captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kas naudojosi pirmaisiais bankomatais

Pirmoji mašina, galinti išduoti pinigus klientui net neįkėlus kojos į banko pastatą, buvo pristatyta 1939 m. Niujorke. Tai buvo svajonės išsipildymas pirmojo bankomato sumanytojui, armėnų kilmės amerikiečiui fotografui Lutheriui George`ui Simianui.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Deja, šia paslauga susidomėjo tik ta visuomenės dalis, kuriai lankytis banke ir bendrauti su ten dirbančiais žmonėmis buvo nemalonu. Pirmaisiais bankomatais naudojosi tik Niujorko prostitutės ir kazino lankytojai. Dėl šios priežasties bankomatai iš miesto gatvių buvo pašalinti praėjus vos pusmečiui nuo jų atsiradimo.

Tikrasis bankomatų proveržis įvyko po 30 metų, 1969-aisiais. Inžinierius Donaldas Wetzelis pristatė patobulintą automatizuotą pinigų išdavimo mašiną, kuri netrukus buvo pastatyta prie vieno iš didžiųjų Niujorko bankų. Tam, kad būtų išvengta galimų vagysčių, bankomatas buvo pagamintas iš tokios storos geležies, kad jam pažeisti reikėjo mažiausiai aštuonių valandų.

Po ketverių metų JAV atsirado dar 2 tūkst. mašinų, išduodančių pinigus. Skaičiuojama, kad šiandien JAV yra apie 400 tūkst. bankomatų.

Lietuva buvo Šventosios Romos imperatoriaus dovana

1337 m. lapkričio 15 d. Šventosios Romos imperatorius Liudvikas IV Bavaras paskelbė iškilmingą dokumentą, kuriuo dovanojo Lietuvą ir jai priklausančias žemes Vokiečių ordinui. Jis tęsė seną imperatorių tradiciją dovanoti krikščioniškoms valstybėms pagonių žemes, kurios buvo laikomos tarsi niekieno.

XIII a. pradžioje panašiu būdu kitas žymus imperatorius Frydrichas II Riminio privilegija Vokiečių ordinui buvo užrašęs Prūsiją.

Liudviko IV įsitraukimą į Lietuvos atvertimą liudija jo giminaičio iš bavariškos Vitelsbachų dinastijos hercogo Henriko veiksmai, kuris Ordino ir Lietuvos pasienyje prie Nemuno pastatė Bajerburgą. Bavarijos pilis turėjo tapti nauju krikščioniškos Lietuvos centru. Tačiau imperatorius buvo toli, o Lietuvos valstybė pernelyg stipri, kad šis dovanojimas būtų turėjęs pasekmių.

Liudviko dėmesį tuo metu buvo užvaldęs įnirtingas konfliktas su popiežiumi ir jo pagalba Ordinui liko simbolinė. Tai buvo paskutinis kartas, kai krikščionių monarchai disponavo Lietuvos teritorija.

Jau po kelių dešimtmečių naujasis imperatorius Karolis IV parašė laišką Lietuvos valdovams Algirdui ir Kęstučiui, ragindamas juos priimti krikštą ir kaip nepriklausomiems valdovams įsitraukti į krikščioniškų monarchų šeimą. Krikščionių akyse Lietuva vis dažniau suvokiama ne kaip užkariautinas objektas, o kaip potencialus partneris, net jei tąkart Algirdas su Kęstučiu į derybas su Karoliu taip ir neatvyko.

Pirmoji lietuvė, pakviesta dainuoti Milano teatre „La Scala“

Pirmoji lietuvė, pakviesta dainuoti prestižiniame Milano teatre „La Scala“ buvo Veronika Podėnaitė. Ji debiutavo Floros vaidmeniu Kaune kartu su Lietuvos opera – 1920 m. gruodžio 31 d. dalyvavo garsiajame Giuseppe Verdi spektaklyje „Traviata“, nuo kurio savo gyvavimą skaičiuoja Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

Netrukus po šio istorinio spektaklio ji gavo Valstybės stipendiją studijuoti Romoje. Po studijų pasivadinusi Vera Gaila dainavo Romos karališkojoje operoje ir netrukus, 1932 m., ją pakvietė „La Scalos“ impresarijai dainuoti net penkis spektaklius! Prestižinėje scenoje V. Podėnaitė debiutavo Richardo Strausso operoje „Elektra“.

Svaiginantį V. Podėnaitės karjeros skrydį Milane nutraukė Lietuvos švietimo ministerija susizgribusi, kad už jaunos valstybės pinigus išmokslinta artistė krauna kapitalą Italijos impresarijams. Taigi tais pačiais metais jai teko grįžti į Kauną ir atidirbti dvejus metus už stipendiją Valstybės teatre. Parvykusi dainininkė subtiliai atliko pagrindinius soprano vaidmenis, tačiau vos po pusmečio, būdama 30 metų, mirė po nesėkmingos operacijos.

H. Murakami rašydamas romaną laikosi griežtos dienotvarkės

Dirbdamas prie naujo romano, Haruki Murakami keliasi ketvirtą valandą ryte ir dirba nuo penkių iki šešių valandų. Po pietų jis bėga 10 kilometrų arba plaukia 1 500 metrų (o kartais daro ir viena, ir kita). Beje, nors rašytojas yra žinomas kaip džiazo mėgėjas, bėgdamas jis klausosi roko muzikos. Jo nuomone, kuo paprastesnis ritmas, tuo geriau bėgti. Tada truputį skaito ir klausosi muzikos. Miegoti eina devintą vakare.

Tarp rašymo ir bėgimo H. Murakami mato nemažai paralelių. Bėgimo tema jis yra išleidęs knygą „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“. Joje, be kita ko, rašo:  „Jeigu pajuntu, kad noriu bėgti greičiau, greitį padidinu, tačiau pagreitinęs tempą atitinkamai sutrumpinu bėgimo laiką, taip stengdamasis ir rytdienai išsaugoti gerą fizinę savijautą. Ta pačia taisykle vadovaujuosi ir rašydamas. Plunksną į šalį padedu jausdamas, kad dar galėčiau rašyti. Taip kitos dienos darbo pradžia tampa paprastesnė.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...