captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: pasakymas „būsiu pasaulio pilietis“ primena suneštinį balių

Lietuviams kyla didelė grėsmė prarasti savo tautinį identitetą, nes noras būti pasaulio piliečiu dažnai primena suneštinį balių, į kurį negali ateiti tuščiomis. Taip LRT KLASIKAI sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius. „Tu gali būti deramas pasaulio pilietis, jei esi tvirtas lietuvis – su savo žinojimu, su savo išmanymu. Jeigu ne, kaip tu gali kur nors pritapti?“ – pastebi rašytojas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

– Gamta – visų namai, bet ne visiems ji reikalinga. Tarsi toks būtų pokalbio šūkis su gamtininku, rašytoju, radijo laidos „Gamta – visų namai“ vedėju Selemonu Paltanavičiumi. Trys paskutiniai jūsų gyvenimo metai buvo labai reikšmingi. 2015 m. gavote ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“, 2016 m. atšventėte savo šešiasdešimtmetį, 2017 m. knygų mugėje „Maži ežiuko sapnai“ buvo įvertinti kaip geriausia knyga vaikų knygų kategorijoje. Kam už visa tai esate dėkingas? Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Daug kam esu dėkingas, pirmiausia, savo tėvams, žmonai, dukrai, sūnui. Mūsų labai gražus, toks draugiškas pulkelis, todėl gamtos ir kultūros pasaulį visi suprantame panašiai. Žinoma, labiausiai esu dėkingas gamtai, man atrodo, gamta – tas didysis mokytojas, įkvėpėjas. Kažkada manęs klausė, kada susidomėjau gamta. Niekada, tikriausiai tą atsinešiau gimdamas, be to, buvo tam sukurtos sąlygos: gyvenau prie miško, vienkiemyje. Esu labai dėkingas Suvalkijai, Sūduvai, už kalbą, už tai, kad man niekada nereikėjo mokytis kalbėti ir rašyti lietuviškai, nes užaugau girdėdamas taisyklingą kalbą.

– Sakote, kad gimėte gamtininku. Kokie patys ryškiausi vaikystės potyriai, susiję su gamta?

– Prisiklausęs mamos pasakų, kaip dabar pamenu – kambaryje guliu ant lovos ir žiūriu į lubas, o jos Suvalkijos troboje (suvalkiečių vadinamojoje stuboje) buvo iš eglinių lentų su tokiomis šakomis, kiekviena šaka man buvo kokio nors gyvūno dalis – mačiau visą pasaulį. Pamenu, visai mažas važiavau su tėte vežimu per mišką, vežėme malkas, sėdėjau ant malkų viršaus ir po eglute pamačiau tupintį kiškį, ilgai į jį žiūrėjau. Vis galvojau, ar tikrai jį mačiau... Jei mokėčiau, galėčiau nupiešti tą kiškį, nes ir dabar matau tokį, koks jis buvo.

AFP/Scanpix nuotr.

– Sakoma, kad pasakose labai daug veikėjų iš gamtos pasaulio. Mūsų protėvių santykis su gamta buvo visai kitoks – suasmenintas, sudievintas, buvo aitvarai, chtoninės žemės ir vandens būtybės. Ar tėvai negąsdino kažkokiomis gamtos būtybėmis? Ką jautėte išėjęs į mišką?

– Mūsų, vaikų, niekuo negąsdino. Kai man buvo penkeri šešeri metai, nueiti pas kaimynus tamsoje buvo visai nebaisu. Manau, tėvai, kurie viskuo gąsdina savo vaikus, nelabai teisingai juos augina. Kaime, pradėjus rinktis juodiems debesims, dėl žaibų ir griaustinių, kad nebūtų skersvėjų, liepdavo uždaryti langus, bet tai buvo ne gąsdinimas, o perspėjimas ir mokymas.

– Kaime griaustinis būdavo išgyvenamas labai ypatingai, tiesa? Labai dažnai trenkdavo žaibas, uždegdavo namą ar medį.

– Jūs teisi, mano mama kalbėdavo poterius. Vaikas to dar nesuprasdavau, bet atsimenu, kad iš tikrųjų žaibų ir griaustinių buvo daugiau.

[...] Grįžkime prie pasakų, labai gerai prisimenu pasakas, kurias sekdavo mama – tai buvo didelis stimulas kurti, nes mama man jų neskaitė, šiandien suprantu, kad ji pati jas kūrė. Man išliko tas jausmas – kartais sėdėdavau nutirpęs, kartais apsalęs nuo gerumo.

Kai tėvai kur nors išvažiuodavo, o broliai būdavo mokyklose, mane, tokį nelabai didelį ketverių penkerių metų vyrą, saugojo, kartu buvo tėtukas. Jis buvo neseniai grįžęs iš Sibiro, nebuvo labai tvirtos sveikatos, turėjo tokius šepetuko ūsus, žilas. Prisimenu, kaip mudu sėdime, o jis pasakoja. Aš labai norėdavau paliesti jo ūsus, bet taip nė karto ir neišdrįsau.

S. Paltanavičius. BNS nuotr.

– Tarp jūsų buvo atstumas – toks pagarbus santykis?

– Mes, suvalkiečiai, esame kitokie. Jei tais laikas vaikas būtų puolęs ant kaklo, tai būtų pavadinta darkymusi. Tėtukui paėmus ant rankų ir priglaudus, galbūt būčiau galėjęs patikrinti, bet šito nebuvo. Jis man pasakojo, kad į turgų žmonės važiuodavo per Kazlų Rūdos girią, kad ten važiavo kaimynas ir prie jo prisistatė toks juodbruvas. Pasakojo ir apie velnius, bet negąsdino.

Po 50 metų parašiau pasakų rinkinį „Juodoji žvaigždė“, kuriame yra senojo kaimo atgarsiai, kalbėjimas apie būtybes, kurios kaime visą laiką buvo greta lietuvių. Niekas neabejojo, kad jos yra virš namų durų, todėl žmonės kabindavo ten šermukšnio vainiką, o jeigu eidavo kur nors naktį, tai būtinai rankoje turėdavo šermukšninę lazdą, nes velnias bijo šermukšnio.

– Minėjote, kad suvalkiečiai kitokie. Jūs parašėte knygelę „Aš – lietuvis“, kuri buvo pristatyta kaip šiltas ir savitas požiūris į mūsų šaknis, į mažus ir didelius dalykus, kurie būdingi tik mūsų tautai, protėviams, pajautimui ir įpročiams. Lietuva tokia maža žemė, ar iš tikrųjų, kalbant apie regionus, mūsų gamta labai skiriasi?

 – Žinoma, skiriasi. Pavyzdžiui, šilų dzūkai gyvena tik pušynuose, miškuose. Įsivaizduokite buitį, gyvenimą šilų dzūko ir suvalkiečio iš Šakių rajono – viskas skirtinga, tai, ką jisai mato, ką jis girdi, ką jis iš žemės gauna. Čia svarbu, kad Suvalkijoje XIX a. pradžioje buvo panaikinta baudžiava, visi tapo laisvi.

Didžiulė Vakarų įtaka iš Rytprūsių ir Vokietijos, iš pradžių viskas buvo sunkiau priimama, bet paskui tai tapo norma ir, žinoma, reikalavimai formavo žmogų, keitė jo požiūrį į knygas, mokslą Suvalkijoje. Buvo gana daug žmonių, kurie jau XIX a. baigė universitetus Europoje ir pasaulyje.

Žmogus yra pavydi būtybė – jei vienas kažką padaro ir jam gera, tai kitas ne tik tų vaisių nori, bet dažnai nori ir pakartoti tą patį kelią. Dzūkai labai nuoširdūs. Jiems visą laiką teko dalintis bendruomenėje, jie gyvena uždarame kaime, o suvalkiečiai seniai išsidalinę, kiekvieno atskira sodyba, namai kaip atskiras pasaulis su nuosava žeme, už tvoros kaimynai. Kaimas, kuriame, sakykime, yra viena arba dvi pavardės, pavyzdžiui, Musteika, – fenomenas.

Gamta daug ką formuoja, tiksliau daug ką formavo. Šiandien viskas pasikeitė ir karta, kuri dabar auga, yra keistas dalykas. Turime įdėti labai daug pastangų ir kaip nors ją sugrąžinti prie gamtos, aiškinti tai, ką kiekvienas kaimo žmogus tiesiog žinojo.

Pradinių mokyklų mokytojai sako, kad vaikai neskiria eglės nuo pušies. Anksčiau kaimo vaikai, eidami į mokyklą, žinojo, kur kiškio nubėgta, o kur lapės nueita. Dabar vaikai nežino, iš kur atsiranda duona ir kas yra linas.

BNS nuotr.

– Ko žmogus netenka gyvendamas ne gamtoje?

– Paties savęs, savo ištakų. Kyla didelė grėsmė prarasti savo tautinį identitetą, prarasti save. Žinote, sakoma „aš būsiu pasaulio pilietis“, bet man tai panašiau į suneštinį balių, kai negali ateiti tuščiomis. Tu gali būti deramas pasaulio pilietis, jei esi tvirtas lietuvis – su savo žinojimu, su savo išmanymu. Jeigu ne, kaip tu gali kur nors pritapti?

Švedijoje gamta ir paukščių stebėjimas yra antroji religija. Tai fenomenas, nes kiekvienas švedas namuose būtinai turi paukščių pažinimo vadovėlį. Aš netikiu, kad kada nors lietuviai pažins taip paukščius – tai būtų stebuklas.

– Kodėl taip yra?

– Tai atgimimas, naujas sugrįžimas prie gamtos ir jos šaknų. Bijau, kad turėsime daryti tą patį. Taip daro prancūzai ir vokiečiai – jie atranda iš naujo, jiems reikia gamtos. Įsivaizduokite, kaip suaugusiam žmogui, kurio jau kelios kartos prieš jį išvažiavę, pavyzdžiui, į JAV, pradėti mokytis lietuvių kalbos. Abejoju, ar jis gali išmokti lietuvių kalbos taip, kad galėtų rašyti poeziją ar sukurti romaną.

– Esate sakęs: „Mėgstu išvažiuoti ir į užsienį. Esu buvęs vienur kitur Europoje, šiek tiek –Azijoje. Bet tam nelabai yra laiko. Aš lietuvis. O Lietuva – labai didelė ir jos gamta –neapčiuopiama.“ Dar ką nors naujo randate mūsų gamtoje? Juk atrodo, kad viską žinote, viską atradote.

– Man atrodo, kad dar nieko nesame atradę. 1992 m. pasaulyje atsirado terminas biologinė įvairovė, paprastai sakant, biologinė įvairovė – visi augalai, grybai ir gyvūnai. Lietuvoje yra apie 30 tūkst. rūšių augalų, grybų ir gyvūnų, didžioji dalis bestuburiai, apie 20 tūkst. rūšių – vabzdžiai. Kiekviena rūšis – atskiras pasaulis. Esame susireikšminę, kalbame tik apie vieną rūšį – žmones, bet kiek atrandame pasaulių, kai pradedame domėtis bet kuria kita gyvūnų rūšimi, ir suprantame, kad dar daug kas neaišku ir nežinoma.

Reuters/Scanpix nuotr.

– Kokias paslaptis norėtumėte sužinoti?

– Dalykų, kurių visai negalima paaiškinti. Ar gyvūnai mus jaučia, kaip jaučia? Nepaaiškinama, ne kartą tuo įsitikinau. Sakykime, labai ankstus rytas, miško pakraštyje palapinėje esu užsimaskavęs, niekas manęs nepastebi, o aš už 800 metrų matau per pievą einantį šerną. Jis eina tiesiai link manęs, lieka 150 metrų, tada jis pasuka į dešinę, paeina 100 metrų, šmurkšt, įlenda į mišką. Ką norite, tą sakykite, niekada nesuprasite.

Petras Abukevičius – garsus lietuvių kino režisierius, kūręs filmus apie vilkus, sakė, kad yra septintas – vilko – pojūtis. Kai buvau paauglys, vilkai buvo medžiojami visus metus, jei kaime vilkas papjaudavo veršį, medžiotojas tykodavo, laukdavo, kada prie grobio prieis nubaidytas vilkas. Buvo ne vienas atvejis, kai medžiotojas ten sėdi visą naktį ir paryčiui pavargęs 10 minučių užmiega, vėliau pakelia akis – per tą laiką vilkas spėjo viską pasiimti ir pabėgti.

Neįsivaizduojate, kokios svarbios gamtoje yra akys. Jei neryškiai apsirengę stovėsime prie medžio, o netoliese sustojęs briedis ar elnias žiūrės į mūsų pusę, niekada negalima žiūrėti į jį išplėstomis akimis, nes jis jas pamatys.

Kai buvau vaikas, miške buvo pusiau apleistų pievų, kuriose vidurdienį žoliaudavo stirna. Kai ji nuleidžia galvą, žengi du tris žingsnius. Iki tol, kol ji pakels galvą, turi nuleisti galvą ir žiūrėti iš padilbų, kad vos matytum. Prieidavau per 30 metrų, vadinasi, ne visada jie jaučia arba jaučia, kad tai vaikas. Dažnai nesuprantame, bet ne tik laukiniai gyvūnai tai jaučia. Agresyvi žmogus prigimtis užrašyta ne tik jo sąmonėje, bet ir judesiuose. Gyvūnai tai jaučia, pavyzdžiui, kokia varna, žiūrėk, prie vieno kojų šmirinėja, prie kito atsargiau elgiasi.

Kęstutis Verbickas – gamtos fotografas, kuris tiesiog gali prieiti prie žvėrių, o šie nebėga – daugiau man neteko sutikti tokių žmonių. Ne kartą esu stebėjęs, kaip jis stovi prie lesančio paukščio, jį filmuoja ar fotografuoja, paskui atsargiai atsitraukia – žmogus tikrai kažką turi.

– Ar esate gamtoje pastebėjęs neaiškių gyvūnų ritualų?

– Taip, galbūt ne tik ritualų. Visi girdime giedančius paukščius, poetai tiki, kad lakštingalos pliauška jiems, bet jos gieda sau, jų giesmės funkcija perspėti – čia mano namai, mano teritorija.

Siekdamos kitoms lakštingaloms apie tai pranešti, jos gali giedoti visą naktį, joms visiškai nereikia žmonių. Blogai, jei į tą teritoriją atskrenda kitas lakštingalos patinas. Čia nėra draugysčių, lakštingalos atsakingos, daug ką žino – tai panašu į paukščių migracijos pojūtį. Paukštis negalėtų pasakyti, kodėl taip daro, tai susidarę genetiškai – reikalinga teritorija, kurioje būtų galima išmaitinti savo jauniklius.

Yra keistų išimčių. Kartą miške fotografavau varnėnų inkilą, kuriame buvo varnėnų pora ir jau nemaži jaunikliai. Varnėnai skirtingi, vienas atskrenda su žiedu, kažkada sužieduotas, o kitas – be uodegos, tikriausiai jį bandė kas nustverti, įdomiausia, kad buvo ir trečias. Patinas, patelė ir dar kažkas – trys paukščiai maitino tuos jauniklius. Lyg ir nebūna čia trikampių, bet šiuo atveju – jokių pykčių, viskas tvarkinga.

Reuters/Scanpix nuotr.

– Koks paukštis jums paslaptingiausias?

– Manau, gegutė, bet ne tik savo būdu. Ji nesirenka ir tikrai užsimaniusi negalėtų sukti lizdo, jos biologijoje to nėra. Pasaulyje yra keliasdešimt rūšių, kurios nesuka lizdų, neperi, tarp jų yra dar įdomesnių ir keistesnių, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje, Čilėje, Argentinoje, iki Paragvajaus regiono yra juodoji antis. Ji pati neperi ir jauniklių neaugina – visiems mėto savo kiaušinius. Gegužiuką maitina įtėviai, ančiuką šildo svetimas, bet išsiritęs jis išdžiūsta ir iškeliauja į pasaulį – auga visai vienas.

– Ar antis žino, kad atiduoda kiaušinį tam, kuris jo nesunaikins?

– Kalbėkime apie mūsų gegutę. Jeigu ji kas keletą dienų turėtų padėti šešis kiaušinius, ji truktų gal tris keturias savaites, vadinasi, negalėtų perėti nuo pirmo kiaušinio, nes jie greičiausiai sugestų, o jeigu jie gulėtų neaptūpti ir nesaugomi – juos pagrobtų.

Pavyzdžiui, paukštis kiauliukė – pievų giesmininkas trumpa uodega, mažesnis už žvirblį. Jo kiaušiniai žydri ir tos gegutės, kuri ten deda, kiaušiniai taip pat žydri. Gegutės, kuri deda į kito pievos giesmininko kalviuko lizdą, kiaušiniai pilki su taškeliais. Tai patys mįslingiausi dalykai. Nežinau, kas galėtų rasti atsakymą.

Gamtoje visko labai daug, biologai juokiasi, kad grambuolys, karkvabalis, fizikų nuomone, negali skristi, nes su turimais sparnais negalėtų savęs pakelti, bet jis puikiai sau zvimbia. Gamtoje yra begalė dalykų, todėl turime prie jos grįžti, mokytis – ten visi gerumo ir protingumo principai. Knygos apie gamtą vaikams, kurie jas skaito, visada turėjo prasmę, o dabar turi dar didesnę, todėl kaip rašytojas manau, kad mano darbas prasmingas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close