captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kokie buvo pirmieji dulkių siurbliai

Hubertas Cecilis Boothas, lankydamasis Londono naujųjų technologijų parodoje, pirmą kartą išvydo mašiną, supučiančią dulkes į rinktuvą. Išradimo autoriaus pasiteiravęs, ar nebūtų patogiau dulkes ne pūsti, o siurbti į rinktuvą, išgirdo, kad toks įrenginys paprasčiausiai neįmanomas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Toks atsakymas H. C. Bootho neįtikino ir jis nusprendė viską patikrinti pats – ant fotelio ranktūrio uždėjęs nosinę, priglaudė prie jos burną ir ėmė traukti orą. Atitraukus nosinę ant jos buvo galima matyti ovalią dulkių sankaupą. Tada H. C. Boothas ir suprato, kad toks įrenginys įmanomas.

Pirmuosius patentuotus dulkių siurblius naudojo tik valymo paslaugas teikiančios įmonės. Jie buvo tokie griozdiški, kad niekas jų nė neveždavo į švarinamo pastato vidų, o valytojas reikalingas vietas pasiekdavo manevruodamas ilgomis ir lanksčiomis dulkių siurblio žarnomis.

Netrukus, susižavėjęs tokiu išradimu, didžiulį dulkių siurblį įsigijo ir karalius Eduardas VII Bekingamo rūmams ir Vindzoro piliai švarinti.

Ko buvo siekiama 1905 m. memorandumu

Jonas Basanavičius parašė memorandumą Rusijos ministrui pirmininkui Sergejui J. Vitei. Memorandume, kurį J. Basanavičius parengė ir pasirašė 1905 m. lapkričio 18 d. Vilniuje kartu su  Donatu Malinauskiu, Juozu Ambraziejumi ir Mečislovu Davainiu Silvestraičiu, istoriniais argumentais buvo pagrįstos lietuvių tautos teisės į politinį savarankiškumą, akcentuotas atgimusios tautos siekimas tęsti senąsias Lietuvos valstybingumo tradicijas, teigta orientacija į pilietinę visuomenę, kurios esmę išreiškė formulė „lietuvis – Lietuvos valstybės pilietis“.

Reikalauta Lietuvos autonomijos, kurios ribos turėjo apimti tuometines Vilniaus, Kauno, Gardino ir Suvalkų gubernijas bei nedidelę dalį Kuršo gubernijos. Reikalavimas prijungti prie Lietuvos Suvalkų guberniją ryškiausiai liudijo apie Lietuvos etnopolitinį atskirumą nuo Lenkijos. LDK istorinių ir valstybingumo tradicijų perimamumas buvo akcentuotas kviečiant Rusijos monarchą neignoruoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo, nurodant Vilniaus kaip projektuotos autonomijos sostinės reikšmę.

Vokietijos himno melodija – kroatiška

Kompozitorius Franzas Jozephas Haydnas, jaunesniojo Mozarto meiliai vadintas Vienos klasikų tėtušiu – „papa Haydn“, iš tiesų yra ne tik austras, bet ir kroatas. Tai jis, F. J. Haydnas, dar XVIII a. pabaigoje sukūrė tokį  himną Austrijos-Vengrijos imperijos kaizeriui, kuris skamba iki šių dienų, jau trečią šimtmetį. 

Paradoksalu, bet  tai – ir dabartinis, oficialusis Vokietijos himnas!  Himnas, kurio melodija (nepatikėsit!) –  kroatų      liaudies     daina...  Tik imperijos kroatiškame pakraštyje gimęs ir to regiono folklorą pažinojęs Jozefas Haidnas  linksmai meilės dainelei  suteikė lėtesnį tempą ir iškilmingą skambesį.

Įdomu, kad F. J. Haydno sukurtai, puikiai skambančiai himno muzikai amžių bėgyje  taikyti keli labai skirtingi tekstai: nuo  šlovinusio Austrijos kaizerį, iki Pirmojo pasaulinio karo (Otto von Bismarcko laikais) skambėjusio ir vėliau Hitlerio perimtų nacionalistinių žodžių  „Deutschland, Deutchland über alles, über alles in der Welt“.

Dabartinis Vokietijos himnas sugrąžino XIX a. viduryje sukurtas ir giedotas eilutes  apie vienybę, teisingumą ir laisvę. O melodija – vis ta pati, kroatiška.

Paskutinis sovietinės cenzūros uždraustas buvo S. T. Kondrotas

Sovietmečiu viešosiose bibliotekose buvo prieinamos toli gražu ne visos knygos. Daug religinių, politinių ir kitokių sovietų valdžiai nepriimtinų knygų buvo laikoma specialiuose bibliotekų fonduose, į kuriuos patekti reikėjo atskiro leidimo. Bet bibliotekose negalėjo būti prieinamos ne tik tam tikrų temų, bet ir tų autorių, kurie emigravo iš Sovietų Sąjungos, knygos.

1986 m. Saulius Tomas Kondrotas nebegrįžo iš turistinės kelionės Vokietijoje. Po šio įvykio Glavlitas – svarbiausia cenzūros įstaiga, įsakė išimti visas rašytojo knygas iš bibliotekų.

S. T. Kondrotas dirbo Laisvosios Europos radijuje Miunchene ir Prahoje, šiuo metu gyvena JAV ir pragyvena fotografuodamas juvelyrinius dirbinius. „Kartais portfelyje su savimi turiu deimantų už pusę milijono, kuriuos nešuosi iš klientų biuro į studiją fotografuoti“, – yra sakęs S. T. Kondrotas.

Išvykęs iš Lietuvos, autorius rašė gana mažai, bet jo knygos tebėra skaitomos ir verčiamos į užsienio kalbas. Jo romanas „Žalčio žvilgsnis“ yra vienas iš daugiausia verčiamų lietuvių romanų, jau pasirodęs prancūzų, ispanų, vokiečių, latvių, vengrų, katalonų, graikų, olandų, danų, italų, portugalų kalbomis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...