captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kad sausi pusryčiai atsirado dėl užmaršumo

Willo Keitho Kelloggo pavardę šiandien galime matyti ant populiariausių sausų pusryčių dėžučių. Už šio produkto išradimą galima dėkoti pono Kelloggo užmaršumui.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Dar būdamas jaunas, W. K. Kelloggas padėdavo savo broliui gydytojui ruošti pacientams skirtus specialius dietinius patiekalus. Pagrindinė sausų pusryčių išradėjo pareiga buvo ruošti duonos tešlą. Kartą W. K. Kelloggas ant stalo kelioms dienoms paliko pagrindinį duonos tešlos ingredientą – virtus kviečius. Grįžęs į virtuvę po kurio laiko, W. K. Kelloggas juos rado susisluoksniavusius ir aptrupėjusius. Pagautas smalsumo, W. K. Kelloggas iškepė šios neįprastos formos kviečius ir taip sukūrė pirmuosius pasaulyje sausų pusryčių dribsnius.

Pacientai, kuriems buvo pristatytas šis naujas produktas, liko sužavėti. W. K. Kellogas nusprendė pradėti masinę kviečių dribsnių gamybą.

Išradėjas kurį laiką dar eksperimentavo bandydamas patobulinti receptą. Galų gale pagrindine sausų pusryčių sudėtine dalimi tapo kukurūzai, o 1906 m. įkurta „Kellogg`s“ maisto kompanija yra viena populiariausių iki pat šių dienų.

Antras mėginimas sukurti Lietuvos karalystę

Krikščioniška Lietuvos karalystė egzistavo 10 metų – nuo karaliaus Mindaugo karūnavimo 1253 m. liepą iki jo ir teisėtų karališkųjų įpėdinių nužudymo 1263 m. Vėlesnių pagonių Lietuvos valdovų derybose dėl krikšto vis iškildavo karūnacijos klausimas, bet galiausiai krikštą priėmęs Jogaila tapo kitos valstybės – Lenkijos – karaliumi.

Gerai žinoma istorija, kaip po kelių dešimtmečių Jogailos pusbrolis Vytautas vedė derybas dėl vainikavimo Lietuvos karaliumi, bet karūna Lietuvos taip ir nepasiekė.

Mažiau žinomas paskutinis bandymas sukurti Lietuvos karalystę. Sumanymas gimė XVI a. 3-iajame dešimtmetyje Lietuvos didikų aplinkoje. 1526 m. slaptos pasiuntinybės metu Lietuvos ponų tarybos atstovai su šia idėja turėjo supažindinti valdovą Žygimantą Senąjį. Lietuvos Metrikoje yra išlikęs šios pasiuntinybės tekstas, kuriame prisimenama Vytautui siųsta karūna ir siūloma pradėti derybas su popiežiumi dėl Žygimanto sūnaus Žygimanto Augusto vainikavimo.

Vis dėlto Jogailaičių dinastijos padėtis nebuvo palanki. Iš kadaise gausios giminės buvo likę tik du atstovai, antrasis dar buvo mažametis. Todėl valdovas į šį kvietimą neatsiliepė, o pats pasiūlymas buvo užmirštas. Tačiau jis įdomus kaip to meto lietuvių didikų politinio savarankiškumo siekių atspindys, nes, kaip sakoma pasiuntinybės dokumente: „Karūna į Karūną negali būti įjungta.“  

Europa buvo pamišusi dėl N. Paganini

1828 m. garsus italų smuikininkas Niccolo Paganini nusprendė išvykti gastrolių į kitas šalis. Pirmasis miestas, kurį jis aplankė, buvo Viena – ji pasidavė iš karto. Imperatorius suteikė N. Paganini rūmų virtuozo titulą, miestas įteikė medalį.

Vitrinose pasirodė jo portretai, litografijos ir karikatūros. Konditeriai siūlė pyragaičius „a la Paganini“, marcipaninius ir cukrinius jo biustus. Didžiausią populiarumą turėjo smuiko formos bandelės.  Restoranuose galima buvo paragauti šnicelio ir kotletų „a la Paganini“. Parduotuvėse nusipirkti batus „a la Paganini“. Madingos tapo skrybėlės ir nosinaitės „a la Paganini“...  Visa tai buvo panašu į visuotinį pamišimą. 

Tačiau kiekviena Europos šalis turėjo savas tradicijas. Prahai, kuri jau tuo metu didžiavosi puikia smuikininkų mokykla, N. Paganini nepatiko. Leipcigą pavyko užkariauti tik iš antro karto. O Frankfurte, Varšuvoje, Paryžiuje ir Berlyne vėl laukė triumfas.

Koncertai vykdavo ne tik sostinėse – miestai keitėsi vienas po kito. N. Paganini surengdavo po 10–15 koncertų per mėnesį. Tais laikais tai buvo neįtikėtinas intensyvumas, bet ir mūsų dienomis ne kiekvienas solistas pajėgtų tiek padaryti.

E. A. Poe eilėraštyje „Varnas“ žodį „niekada“ turėjo ištarti kitas paukštis

Garsusis Edgaro Allano Poe eilėraštis „Varnas“ pirmą kartą publikuotas 1845 m. sausio 29 d. Tai pats žinomiausias jo eilėraštis, padaręs įtaką tiek atskiroms rašytojų kartoms, tiek konkretiems kūriniams, tarp kurių minimas ir Vladimiro Nabokovo romanas „Lolita“. Varno ištartas žodis „niekada“, išreiškęs stiprų laiko nesugrįžtamumą, tapo eilėraščio refrenu.

Kažin kaip būtų buvę, jei vietoje varno būtų buvusi papūga, apie kurią poetas galvojo pradėjęs kurti šį tekstą. E. A. Poe ieškojo personažo, kuris galėtų kartoti vienintelį žodį, todėl žmogus netiko. Tada jis nutarė, kad šitą žodį turi ištarti neprotingas padaras, gebantis ištarti skirtingus skiemenis.

Pirmajame eilėraščio variante buvo papūga, nors yra liudijimų, kad E. A. Poe norėjo panaudoti ir pelėdą. Tačiau galiausiai eilėraščio centrine figūra tapo varnas. Beje, tyrinėtojų nuomone, tokiam sprendimui daug įtakos turėjo ir poeto mėgstamo Charleso Dickenso romanas „Barnaby Rudge“, kurio pagrindinis herojus turėjo kalbantį varną.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...