captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai: J. Stikliorius: bolševikai lietuvius rusino gudriau ir rafinuočiau

Vokiečiai lietuvius vokietino, bet ne taip žiauriai, o bolševikai tai darė rafinuočiau, „Amerikos balso“ žurnalistui Romui Kasparui 1987 m. sakė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys Jonas Stikliorius. „Jie leidžia kalbėti lietuvių kalba, bet kartais gana gudriais būdais mėgina mus rusifikuoti ir, deja, reikia pasakyti, kad kai kur jiems tai sekasi. Bet reikia pabrėžti, kad vis dėlto lietuvių tauta atspari tokiai rusifikacijai, todėl kol kas viltys labai geros“, – kalbėjo Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio atstovas.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus/EuropeanaPhotography nuotr.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus/EuropeanaPhotography nuotr.

– Gerbiamas daktare, apibūdinkite Mažosios Lietuvos sąvoką – kaip ją supranta rezistencinis sąjūdis?

Mažoji Lietuva susideda iš dviejų dalių: viena dalis – Klaipėdos miestas ir kraštas dešiniajame Nemuno krante, kita – kairysis Nemuno krantas, kartais vadinamas Pietnemune. Pietnemunę sudaro šiaurinė buvusios Vokietijos Rytprūsių provincijos pusė, kurios keli žymesni miestai – Karaliaučius, Gumbinė, Tilžė, Ragainė. Abi Mažosios Lietuvos dalis reikia vertinti atskirai, nes jų likimas visiškai skirtingas. Pavyzdžiui, dešinysis Nemuno krantas, Klaipėdos kraštas ir miestas, iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos buvo kaizerinės Vokietijos imperijos dalis.

Versalio taikos sutartimi 1918 m. Klaipėdos miestas ir Klaipėdos kraštas buvo atskirti nuo Vokietijos ir pavesti aljantų prancūzų globai. Klaipėdos mieste buvo prancūzų kariuomenės batalionas, kaip įgula, ir tokia padėtis tęsėsi maždaug trejus metus. Klaipėdos kraštas buvo panašus į nepriklausomą labai mažą valstybę. Bet situacija buvo nenormali ir negalėjo tęstis, todėl Klaipėdos krašto gyventojai – mažlietuviai – sukilo prieš prancūzus okupantus, juos nugalėjo ir Klaipėdos kraštą prijungė prie Lietuvos Respublikos.

Kita Mažosios Lietuvos dalis, Pietnemunė, liko Vokietijos dalimi iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tada Raudonoji armija visą Rytprūsių provinciją okupavo ir padalijo pusiau: pietinė dalis buvo priskirta Lenkijai, o šiaurinė pusė atiteko Sovietų Sąjungai ir buvo pavadinta „Kaliningradskaja oblast“. Neaišku, kodėl ši dalis nebuvo priskirta prie okupuotos Lietuvos, bet kai kurie žmonės sako, kad Stalinas siūlė sovietinei Lietuvai ją prisijungti. Mes netikime šia teorija, nes gerai žinome, kad pasipriešinimas Stalino norams paprastai baigdavosi mirtimi.

– Kada buvo įsteigtas Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis ir kokie jo tikslai?

Rezistencinis Mažosios Lietuvos sąjūdis buvo įsteigtas tuoj po Antrojo pasaulinio karo, 1945–1946 m., kai būrys mažlietuvių, turėjusių bėgti nuo gresiančios sovietų okupacijos, susitiko Vakarų Vokietijoje, vadinamuosiuose „displaced persons“ lageriuose. Ten buvo sugalvota sukurti organizaciją, palaikančią mažlietuvių tikslus ir išlaikančią Mažosios Lietuvos idėją. Tikimės, kad ateityje sovietiniai okupantai bus priversti arba geruoju pasitrauks iš Lietuvos, o tada laisvai nepriklausomai demokratinei Lietuvos Respublikai priklausys ir Didžioji Lietuva, ir Mažoji Lietuva.

– Ar, vadovaujantis tarptautinės teisės principais, tai įmanomas tikslas?

Vadovautis teisiniais principais, kai kalba ginklai, – „nedėkingas“  užsiėmimas. Ne veltui Romos teisininkai jau prieš 2000 metų sakė „inter arma enim silent leges“ (tarp ginklų tyli įstatymai). Vis dėlto tikimės, jog yra elementarūs teisės principai, reikalaujantys, kad šimtmečius tam tikroje teritorijoje gyvenę žmonės turėtų teisę gyventi ir tvarkytis demokratiniais principais, taip, kaip jie nori, o ne taip, kaip juos verčia okupantai.

– Koks jūsų požiūris apie išlikusius autochtonus – vietinius gyventojus? Šiuo atveju vietinių gyventojų nebėra.

Pats esu vienas iš vadinamųjų autochtonų, nes gimiau Tilžės mieste, tačiau lietuvių, gimusių Mažojoje Lietuvoje, liko labai mažai. Kai Raudonoji armija 1944–1945 m. įžengė į Klaipėdos kraštą ir Mažąją Lietuvą, ši teritorija priklausė Vokietijos imperijai, nacių imperijai, todėl bolševikai šią vietą traktavo kaip priešų teritoriją ir labai žiauriai elgėsi su vietiniais gyventojais.

1945 m. žiema buvo nepaprastai šalta, o okupantai beveik nedavė maisto, todėl daugelis lietuvių, likusių namuose, mirė nuo bado arba šalčio, dalis jų buvo išvežti į Sibirą arba nužudyti vietoje. Nelaimei, mūsų, autochtonų mažlietuvių, liko labai mažai, bet mes gerai prisimename, kad toje teritorijoje lietuviai gyveno šimtmečius, o net pati Vokietijos valdžia laikė tą kraštą Lietuva, vadino „Litauen“.

Įdomus pavyzdys – Tilžės mieste stovėjo Vokietijos kariuomenės kavalerijos dragūnų pulkas, kurį vokiečiai vadino lietuvių dragūnų pulku. Vokietijos kaizerinė vyriausybė pripažino, kad tai Lietuvos teritorija. Esame šventai įsitikinę, kad turime teisinį ir moralinį pagrindą tos teritorijos reikalauti sau. Mes, kiek galime, rašome, spausdiname knygas, stengiamės šią idėją palaikyti ir per radiją, laikraščius, žurnalus.   

– Dabartinės Lietuvos jaunimas domisi buvusia Mažąja Lietuva, organizuoja slaptas ekspedicijas, tiria tą kraštą. Prie ko visa tai veda? Ar tai atgimstančio teritorinio Lietuvos susivienijimo ženklas? Kaip vertinate tokias pastangas?

 Pastangas vertinu labai pozityviai, labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra jaunų žmonių, kurie domisi Mažąja Lietuva ir tokiais genijais, kaip Kristijonas Donelaitis, kuris parašė labai įdomią ir gražią poemą „Metai“. Ši poema parašyta hegzametru – stiliumi, kuriuo dar niekas prieš tai nebuvo rašęs lietuviškai.

Labai malonu, kad Lietuvoje yra jaunų žmonių, kurie domisi kunigais ir pasauliečiais, rašiusiais lietuviškas knygas anksčiau, nei tos knygos buvo rašomos ir spausdinamos Didžiojoje Lietuvoje. Tokiu būdu šis savitas ir labai įdomus Mažosios Lietuvos charakteris yra išlaikomas. Tikimės, kad taip bus ir toliau.

– Kaip jūs žiūrite į buvusių Mažosios Lietuvos vietovardžių keitimą rusiškais?

Mažosios Lietuvos vietovardžių klausimas labai įdomus. Iki Antrojo pasaulinio karo, nors Mažoji Lietuva jau buvo vokiečių imperijos, paskui nacistinės Vokietijos dalis, vietovardžiai buvo labai gražūs, senoviški, lietuviški. Žinoma, buvo išimčių, pavyzdžiui, miestas Pilkalnis vokiečių buvo vadinamas „Pillkallen“, bet vis tiek aiškiai jautėsi, kad tai lietuviškas pavadinimas.

Po 1939 m. nacių vyriausybė sugalvojo visus vietovardžius pakeisti, pavyzdžiui, tas pats Pilkalnis buvo pavadintas Šlosbergu. Tokie vietovardžiai buvo greitai pakeisti. Jau 1945 m. bolševikai juos pakeitė į rusiškus pavadinimus, pavyzdžiui, Tolminkiemis, kuriame gyveno K. Donelaitis, buvo pavadintas „Čistye prudy“ („Švarūs tvenkiniai“, „Švarūs ežerai“). Karaliaučiaus miestas buvo pavadintas Kaliningradu, o visa sritis, kurią mes laikome Mažąja Lietuva, bent sovietų oficialiai vadinama „Kaliningradskaja oblast“.

Šiuo metu visiškai išnaikinti lietuviški vietovardžiai, autochtonai irgi beveik išnaikinti. Jei tokia padėtis užsitęs dar, sakysime, 50 arba 100 metų, gali būti, kad visiškai išnyks bet kokie požymiai, jog kada nors ten buvo lietuvių gyvenama žemė. Mes norime tikėti, kad taip neįvyks. 

– Norite pasakyti, ko vokiečiai nepadarė per 700 metų, rusai padarė per daug trumpesnį laiką?

Visiškai teisingai, vokiečiai vokietino, bet tą darė ne taip žiauriai. Rusų caras iki Pirmojo pasaulinio karo mėgino rusinti, bet tai darė prievarta, o mes gerai žinome, kad tai sukelia reakciją. Daugelis lietuvių inteligentų, rodos, Antanas Smetona, ministrai ir kiti lietuviai, kurie prieš Pirmąjį pasaulinį karą ėjo į rusų gimnazijas, buvo verčiami melstis provoslaviškai, žinoma, tai sustiprino jų pasipriešinimo dvasią.

Bolševikai tą daro rafinuočiau, gudriau. Jie leidžia kalbėti lietuvių kalba, bet kartais gana gudriais būdais mėgina mus rusifikuoti ir, deja, reikia pasakyti, kad vis dėlto kai kur jiems tai sekasi. Bet reikia pabrėžti, kad vis dėlto lietuvių tauta atspari tokiai rusifikacijai, todėl kol kas viltys labai geros. Kad šiuo metu sovietams gali pasisekti rusifikuoti visą lietuvių tautą – visiškai neįtikėtina ir nepriimtina. Net jei sąlygos liks tokios, kaip dabar, mes vis tiek esame įsitikinę, kad lietuvių kalba gali išlikti.  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close