captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kultūros pasaulio įdomybės: atkurti prarastais laikyti B. Marley įrašai

Pagaliau atkurtos, 40 metų viename Londono rūsyje pamirštos Bobo Marley garso juostos. 13 juostinių įrašų kartoninėje dėžėje keturis dešimtmečius prabuvo vieno Londono viešbučio rūsyje ir buvo nedaug trūkę, kad jos būtų atsidūrusios šiukšliadėžėje, kai patalpos buvo valomos.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Garso juostose – originalūs gyvo garso regio dievo iš Jamaikos B. Marley koncertų Londone ir Paryžiuje įrašai nuo 1974 m. iki 1978 m. Koncertai įrašyti tuo metu vienintelės visoje Anglijoje mobilios įrašų studijos, kurią paskolino „The Rolling Stones“.

Iki šiol šios juostos buvo laikomos dingusiomis be žinios ir tikriausiai visiškai prarastomis. Tikrai nedaug trūko, kad jos iš tikrųjų būtų prarastos. Juostas atradę du vyrai „The Guardian“ žurnalistams teigė likę be žado, kai suprato, ką laiko savo rankose. Iš pradžių jiems atrodė, kad garso nebepavyks atkurti , nes juostos atrodė sudrėkusios ir susibangavusios.

Pažeistas juostas vienerius metus restauravo garso technikas, kuris pats sakė, kad jų būklė privertė plaukus atsistoti piestu iš baimės, kad kiekvienas prisilietimas gali būti lemtingas. Restauravimo darbai kainavo 31 tūkst. dolerių.

Iš 13 garso juostų pavyko atkurti 10. Kol kas dar neaišku, ar garso įrašai, kuriuose tokios gyvai atliekamos dainos kaip „No Woman No Cry“ ir „I Shot the Sheriff“ bus išleistos visuomenei pasiekiamu formatu.

Dirigentė M. Gražinytė-Tyla – „The Times“ viršelyje

Prieš savaitę britų laikraščio „The Times“ pirmąjį puslapį puošė dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos atvaizdas. Interviu M. Gražinyte-Tyla, Birmingamo miesto orkestro vadove, buvo viena pagrindinių penktadienio numerio temų. Dirigentės portretas buvo ne tik tituliniame „The times“ laikraščio puslapyje, bet ir penktadieninio priedo „2 Arts“ viršelyje.

Tačiau tai ne vienintelis kartas per pastarąsias savaites, kai M. Gražinytės-Tylos pavardė ir atvaizdas pasirodė britų žiniasklaidoje. Dėmesio ji sulaukė po sausio pabaigoje įvykusio antrojo pasirodymo su Birmingamo miesto orkestru. Koncertas buvo labai laukiamas. Naujienų portalo „Birminghampost“ recenzijoje rašoma, kad 2200 bilietų į koncertą buvo nesunkiai išpirkti dėl M. Gražinytės-Tylos stulbinamo debiuto su miesto orkestru praėjusių metų liepą.

Internetiniame „The Times“ puslapyje recenzijos skaitytojai buvo raginami nusipirkti dar likusius bilietus į pakartotinį orkestro pasirodymą vasario pirmomis dienomis. Žiūrovai buvo raginami ne tik klausyti, bet ir labai atidžiai žiūrėti. Recenzijos autorė Anna Picard apie pasirodymą kalbėjo tik teigiamai ir užtikrino, kad koncertas tikrai nenuvils.

„Birminghampost“ recenzijoje buvo išgirtas M. Gražinytės-Tylos sugebėjimas suvaldyti sudėtingą F. J. Haydno XXXI simfonijos pučiamųjų partiją. Muzikos kritikas Christopheris Morley gyrė dirigentės sprendimą per W. A. Mozarto paskutinį koncertą fortepijonui stovėti orkestro viduryje veidu atsisukus į auditoriją. Kritikas teigia, kad žiūrovai galėjo mėgautis ne tik muzika, bet ir dirigentės įtikinama veido mimika ir jos išskirtine choreografine dirigavimo maniera.

Muzikos kritikas Ch. Morley „Birmingamopost“ recenzijoje M. Gražinytę-Tylą lygino su elfe ir žavėjosi jos visą koncertų salę užpildančiu balsu, kai ji po ovacijų koncerto pabaigoje kalbėjo žiūrovams, prašantiems dar vieno kūrinio. Dirigentė žavėjosi nuotykių ištroškusiais žiūrovais ir koncertą pabaigė raminančia ištrauka iš J. S. Bacho trečiosios siuitos orkestrui. 

M. Gražinytė-Tyla. D. Matvejevo (DELFI) nuotr.

Apie M. Gražinytės-Tylos talentą buvo kalbama ir internetinio žurnalo „The Spectator“ straipsnyje. Straipsnio autorius tvirtina – klasikinėje muzikoje amžius nėra rodiklis. Nuotrauka, kurioje lietuvė emocingai diriguoja Birmngamo orkestrui, – pagrindinė straipsnio iliustracija, nors rašoma buvo ne tik apie ją.

Straipsnyje primenamas kompozitorius Johannesas Brahmsas, 26-erių pristatęs savo antrąjį koncertą pianinui. Rašoma apie 26 metų dirigentą Alpeshą Chauhaną, kuris prieš porą savaičių debiutavo su Londono simfoniniu orkestru ir apie paskutinį 30-metės M. Gražinytės-Tylos pasirodymą su orkestru. Anot „The Spectator“, M. Gražinytės-Tylos ir Birmingamo orkestro koncertai jau tapo laukiami didelės svarbos kultūros renginiai.

M. Gražinytės-Tylos vardas tarptautinėje žiniasklaidoje jau kurį laiką nėra naujiena. Jos išskirtinis talentas aptarinėti tikriausiai plačiausiai pradėtas nuo praėjusių metų pradžios, kai Birmingamo simfoninis orkestras išsirinko ją meno vadove. Taip pat, kai ji buvo nominuota Tarptautiniam operos apdovanojimui jaunojo dirigento kategorijoje bei įvardyta tarp septynių sparčiausiai kylančių pasaulio dirigenčių.

„Berlinalėje“ rodomuose filmuose dominuoja politinės temos

Vokietijos sostinėje prasidėjo Berlyno kino festivalis, dažnai tiesiog vadinamas „Berlinale“. Festivalio vadovas teigia, kad daugelyje filmų varijuoja kasdienės apokalipsės tematika, tačiau siūlomos ir tokios kasdienybės išeitys.

Politinės temos dominuoja daugelyje svarbiausių festivalio filmų – tiek istorinių, tiek kalbančių apie šiandieną. Iš viso į „Berlinalę“ kasmet atvyksta apie 20 tūkst. kino profesionalų iš 122 šalių, tarp jų – 3,8 tūkst. žurnalistų.

„Šis festivalis vyks jau 67 kartą. Į festivalio seansus parduodama daugiau kaip 330 tūkst. bilietų. Jų būtų ir dar daugiau, jei pačios salės talpintų daugiau žmonių. Patys berlyniečiai dažnai negauna bilietų į norimus seansus, panašiai kaip Lietuvoje ne visada gali gauti bilietus į „Kino pavasarį“ ar „Skanoramos“ pagrindinius seansus“, – sako LRT RADIJO žurnalistas Karolis Vyšniauskas.

Anot jo, šis festivalis svarbus, nes jau tapo susitikimo vieta viso pasaulio kino žmonėms: „Jis nėra vien Holivudo žvaigždžių festivalis, nors čia jų taip pat yra. Čia gali rasti dagu kino industrijos žmonių iš Azijos, Europos, Afrikos. Tai jų susitikimo vieta. Kadangi festivalis prasideda metų pradžioje, jis nustato toną būsimiems metams kine – kokie filmai bus svarbūs, kokie keliaus į kitus festivalius. Daugelis filmų „Berlinalėje“ pristatomi pirmą kartą.“

Berlinalės statulėlės. Reuters/Scanpix nuotr.

K. Vyšniauskio pastebėjimu, šiemet festivalis išsiskiria savo politiškumu. Nors ir anksčiau „Berlinalėje“ būdavo gausu filmų, turinčių politinę potekstę, bet, kaip pastebi festivalio organizatorius, retai „Berlinalės“ programa laikmečio politinę situaciją palietė taip aiškiai, kaip šiemet.

„Politinė tema jautėsi net ir festivalio atidarymo renginyje, kai vedėja susirinkusiųjų paklausė – ar čia esate dėl to, kad norėjote atvykti į festivalį, ar tiesiog niekas jūsų nebeįleidžia atgal į jūsų šalį? Ji taip referavo į neseniai JAV prezidento Donaldo Trumpo įvestą draudimą kelių musulmoniškų šalių žmonėms atvykti į Ameriką“, – pastebi K. Vyšniauskas.

Politika neaplenkė net ir atidarymo filmo „Django“. Šis filmas pasakoja apie XX a. džiazo pionierių, romų gitaristą Django Reinhardtą, kuris gyveno Paryžiuje. Miestą okupavus naciams Django su savo šeima turėjo slėptis nuo šio režimo.

„Tai, kad Berlyne toks filmas pasirenkamas kaip atidarymo filmas, irgi siunčia tam tikrą žinutę ypač šiuo metu, kai Vokietijoje vėl atgimsta nacionalistinės idėjos ir artėja rinkimai. Iš kitų filmų su politine potekste reikėtų išskirti turbūt garsiausio suomių režisieriaus Aki Kaurismaki filmą „The Other Side of Hope“, kuriame jis pasakoja istoriją apie Helsinkyje likusį gyventi migrantą, kuris gavo leidimą pasilikti šalyje, bet negalėjo grįžti į savo gimtąją šalį“, – atkreipia dėmesį K. Vyšniauskas.

Politinė potekstė atsispindi ir festivalio retrospektyvos filmuose. Pavyzdžiui, vėl rodomas penktojo dešimtmečio filmas „1984“, paremtas George`o Orwello knyga: „Daugelio kritikų manymu, jis vėl aktualus. Taip pat festivalio filmai atveria temas, kurios anksčiau kine nebuvo liestos. Pavyzdžiui, filmas „The Wound“ pasakoja vieno homoseksualaus vaikino istoriją Pietų Afrikoje ir tyrinėja vyriškumo supratimą Afrikoje.“

„Berlinalėje“ taip pat jaučiasi didėjanti Kinijos filmų įtaka. „Pavyzdžiui, vienas laukiamiausių Azijos filmų vadinasi „Have a Nice Day“. Tai animacinis filmas iš Kinijos, rodantis turtingosios Kinijos klasės gyvenimą ir jį kritikuojantis. Tad, jeigu kai kurie filmai neturi politinės potekstės, kritikuoja ekonominę sistemą. Dėl to, ar „Berlinalėje“ laimi politkorektiškas kinas, tai kartais šis festivalis yra tuo kaltinamas, bet išties patys festivalio organizatoriai laikosi pozicijos, kad Berlynas visada buvo atviras, multikultūriškas, daugiatautis miestas“, – sako K. Vyšniauskas.

Jo pastebėjimu, „Berlinarės“ organizatoriai nori, kad festivalis išliktų atviras, todėl palaiko idėjas, kurios kitiems visuomenės sluoksniams atrodo galbūt nesvarbios. „Dėl to prasideda įtarimai, kad filmai laimi ne dėl savo gerumo, o dėl savo temos. Kur iš tikrųjų yra riba, galima labai daug diskutuoti“, – tvirtina K. Vyšniauskas.

Anot jo, vienas iš įdomesnių būdų, kaip festivalis išreiškia savo poziciją, yra tai, kad jie antrus metus įgyvendina iniciatyvą, kuria lietuviškai būtų galima pavadinti „pakviesk pabėgėlį į kiną“. Festivalio savanoriai kviečia Vokietijoje esančius pabėgėlius ateiti į seansus. Jiems suteikiami nemokami bilietai. „Jeigu pažiūri festivalio filmus, pastebi, kad pabėgėlių tema yra daugelyje jų, tačiau pabėgėlių kino teatro auditorijoje lig šiol nebuvo. Festivalis pernai pradėjo tai keisti. Šiemet ši iniciatyva taip pat tęsiama“, – akcentuoja K. Vyšniauskas.

Šiemet tarp 400 festivalio filmų lietuviškų filmų nėra, tačiau specialiuose seansuose, pavyzdžiui, „Berlinalės“ talentų programoje galima išvysti režisieriaus Jono Trukano, aktorės Aistės Diržiūtės ir prodiuserės Gabijos Rubytės projektą pavadinimu „Užgesus šviesoms“. Specialiame seanse kino industrijai pristatomas Eglės Vertelytės filmas „Stebuklas“. Be to, Europos kino mugėje, kuri taip pat vyksta „Berlinalėje“, įrengtas Lietuvos kino centro stendas. Čia pristatomi lietuviški filmai ir skatinama filmuoti Lietuvoje.

„Vienas ryškiausių svečių šiemet yra režisierius Paulas Verhoevenas – vienas geriausių Europos režisierių šiuo metu, praėjusiais metais sukūręs filmą pavadinimu „Elle“, lietuviškai – „Ji“, kuris yra nominuotas Oskarui. Šis režisierius vadovauja „Berlinalės“ žiuri. Kalbant apie tai, kas laimės, žiuri pirmininkas P. Verhoevenas nėra iš tų režisierių, kurį galima lengvai nuspėti – kas patiks, o kas nepatiks, tad ir intriga tikrai yra, priešingai negu, pavyzdžiui, Oskaruose, kur, atrodo, daugelis nugalėtojų jau dabar yra aiškūs“, – sako K. Vyšniauskas.

„Berlinalės“ kulminacija – vasario 19 d., kai paaiškės geriausio festivalio filmo ir kitų kategorijų nugalėtojai, kuriems atiteks auksinių ir sidabrinių lokių statulėlės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...