captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amnesty International“: atpirkimo ožiais dėl visų nesklandumų tapo pabėgėliai

Po pasaulį plintančią neapykantą ir susiskaldymą skatinančią retoriką, prasidėjusią 2016-aisiais, galima lyginti su tuo, kas įsibėgėjo 1930-aisiais. Taip teigia organizacija „Amnesty International“, paskelbusi naujausią žmogaus teisių padėties pasaulyje ataskaitą. Organizacijos atstovai pabrėžia, kad gyvename nestabiliame pasaulyje, kurio ateitis neaiški.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

„2016 m. išsiskiria tuo, kad ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje neapykantos retorika buvo labai ryški. Tokios situacijos nuo 1930 m. iki šiol dar niekada nebuvo. Nors labiausiai į akiratį pateko JAV, negalime pamiršti Europos, Turkijos, Filipinų, Indijos, Mianmaro ir kitų šalių. 2016-ieji – metai, kai diskursas „jie ir mes, mes ir jie“ tapo ypač ryškus aukščiausio lygio politikoje“, – teigia „Amnesty International“ Europos skyriaus direktoriaus pavaduotoja Gauri van Gulik.

Pasak jos, kad labiausiai nerimą kelia tai, kad į neapykantos retorika susijusi ne tik su kraštutinėmis dešiniosiomis partijomis, bet ir su valdančiosiomis partijomis, kurių ideologija tolima dešinei: „Į „Amnesty International“ ataskaitos akiratį pakliuvo ir visame pasaulyje stiprėjančios dešiniosios jėgos. Tačiau taip pat plačiai turime kalbėti ir apie tai, kad valdantieji politikai ir partijos, kurios oficialiai nedeklaruoja dešiniųjų pažiūrų, priėmė sprendimus, laikėsi ir laikosi radikaliam dešiniajam sparnui būdingos pozicijos.“

Akivaizdu, pabrėžia „Amnesty International“ atstovė, kad taip jie daro tam, kad per kitus rinkimus nepralaimėtų dešiniosioms partijoms. „2016-aisiais stebėjome, kaip partijos, iš kurių to nesitikėjome, priėmė sprendimus, kurie joms visiškai svetimi“, – neslepia G. van Gulik. 

Per tyrimą buvo aiškinamasi, kokia žmogaus teisių situacija 159 šalyse per 2016 m. Skelbiant „Amnesty International“ ataskaitos išvadas, buvo teigiama, kad 2016 m. pabėgėliai tapo engiamiausia grupe, kuri tapo atpirkimo ožiu dėl visų šalyse vykstančių nesklandumų.

„Galima sakyti, kad pabėgėliai yra ta grupė, kuri labiausiai kenčia dėl augančios neapykantos retorikos visame pasaulyje“, – pastebi G. van Gulik.

Ji priduria, kad 2016 m. įvyko labai reikšmingi globaliniai pokyčiai, politikai savo kalbomis didina susiskaldymą, mes girdime sakant „jie ir mes“, o pabėgėliai tampa tokių tendencijų aukomis: „Konkrečiai Europoje matome vyraujantį priešišką nusistatymą, kai vyriausybės neapsaugo pabėgėlių, blokuoja sienas. Pavyzdžiui, Vengrijoje, kur šiuo metu valdžia skelbia sulaikysianti visus sieną kertančius migrantus, lapkritį 10 metų į kalėjimą buvo pasodintas žmogus, kuris turėjo teisę į pabėgėlio statusą, tačiau buvo įkalintas su kaltinamaisiais terorizmu. Šis pavyzdys ir kiti, kai pabėgėliai vadinami teroristais ir kitais žeminančiais vardais, primena, kad pabėgėliai tapo pagrindiniais neapykantos retorikos taikiniais.“

Nors, pasak G. van Gulik, pernai matėme labai gąsdinančių politikos veiksmų ir pasisakymų pavyzdžių, taip pat žinome ir daugybę neįtikėtinai pozityvių atvejų: žmonės sukyla už savo teises, susiburia, kad įrodytų, jog „mes ir jie“ neegzistuoja, vietiniai padeda pabėgėliams, susivienija prieš absurdiškus bandymus paminti pagrindines žmogaus teises.

„Tai metas, kai nebegalime visko į rankas atiduodi vyriausybėms, patys žmonės turi ginti ir priminti apie savo teises, ginti ir kitų pažeidžiamų grupių teises. Tai vienintelis kelias, kaip galime visa tai nutraukti. Negalime pasitikėti tik vyriausybėmis, turime parodyti, kokios vertybės mums svarbiausios, ir imtis veiksmų“, – kalba G. van Gulik.

„Amnesty International“, priduria ji, tiki, kad šiais tamsiais laikais padėti gali tik judėjimai – reikia prisiminti pilietinių teisių judėjimą Amerikoje, apartheido Pietų Afrikoje, moterų protestus visame pasaulyje, nes tai labai stipri jėga.

Paklausta, kurias šalis ar regionus išskirtų, G. van Gulik sako, kad žmogaus teisių krizė apėmusi Filipinus – prezidentas Rodrigo Duterte atvirai skatina narkotikų platintojų žudymą. Taip pat reikia paminėti ir Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą ir precedento neturinčius sulaikymų mastus bei spaudimą, kurį patiria žiniasklaida, nevyriausybinės organizacijos.

Nors, priduria „Amnesty International“ atstovė, yra ir pozityvių pokyčių, pavyzdžiui, Gambijoje įvyko labai sėkmingas pasikeitimas demokratijos link, krizė, esanti aukščiau kitų krizių, – karas Sirijoje, kur naudojami cheminiai ginklai, nusikalstama žmoniškumui, vykdomi žiaurūs aktai: „Visa tai atrodo beviltiška. Ir tai vėl susiję su stebimu globaliniu pokyčiu, kai šalių vyriausybės, kurios ankščiau gindavo žmogaus teises, staiga atsuka nugarą ir susikoncentruoja tik į tai, kas svarbiausia jų valstybei.“ 

Be to, kalba G. van Gulik, labai įdomus pavyzdys yra Libija: šalis vis dar apimta chaoso ir smurto, bet Europa užsimerkusi veda derybas su Libija dėl plano, kaip migrantams užkirsti kelią į Europą. „Tai klasikinis pavyzdys, kai asmeniniai interesai nugali būtinybę apsaugoti žmogaus teises“, – pabrėžia G. van Gulik.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...