captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Wilkonis: kuriant iliustracijas vaikams, jokiu būdu negalima nieko supaprastinti

Vaikai yra nepaprastai imlūs, jie turi tai, ką suaugusieji tarsi pamiršta, todėl, kuriant jiems, jokiu būdu negalima nieko supaprastinti. Taip LRT KLASIKAI sako legendinis lenkų iliustruotojas, skulptorius, scenografas Jozefas Wilkonis. „Kai kuriu iliustracijas vaikui, visų pirma jos turi patikti man. [...] Vaikai sugeba žaisti ir žaisdami jausti malonumą. To mums labai trūksta“, – mano J. Wilkonis.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

– Teko skaityti, kad 6-ajame dešimtmetyje, kai Lenkijoje trūko popieriaus, piešėte ant cukraus maišų. Ant ko jums dar teko piešti? Ir kaip pradėjote kurti?

– Iš tiesų taip atsitiko visai ne dėl to, kad būtų trūkę popieriaus. Aš tiesiog ieškojau įvairių būdų, vis kitokios medžiagos, kad būtų galima sukurti kažką naujo. Viskas prasidėjo nuo to, kad anksti vedžiau, gimė sūnus ir reikėjo užsidirbti pragyvenimui.  Aš labai mėgau ieškoti  priemonių ir jas išnaudoti tiek, kiek įmanoma, išspausti iš jų viską. Pradėjau piešti ant labai paprastų medžiagų, ant popieriaus, bet tą popierių paskui visaip perdirbdavau. Pavyzdžiui, mirkydavau vandenyje ir tada jau ant šlapio paviršiaus  darydavau įvairiausius įmanomus dalykus. Naudojau vieną iš technikų – tašizmą, kuris tuo metu pasaulyje buvo pačiame apogėjuje. Tai viskas, kas susiję su taškais, su taškavimu ir labai dažnai galiausiai tiesiog atsitiktinumas nulemdavo, kas iš tų piešinių išeis.

Viskas prasidėjo nuo to, kad anais laikais cukrumi būdavo  prekiaujama iš labai didelių maišų – pirkėjui jį supakuodavo į specialų popierių. Kai vieną kartą parduotuvėje pardavėja  man pasvėrė cukraus ir aš pamačiau tą popierių, paprašiau, kad man jį parodytų. Tiesiog  apstulbau, kokia tai buvo puiki medžiaga – popierius ne baltas, bet ir nenudažytas, grublėtas, tarsi išaustas. Taigi pradėjau su juo eksperimentuoti. Naudojau įvairias priemones: ir akvarelę, ir tušą, ir tirštesnes, tokias kaip tempera. Kūrinys atrodydavo tarsi gobelenas. Gaila, kad dabar tokio popieriaus nebėra.  

O kai nusprendžiau, kad jau išnaudojau visas to popieriaus galimybes, ėmiausi kitko. Susidomėjau kietąja iliustracija – pavyzdžiui, knygelės „Maciupinka“ („Mažulytė“) iliustracijos atrodo tarsi būtų medžio raižiniai. Gana ilgai tokiu stiliumi kūriau. Vėliau buvo ilgas pastelės periodas, kuris sutampa su mano kūryba Vakarų leidėjams. Visos šia maniera iliustruotos knygos išleistos Vakaruose.

– Tada jau atsirado skulptūra?

– Taip, atspėjote. Taip atsitiko todėl, kad negaliu nusėdėti vienoje vietoje. Kartą grįžęs namo atkreipiau dėmesį į sukabintas  pradėtas ir nepabaigtas skulptūras. Mes su viena šeima iš Vokietijos jas kūrėme, vaikai mums padėjo. Pamaniau – juk jas galima fotografuoti ir naudoti kaip iliustracijas. Taip gimė mano erdvinės, trimatės iliustracijos.

Iš pradžių buvo žuvys, kaip labai geometriški gyvūnai, paskui – paukščiai, paskui – vis didesni ir didesni gyvūnai. Vienintelė knygelė, kurioje išspausdintos tos erdvinės iliustracijos, yra „Psie życie“ („Šuns gyvenimas“). Joje pavaizduoti žvėriukai, jų skulptūrėlės yra nufotografuotos ir truputį apdorotos grafiškai, uždėtas fonas.

– O dabar jau kuriate ir kompiuteriu?

– Taip, bet prieš tai dar buvau grįžęs prie vandens ir specialia technika sukūriau iliustracijas „Don Kichoto“ albuminiam leidimui. O tai, ką minite, planšetiniame kompiuteryje pirštu nupiešiau iliustracijas savo paties sugalvotai pasakai „Zbuntovany  elektron“ ( „Maištaujantis elektronas“). Ji apie tai, kaip elektronas, kuriam nusibodo veikti tai, ką veikė, ir gyventi ten, kur gyveno, pradėjo maištauti, pabėgo nuo atomo ir sukūrė mobilųjį telefoną, kuris pakeitė visą pasaulį.

– Kodėl pradėjote pats rašyti tekstus?

– Iliustruodamas labai daug knygų, ypač Vakarų leidėjams, nuolat susidurdavau su tekstais, kurie, mano galva, buvo pernelyg pamokantys, pernelyg enciklopediški, pernelyg didaktiški ir per mažai įtraukiantys, juose labai trūko „razinos“. Ir tam tikru momentu nusprendžiau, kad man jau gana, atsisakiau iliustruoti tokias knygas. Tuomet pirmiausia pradėjau piešti iliustracijas, o pagal tas iliustracijas buvo kuriami tekstai. Taip atsirado šešios knygos, tarp kitko, visai gerai pavykusios, kurioms tekstus sukūrė mano sūnus.

O pirmasis mano paties tekstas atsirado taip. Mirus žmonai, nusprendžiau, kad noriu parašyti istoriją apie dviejų žmonių gyvenimą kartu ir apie vieno iš jų mirtį. Tema buvo labai sunki, labai liūdna. Niekaip negalėjau rasti leidėjo, kuris imtųsi tai padaryti, ir nusprendžiau, kad parašysiu tekstą pats. Taip atsirado istorija apie Strazdą ir jo žmoną Strazdienę – tai tarsi apie mane ir mano žmoną Malgošią. Tekstas vėliau buvo išverstas į vokiečių kalbą. O kai leidėjo žmona skaitė tą tekstą ir verkė, supratau, kad tai pirmoji ir bene geriausia recenzija.

– Jūsų iliustracijų herojai daugiausia gyvūnai, gamta... Kodėl?

– Užaugau kaime, tarp gyvūnų, gamtoje. Kiekvieną dieną eidavau į šalia esantį mišką, kurį mano tėtis labai mylėjo. Miške aš jausdavausi tarsi patekęs į šventovę. Mane vadina gyvūnų piešėju, o kai kas – geriausiu gyvūnų piešėju pasaulyje. Žinoma, malonu tai girdėti, nors, mano galva, tai ne visai tiesa, juk ir „Ponas Tadas“, ir Petrarcos sonetai, ir „Don Kichotas“, ir kiti iliustruoti klasikiniai kūriniai suaugusiesiems toli gražu nėra apie gyvūnus, ten svarbiausia – žmogiškoji problema.

Bet man labai patinka, kai sakoma, kad mano gyvūnai yra „vilkoniški“, kad jie yra tarsi gyvi, lyg būtų augę mano namuose. Aš sąmoningai sakau, kad gyvūnai turi veidą. Ne snukį, o veidą. Ir kad tame veide, mano įsitikinimu, daug daugiau atsispindi negu žmogaus veide.   

– Kas jums atrodo svarbiausia iliustruojant knygas? Kokia turi būti iliustracija, kad veiktų skaitytoją?

– Vaiką aš priimu lygiai taip pat, kaip suaugusįjį. Mano nuomone, vaiko ir suaugusiojo santykiai turi būti partneriški. Vaikas yra toks pats jautrus kaip ir suaugęs žmogus. Kai kuriu iliustracijas vaikui, visų pirma jos turi patikti man. Jokiu būdu negalima nieko supaprastinti, nekenčiu infantilumo. Vaikai yra nepaprastai imlūs, jie turi tai, ką suaugusieji tarsi pamiršta. Vaikai sugeba žaisti ir žaisdami jausti malonumą. To mums labai trūksta. Iliustruodamas pateikiu pavyzdį, kaip bėga, šuoliuoja suaugęs žirgas ir kaip laigo kumeliukas, kiek ten fantazijos, žaismės, išmonės.

– Ką bendro turi knygos iliustracija ir teatras?

– Mano nuomone, knyga yra tarsi sumažintas klasikinis teatras. Iliustracijai taip pat galioja dramaturgijos dėsniai. Pasakojimo vystymas ir tekste, ir iliustracijose  turi augti, būti laipsniškas. Negalima nuo pat pradžių, pirmuose puslapiuose, sudėti per daug visko, nes paskui pristigs gelmės ir dramatinio augimo iki pabaigos. Skaitytojas jo nepajus. Turi išlikti laipsniškas vystymasis ir turinio, ir formos.

Kai iliustruojama grožinė literatūra, be abejo, iliustracija tarnauja literatūrai, ji negali jos dubliuoti. Jei tekstas nepaprastai poetiškas ir turtingas, negalima jo tiesiog pakartoti iliustracijomis. Knygoje „Ponas Tadas“ aš nesiėmiau užgožti poezijos, puikių metaforų, tiesiog ten, kur kažkas tarsi nepasakyta iki galo, kur yra man erdvės, ėmiausi iliustruoti. Mano galva, iliustracija turi akomponuoti literatūriniam tekstui.

– Parke netoli Varšuvos stovi medinė jūsų skulptūra „Wilkonio arka“. Ar gamtosaugos tema pagrindinė jūsų kūryboje? Kas apskritai svarbiausia žmogaus gyvenime?

– Palietėte esminį mane kankinantį klausimą ir kūryboje, ir gyvenime. Iš tiesų mano visos kūrybos ir sąmoningo gyvenimo esmė yra parodyti, kokia mums svarbi gamta, kaip mes privalome ja rūpintis ir koks neįmanomas, be ateities žmogaus gyvenimas be gamtos. Gyvūnams mes, žmonės, priskiriame blogas savybes, nors iš tiesų jie tiesiog siekia išgyventi, kad gamtos ratas suktųsi. Juk nė vienas gyvūnas nežudo dėl malonumo – visi žudo tik iš būtinybės.

O žmonės, protingos būtybės, iš tiesų yra protingi bepročiai, nes jie, suvokdami, ką daro, žudo dėl malonumo. Turiu omenyje ir tokias katastrofas, kaip vandenynų užterštumas, Brazilijos džiunglių naikinimas. Vaikystėje nubėgdavau į pievą – ji tiesiog dūgzdavo nuo bičių, joje mirgėdavo gausybė drugelių... Dabar viso to nebėra. Mano didžiausias siekis – priversti žmones atsitokėti ir susimąstyti, kas yra svarbiausia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...