captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaip apsaugoti asmenines ribas ir pasakyti „ne“

Darbdavys, skambinantis savo pavaldiniui ne darbo metu, peržengia asmeninio gyvenimo ribas ir taip parodo žemą savo savivertę. Taip LRT RADIJUI sako individualios psichologijos konsultantė Eglė Pelienė-Venslovė. Anot jos, tėvų ir vaikų santykius laikui bėgant reikia keisti – tik pasiekus lygiavertį bendravimą galima išvengti konfliktų.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kartais žmonės pasielgia nederamai, peržengia asmeninę ribą, tačiau jiems nesugebama pasakyti „stop“.

– Nemanau, kad vieni kitiems turime iškelti plakatus su užrašu „stop“. Nesvarbu, ar tai artimi, ar ne tokie artimi santykiai, turime nuspręsti, ko iš jų norime. Dažnai tikimės, kad kitas žmogus skaitys mūsų mintis. Galbūt jis pakankamai išsilavinęs, gali suvokti neverbalinius ženklus, bet neretai patys elgiamės netinkamai – prisileidžiame asmenį arčiau, bet truputį kenčiame. Vėliau svarstome, kodėl jis kažko nesupranta.

Paprasčiausia yra su tuo žmogumi atsisėsti ir mandagiai jam pasakyti, kad visko per daug, juntamas spaudimas, ko norisi iš santykių ir pan. Manau, kad viskas prasideda nuo mūsų pačių.

– Kas yra asmeninės ribos?

– Tai labai individualu. Populiariojoje psichologijoje sakoma, kad asmeninė arba socialinė riba – ištiestos rankos atstumas. Tačiau jei kalbame apie asmeninio, ne fizinio komforto ribas, jos labai individualios.

Vienam patinka, kai bendraujant prie jo liečiasi, pasilenkia žmonės, atstumas būna nedidelis. Taip pat su psichologiniu artumu – kai esame atviri, galime kalbėti apie asmeninius dalykus. Tai susiję su daug dalykų – mūsų išsiauklėjimu, vieta, kurioje gimėme, kur užaugome, gyvename. Įdomu, kad kaimo vietovėse gimę ir užaugę žmonės turi tolimesnes asmenines ribas.

– Jie kitus prisileidžia arčiau?

– Ne, atvirkščiai. Tai miestuose gyvenantys yra gerokai arčiau vieni kitų. Įdomu stebėti, kaip studentai atvažiuoja iš mažesnių miestelių ir kurį laiką išgyvena socialinį šoką. Didmiesčiuose sparta didesnė, mes įlindę į vieni kitų ribas.

– Kai kurie žmonės nemoka pasakyti „ne“. Jiems lengviau padaryti paslaugą, kurios prašoma, nei atsisakyti.

– Kiekvienas turėtų būti sau pats svarbiausias. Ir tai nėra egoizmas. Kiek gebame mylėti save ir pasirūpinti savimi, tiek gebame pasirūpinti kitais. Tai sena tiesa. Netiesa tai, kad jei aš rūpinsiuosi tik kitais, gyvensiu dėl kitų, mane labiau mėgs, mylės. Tai klaidinga informacija.

Santykių kokybė visiškai kitokia, kai žmogus jaučiasi patogiai, yra ramus, pailsėjęs. Šie dalykai susiję su auklėjimo ypatumais, ypač Lietuvoje. Kartais teigiama, kad reikia pakentėti, kad tik kitam būtų geriau. Psichologinė, o kartais net fiziologinė kančia anksčiau buvo lyg pliusas, ne minusas. Tačiau taip neturėtų būti. Nesugebėjimas pasakyti „ne“ taip pat susijęs su atstūmimo baime.

– Sakant „ne“ yra baisu kitą nuvilti, sulaukti jo reakcijos.

– Manau, kad visi esame ir turime būti laisvi, ramūs. Ir jei sakome „ne“, tai yra „ne“. Turime būti autentiški ir apsispręsti, kada ir kodėl sakome „ne“, o kada – „taip“. Reikia pasitikėti savimi, taip kiti žmonės pradės jausti pagarbą. Gerbiant kitus žmones, jų aplinką, santykius, sulaukiama tokios pat reakcijos. Žmonės mėgsta ribas – ir patys jas nustatyti, ir jausti.

Esame įdomūs, žavūs, patrauklūs tada, kai esame laisvi, būname savimi. Gyvenime turime daug vaidmenų – esame dukros, sūnūs, broliai seserys, draugai, kaimynai, vaikai. Kai nesupainiojame vaidmenų ir būname tokie, kokie norime būti, jaučiamės ramesni, tvirtesni ir laimingesni.

– O kaip bendrauti su žmonėmis, kurie visada ir viskam sako „ne“?

– Reikėtų paklausti – „O kodėl ne?“ Tai gali būti įprotis, nes žmogus per ilgai sakė „taip“. Gali būti, kad jis net nesigilina į pasiūlymo esmę, jam saugiau atsisakyti. Tai nagrinėčiau iš psichologinės pusės. Yra įsitempusių žmonių, kurie ilgai taip gyvena, dėl to nesileidžia į kompromisus.

– Jei darbdavys skambina darbuotojui po 20 val., ar tai asmeninės ribos peržengimas?

– Manau, kad taip, vienareikšmiškai. Nebent tai force majeure aplinkybės, pasitaikančios tam tikrose profesijose. Tačiau taip, tai asmeninio gyvenimo ribos peržengimas. Darbuotojai dažnai atsiliepia, nenorėdami darbdavio nuvilti. Aš manau, kad tai reiškia žemą skambinančio darbdavio savivertę. Save gerbiantis darbdavys sau to neleis daryti.

– Kartais net ir suaugusiuosius kontroliuoja tėvai, pavyzdžiui, gerų ketinimų turinti mama. Kaip tai sustabdyti?

– Kai žmogui sukanka 18 metų, jo santykiai su tėvais turi transformuotis – iš vaiko ir tėvų santykių į suaugusiojo ir kito suaugusiojo santykius. Tėvams vaikai liks vaikais iki paskutinio atodūsio, jei kalbama apie rūpestį, domėjimąsi. Tačiau ateina metas, kai santykius reikia transformuoti. Kokie yra suaugę žmonės? Atsakingi, nepriklausomi, laisvi ir pagarbūs. Pagarba abipusė – tiek aš gerbiu savo tėvus, tiek tėvai gerbia mane.

Tėvai visuomet turi ką pasakyti, jei kalbama apie keturias gyvenimo sritis. Tai pasiekimai (mokslai, profesija), gyvenimo partnerio pasirinkimas, gyvenimo būdas, vaikai. Tačiau pasiekus suaugusiojo su suaugusiuoju bendravimą galima išvengti konfliktų.

– Ką galima padaryti, kad tėvų pasisakymai taip stipriai nepaveiktų?

– Tėvų reakcijos ar pastabos veiks visada. Nes mumyse, norime to ar nenorime, visada yra vidinis vaikas. Ta nusivylimo reakcija – ne suaugusiojo, o vaiko. Blogiausia, ką galima padaryti santykiams su tėvais – arba juos visiškai nutraukti, ar paklusti.

Esu girdėjusi, kad psichologai pataria nutraukti santykius su tėvais, bet man tai atrodo pernelyg drastiška. Tėvai mūsų gyvenime užima svarbią vietą. Juk be jų nebūtų mūsų. Ir už teigiamas, ir už neigiamas savybes turime būti dėkingi jiems.

Jei neišsprendžiame vaikystės nuoskaudų, kurias siejame su tėvais, negalime kurti brandaus santykio su savo partneriu. Nuolat dėl ko nors kaltinti tėvus – nekonstruktyvu, taip prarandamas gyvenimas. Reikia išsilaisvinti, gal kai ką pamiršti. Man patinka posakis, kad žmonės – nepaprastai keisti sutvėrimai, kurie skaudina vieni kitus, o vėliau eina atleidimo pas Dievą. Ne taip turėtų būti. Lengviausia nueiti pas žmogų, kurį įskaudinome.

– Kokios turi būti asmeninės ribos poros santykiuose?

– Poros santykiuose asmeninės ribos taip pat labai individualu. Vienos poros praleidžia labai daug laiko kartu, turi bendrų interesų, jiems gera būti kartu. Tokioms poroms patinka liesti vienas kitą, laikytis už rankų ir pan. Kitiems žmonėms poroje reikia daugiau erdvės. Porų santykiai skirtingi, apibendrinti tai labai sunku.

Pradėdami partnerystę, turime būti savimi. Pavargstame nuo netikrų santykių, tad asmeniniuose turime būti savimi. Taip galime suvokti ir priimti kitą partnerį. Ne keisti jį, o priimti tokį, koks yra. Tuomet visos ribos susidėlioja automatiškai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...