captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: galbūt tepamatysime tik nedrąsius žiemos bandymus

Savaitė liko iki pusiaužiemio. Jau perkopėme žiemos vidurį, dabar laukiame barsuko naujienų. Įdomu, o ką apie šią būsimą svarbią savo misiją mano pats barsukas? O jis dabar tikrai snaudžia savo urvo gilumoje įrengtame guolyje.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Ten daug šilčiau, bet nėra taip karšta, kaip mūsų namuose. Didelės šilumos barsukui ir nereikia, nes jo įmygis visai kitoks nei ežio ar šikšnosparnio. Barsuko kūno temperatūra nenukrinta, nepasikeičia kvėpavimo ritmas ir širdies veikla. Taigi jis gali pabusti bet kada ir išlįsti iš savo urvo, eiti į mišką.

Tiesa, poreikio tam nėra, nes maisto susirasti jam būtų sunku. Vėlų rudenį medžiotojai pasakojo apie barsukus, kurie ateidavo į šėryklas ir ten ėsdavo grūdus, kukurūzus. Galbūt vargo prispirti tą galėtų daryti ir dabar. Tačiau vargo kol kas jie nemato.

Tiesa, o kaip ten su pusiaužiemiu, ką tądien veiks barsukas? Žinoma, mes net neabejojame, kad jis turėtų palikti jaukų guolį ir išnirti snieguoton girion. Jei šviestų saulė, barsukas turėtų nuspręsti, kad žiema truks dar ilgai, todėl, sugrįžęs guolin, gultųsi ant kito šono – miegoti teks dar porą mėnesių.

Na, o apniukusiu oru jis pagalvotų apie ankstyvą pavasarį ir vėl gultųsi ant to paties šono – kam vargintis ir vartytis, jei miegoti nebus kada. Gamtoje barsukai šią dieną vargu ar prabus, todėl už juo žiemos lemtį spręsime mes visi.

Jei kam nors įdomu, pabandykime įsivaizduoti žiemą po pusiaužiemio. Iš karto turime perspėti tuos, kuriems patinka žiemos malonumai – skubėkite, nes mėgautis jais ilgais neteks. Nors sniego kai kur buvo iškritęs gana storas sluoksnis, jis taip ir nespėjo susisluoksniuoti, buvo purus lyg pūkas.

Per atodrėkius, ypač po smagaus lietučio, kurio dabar galima tikėtis bet kada, tokio sniego neliks. Žinoma, bus daug tirpsmo vandens, daug slidžių kelių. Nesakome, kad po to dar nebus šaltuko ir sniego. Bet tikros žiemos galime ir nepamatyti – gal tik jos ženklus ir nedrąsius bandymus.

Tačiau apie kokius žiemos bandymus reikia kalbėti po pusiaužiemio?

Merkio upėje ir guviai srūvančiose upelėse, jo intakuose, ką tik stebėjau didžiuosius dančiasnapius – vis poromis. O paskui – taip pat poras gulbių giesmininkių. Paukščiams gal ir nelengva gyventi tokioje siauro upelio srovėje, bet jie iš čia niekur neskris.

Dabar laukuose labiausiai žvalgomės kurapkų – lyg ir nebuvo joms netinkamų, pavojingų gamtinių sąlygų, bet turime konstatuoti – šiai rūšiai gyventi sunku, populiacijos pakilimo neregėti. Ar jis įmanomas tik pačių kurapkų gebėjimais ir pastangomis?

Kuo toliau, tuo aiškiau, kad be aktyvių žmogaus veiksmų kurapka veikiai gali tapti retesnė už kai kurias retas ir saugomas rūšis. Ir išgyventi joms padėtų ne tik globa žiemą, bet apsauga šienapjūtės metu, neabejotinai – paukščių perlaikymas žiemą.

Sausiui liko nedaug laiko. Įdomu, ar išeidamas jis neišsives ir žiemos. O gal ją perduos vasariui? Palauksime šiek tiek ir tą sužinosime patys net be barsuko patarimo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...