas „Švedijos karalystės aprašymas“.

Be žinių apie šalies istoriją ir geografiją, aprašyme gana kompetentingai patariama, kaip reikia siekti Švedijos karūnos. Iš visko sprendžiant, šio kūrinio autorius buvo tas pats portugalas M. Lopesas. Nors tuo metu ši iniciatyva taip ir liko nerealizuota, ji atspindi tuo metu stiprėjusius ryšius tarp Lietuvos ir Skandinavijos.

O po kone 100 metų atsitiko atvirkščiai, nei kadaise planuota, – Lenkijos ir Lietuvos soste atsisėdo Švedijos kunigaikštis. 

Ko reikia, norint  parašyti simfoniją

Muzikos istorijos kelyje buvo kompozitorių, kurie šio amato mokėsi ilgai ir kruopščiai, bet buvo ir tokių genijų, kurie sudėtingas partitūras pradėjo kurti vaikystėje.

Kartą jaunas muzikantas paklausė Wolfgango Amadeus Mozarto, ko reikia norint  parašyti simfoniją. „Bet jūs dar toks jaunas, – atsakė kompozitorius, – geriau pradėkite nuo trumpų pjesių, o dar geriau – nuo baladžių.“

Jaunuolis neatlyžo ir, norėdamas išsiaiškinti W. A. Mozarto kūrybos paslaptis, tęsė: „Bet jūs, būdamas 12 metų, jau rašėte simfonijas ir kitus sudėtingus kūrinius.“ „Taip, bet aš niekieno ir neklausinėjau, kaip tai daryti“, – atsakė W. A. Mozartas.

H. de Balzaco romane „Kaimo gydytojas“ vieno veikėjo prototipas yra iš Lietuvos

Vilniaus universiteto medicinos profesorius, XIX a. visoje Europoje žinomas mokslininkas ir garsus  praktikuojantis gydytojas Jozefas Frankas (1771–1842) greičiausiai yra pasaulinio literatūros klasiko Honore de Balzaco romano „Kaimo gydytojas“ prototipas.

1849 m. iš Evelinos Hanskos dvaro Ukrainoje H. de Balzacas laiške savo seseriai rašė: „Laimė, čia yra vienas pirmiausių garsiojo Franko, mano „Kaimo gydytojo“ prototipo, mokinių, kuris mane per paskutinį priepuolį konsultavo. Jiedu su sūnumi pripažino paprastą hipertoniją ir abu bendrai nusprendė, kad pasveiksiu.“

Esama įvairių spėliojimų, kurį gydytoją H. de Balzacas turėjo omenyje, tačiau paralelių tarp J. Franko ir Benasio literatūrinio portreto esama daug ir įtikinamų. O faktų, patvirtinančių H. de Balzaco ir J. Franko bendravimą, stinga.

Įtikinamiausia versija atrodo Napoleono armijos kapitono Periolo vaidmuo, teikiant rašytojui informaciją apie Rusijos karo žygį ir sužeistų karių slaugymą Vilniaus ligoninėse. Be to, logiška manyti, kad rašytoją, ieškantį idealaus gydytojo, organizatoriaus ir dvasinio žmonių vadovo pavyzdžio tikrovėje, turėjo įkvėpti mūsų krašte dirbusių kitų šalių gydytojų, mokslininkų, garsių aktorių pasakojimai apie Vilniaus gydytoją ir profesorių J. Franką.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...