captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: dzūkų šiluose surasti keisti brėžiniai

Vasaris daug kuo ypatingas – gamtoje jis, nors ir trumpas, bet su ryškiu charakteriu, dovanojantis žiemą ir pavasario nuojautas. Sunku būtų pasakyti, ko dabar bus daugiau – žiemos ar pavasario laukimo. Paprastai visa tai priklauso nuo mūsų – jei labai laukiame žiemos, matysime jos trupinius,  o norėdami pavasario, iki valios patirsime ir jo priešaušrį.  Tuo įsitikinsime net ir šiandien išėję  į gamtą.
Gamtos fotografo Mariaus Čepulio (www.facebook.com/cepuliofoto) nuotr.
Gamtos fotografo Mariaus Čepulio (www.facebook.com/cepuliofoto) nuotr.

Kalendorius skaičiuoja paskutinį žiemos mėnesį, diena trunka devynetą valandų, o vasario 7 d. ji bus ilgesnė net dviem valandomis.

Dvi valandos naujos šviesos! Per tiek laiko galima nukeliauti toli toli. O ši šviesa jau regima be jokio prietaiso. Žiūrėkite, ir dabar rytas jau  greitai švis, apie naują dieną paskelbs paukščiai. Nors orai mūsų nelepina saule, net ir apniukusią dieną viską daro šviesa.

Jau kurį laiką pavasariškai gieda didžiosios zylės. Tiesa, tam labai praverstų saulėta smagi dienelė – tada jos tilindžiuotų nesustodamos. Tačiau tik dabar jų balsai tapo „švarūs“ ir skardūs, nors geresnę klausą turintis gamtos draugas tikrai sulauks meto, kai jie bus dar gražesni ir skambesni.

Tas pat su geniais,  kurie snapais tarškina sausas medžių viršūnes ir taip džiaugiasi naujomis nuotaikomis – atrodo, kad dabar šie muzikantai, kuriems gamta pagailėjo skardaus balso ir giesmių, dar tik mokosi, prisimena senąsias savo melodijas.

Sunku paaiškinti, kodėl taip yra, tačiau  tik kovą genių išgaunamas garsas sklis toli per girią ir bus toks skambus. Vasarį, net tada, kai gerokai šalta, suokia girios paukščiai lipučiai, linksmiau ulba bukučiai, o vakarais pradeda skardenti naminės pelėdos.  

Vasarį, kaip sako, gali įvykti visko. Tiesa, gamtai geriausia būtų šaltukas, ledas ir sniegas.  Mums visiems labiausiai tiktų  sniegas, gražus purus jo sluoksnelis. Pasakysime  – kodėl. Antrą vasario savaitę  Lietuvos miškininkai su pagalbininkais ruošiasi atlikti vilkų, lūšių ir kanopinių žvėrių  apskaitą. Be šviežio sniego tą padaryti būtų labai sunku.

Taip, apskaitai būtinos tokios sąlygos. Sniegas yra lyg  baltoji knyga, kurioje rašomi žvėrių ir paukščių pėdų raštai. Patiems žvėrims jie gal ir nėra tokie svarbūs, ypač vizualioji jų išraiška.

Žvėrys į pėdas nežiūri – jie jas skaito ir pažįsta nosimi. O žmonėms žvėrių pėdos svarbios. Todėl ir dabar suskubta organizuoti apskaitas ir išsiaiškinti, kiek vilkų Lietuvoje gyvena.  Jų apskaitos daromos pagal  vieną metodiką, duomenis apibendrina profesionalūs specialistai. Tačiau pirmiausia tuos duomenis reikia turėti...

O kadangi viskam pasiruošta, dabar tik reikia linkėti sniego – juk be jo žvėrių pėdų nepamatysi... Ir dar reikia pastabumo, nes narplioti vilkų pėdsakus nėra taip paprasta. Čia ne briedžiai ir ne šernai. Vilkai, ypač eidami per žmonių kelius, per pavojingas, atviras vietas, žengia į priekyje esančio žvėries pėdas.

Sunku pasakyti, kaip jiems pavyksta, tačiau  tokį bendrą pėdsaką pažinti sunku. Juk nematyti, kad ėjo du, o ne vienas vilkas. Mums, žmonėms, taip neišeitų, o vilkams pavyksta gerai.

Štai vieną kartą Žuvinte jau prieš kelias dešimtis metų mes su kolegomis gamtininkais radome iš laukų į pelkę parėjusių vilkų pėdas. Sniegas buvo purus ir supratome, kad pagal visus požymius čia turėjo eiti tikrai ne vienas žvėris. Ne vienas – tai kiek? Ilgai ėjome pėdsaku, tik toli pelkėje vilkai  išsiskyrė, pasiskleidė ir mes negalėjome nesistebėti –  pasirodo, taip vienas paskui kitą vienom pėdomis keliavo 11 vilkų.

Toks skaičius viename pulke turėtų būti retenybė. Tačiau vilkai tokie jau žvėrys – apie juos mes lyg ir daug žinome, bet vargu ar įmanoma sužinoti viską. Juk tai slapus žvėris, jo pėdomis šiaip sau nepaseksi. Mums tik atrodo, kad mes jau žinome viską, kad galime su niekuo nesitardami spręsti apie vienos ar kitos rūšies,  galbūt – net rūšių kompleksų, apsaugą, planuoti jų naudojimą.

Niekada taip negalvokite ir nedarykite. Gyvūnai yra per daug sudėtingi, o jų santykis su aplinka, su pasauliu,  taigi – ekologija, yra sunkiai suprantami.

Beje, atėjo žinia, kad dzūkų šiluose, kur dar  baltuoja sniegas, surasti keisti brėžiniai  – ten kažkas vaikščiojo keturpirštėmis pėdomis ir lyg rogeles vilko. Tačiau iš tikrųjų niekas rogių po pušynus nevežiojo – čia savo vestuvines teritorijas ženklino, nuleistais sparnais sniegą raižė kurtinys. Jis labai retas, slapus, nedaug kas jį yra matęs. Tačiau visi turime žinoti, kad jis gyvena savo girioje ir, vasariui išaušus, praneša apie artėjantį pavasarį.

Turime sakyti, kad dar tikros žiemos laikas, nors ir patys tuo nelabai tikime. Paprasčiau pasakyti – mes jau dirbame pavasariui skirtus darbus, mūsų mintyse – jau pavasaris. Ir taip sakydami niekam nemeluojame.

Pavasaris ne už kalnų, mūsų darbų reikės greitai. Kad ir inkilų, kuriuos sukalti ir iškelti reikėtų dabar. Ypač svarbu paskubėti su pelėdų inkilais, nes jos jau sugrįžo į savo perimvietes. Žinoma, neradusios geros lizdavietės, gali įsikurti bet kur, nesaugioje vietoje.

Mes galime padėti – sukalkime 50 cm aukščio, 30 cm skersmens inkilą su 15 cm landa ir iškelkime jį miško kirtavietės pakraštyje arba kirtavietės viduryje likusiame medyje. Netoli namų jį kelkime tolesniame sodybos medyje, geriau 6–8 metrų aukštyje.

Tačiau tai dar ne viskas. Yra ir kitų darbų, kuriems dabar jau laikas, – pats metas  sėti augalus, kuriuos pavasarį sodinsime darže, sode. Norime paakinti visus sėti, auginti daigus augalų, kurie sodinami kaip medingieji, tinkantys vabzdžiams.

Tokie gali būti daugiamečiai prieskoniai, kad ir raudonėliai, juozažolės, žinoma, ir įvairios gėlės – pavyzdžiui, vabzdžių labai mėgstamos ežiuolės. Pavasarį, kai kiti tik sės jas, jūsų augalų daigai bus jau dideli ir pasodinti dirvon gegužės viduryje greitai ims vešėti ir žydėti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...