captcha

Jūsų klausimas priimtas

Muzika kine: nuo sovietinio Holivudo „šviesios dabarties“ iki lietuviško Vudstoko

Kino muzikos istorija, kaip ir filmai, Lietuvoje prasideda nuo sovietinės propagandos, suklastotos tikrovės vaizdavimo ir tęsiasi iki tų juostų, kuriose laisvės proveržis buvo beveik toks pat, kaip ir gyvenime. Beje, sovietiniais laikais filmų muzikos įkainiai buvo skaičiuojami minutėmis, o minutės kaina priklausė nuo kompozitoriaus kategorijos. Pavyzdžiui, Eduardas Balsys, kompozitorius, sovietmečiu sukūręs ne vieną išskirtinę melodiją, buvo aukščiausios kategorijos ir gaudavo 60 rublių už minutę. O jei filme skamba 15 minučių?
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Kalbant apie kino muzikos istoriją, būtų galima pradėti nuo 1947 m. Veros Strojevos juostos „Marytė“, kartais netgi vadinamos sovietinio Holivudu produktu. Didžiulis orkestras, žinoma, atkeliavęs ne iš Amerikos, tai – TSRS kinematografijos ministerijos orkestras, diriguojamas pirmojo lietuvių kino muzikos kompozitorių – Balio Dvariono.

B. Dvarionas – vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, rašiusių muziką tikrai dar į lietuvišką nepanašiam filmui. Jis sukūrė muziką trims Lietuvos kino studijoje pastatytiems filmams ir įėjo į istoriją ne tik kaip puikus tarybinės Lietuvos kompozitorius, kurio muzika kartais netgi viršijo lūkesčius, bet ir prisidėjo prie propagandiniuose filmuose konstruojamos „šviesios dabarties“ ir dar šviesesnio rytojaus. Personažų kasdienybę, darbus kolūkyje filme „Aušra prie Nemuno“ lydi dar nuoširdžiau dirbti skatinanti galingo skambesio orkestro muzika.

O vienoje pirmųjų lietuviškų komedijų „Kol nevėlu“ apgirtę vyrukai vietinėje pajūrio užeigoje patys dainuoja aptarinėdami marių vandenėlio skonį, bet vis dėlto mano, kad „macnesnis Klaipėdos vynelis“. Ir jei tokia daina bus kažkur girdėta (gal tiesiog tai – kadaise skambėjusi užstalės daina), tuomet tai B. Dvarionio ir dainai tekstą parašiusio Justino Marcinkevičiaus talento įrodymas.

O kaip Eduardas Balsys – dar vienas žymus kompozitorius, sovietmečiu sukūręs ne vieną išskirtinę melodiją, kuri iš filmo keliavo į koncertų sales? Kitas, jaunesnis kompozitorius Algimantas Bražinskas iki šiol gailisi, kad, dirbdamas Lietuvos kino studijoje, skaičiuodamas, kiek minučių muzikos E. Balsys sukūrė filmui „Kanonada“, nepridėjo dar kelių – juk tais laikais filmų muzikos įkainiai buvo skaičiuojami minutėmis ir, žinoma, minutės kaina priklausė nuo kompozitoriaus kategorijos.

E. Balsys, sugebėjęs garsais, atėjusiais į galvą, priminti eiliniam žiūrovui filmą, perteikti atmosferą, buvo aukščiausios kategorijos ir gaudavo 60 rublių už minutę. O jei filme skamba maždaug 15 minučių... Ar tikrai jo muzikos minutė buvo tiek verta, galime įsitikinti klausydamiesi kitos užstalės dainos, 1957 m. sukurtos Vytauto Mikalausko kino filmui „Žydrasis horizontas“.

Dažnas tiesiog pamanytų, kad tai – viena tų gražių estradinių dainų apie jūreivius. Visai galimas daiktas, nes ji estradoje gyvavo ilgiau nei po truputį primirštas filmas.

O to paties autoriaus kūrinys Lietuvos filmo mėgėjus perkėlė į Buenos Aires – pasvajoti leido 1959 m. į kino teatrus sukvietusio filmo „Adomas nori būti žmogumi“ ritmai ir melodijos. Tai – žymioji E. Balsio „Habanera“ iš Vytauto Žalakevičiaus režisūrinio debiuto Lietuvos kino studijoje pagal Vytauto Sirijos Giros romaną „Buenos Airės“.

Su tokia muzika, vaizdais ir svajojančiais, naiviais jaunuoliais ar mažąja Vika persikelkime iš Kauno prie jūros. Daugelis gal prisimena paskutinę atostogų dieną, kuri prasidėjo gamtoje skambančia švelnia romantine melodija.

„Paskutinė atostogų diena“, Arūno Žebriūno sukurta 1964 m., mums atrodo idiliška. Mergaitė, kaip ir kiekvienas vaikas, kažką kolekcionuoja. Ji turi nepaprastą kolekciją – aidų, sklindančių tarp uolų. Tos dienos ir to filmo niekas neprisimintų, jei ne, kaip pagrindinė herojė pasakytų, šliužas ir bailys Romas ir tie vaikėzai, kurie pavagia besimaudančios Vikos drabužius.

Tačiau palaukite – džiazas čia atkeliauja kartu su nešiojamąjį grotuvą turinčiais slampinėjančiais vaikėzais, tik ir ieškančiais, kur čia prikrėtus šunybių. Taip, sovietmečiu tik tokie galėjo klausytis tvisto, džiazo melodijų.

Taigi vieną pirmųjų kartų šalia romantiškos Algimanto Bražinsko muzikos skamba vakarietiškos melodijos. Bet filmuose apie vaikus galbūt buvo galima leisti daugiau, nors, prisimenant cenzūrą, ir šis filmas, kaip dalis lietuviško sovietmečiu kurto kino, buvo uždraustas. Bet vėliau mes vakarietiškos muzikos išgirsime vis daugiau, tik reikės pakilti laiptais į dangų.

1966 m. Raimondo Vabalo filmo „Laiptai į dangų“ pradžioje jaunas vyrukas, manęs, kad, įsidarbinus laikraščio korespondentu, visas gyvenimas klosis kuo puikiausiai, išvyksta pas savo mylimąją. Miesto architektūra, šviesos ir šešėlių žaismas, formos bei Vytauto Barkausko nedarni, keista, nejauki muzika ir scena, kai vaikinas bėga laiptais, iš karto žiūrovą perspėja, kad bus susidūrimų (greičiausiai, bėgant į ateitį, su praeitimi).

Kartu tai – didžiulis pokytis lietuvių kino muzikos istorijoje. Tokios individualios, modernios muzikos be išskirtinės melodijos ir propagandinių klišių lietuviškame kine, kurtame sovietmečiu, girdėjome dar nedaug. Nedaug girdėjome ir tokių moteriškų, švelnių melodijų, tokių paralelių tarp suaugusiojo ir vaiko, kaip 1967 m. Algirdo Aramino juostoje „Surask mane“. Filme moteris klausia mergaitės, ko ji slapstosi. Mergaitė atsako – tam, kad jos ieškotų... Moteris liūdnai išsako tokį pat norą. O jos švelnumo ir meilės paieškas lydi gamtos vaizdai ir melodija, pratęsianti jos jausmus ir mintis.

Nors kompozitorius sovietmečiu buvo reikalingas beveik visiems filmams, atšilimo laikotarpiu Almantas Grikevičius sudėtingam dabarties ir praeities laikus sujungiančiam fragmentiškam pasakojimui perteikti, pagyvinti ir pratęsti pasikvietė Kauno politechnikos instituto vyrukus, kurių gitarų skambesys buvo žinomas Sovietų Sąjungoje, o Benjaminas Gorbulskis net spaudoje viešai žavėjosi jų talentu.

Tai filmo „Ave Vita!“ fragmentas ir lietuvių liaudies daina „Pasvarstyk, antela“, atliekama Kaune 1966 m. sukurtos roko grupės „Kertukai“, gyvavusios tik penkerius metus (turbūt tol, baigė mokslus politechnikos institute). Bet gerai, kad jie spėjo tapti juostos „Ave, vita!“ muzikos takelio kūrėjais.

O ar prisimenate, koks žymus filmas prasideda šia muzikine Algimanto Apanavičiaus sukurta įžanga?

Gal ši melodija nebuvo tokia įsimintina, kaip iš šio filmo išskridusi frazė „Benai, plaukiam į Nidą“, bet rokenrolas ar Vytauto Kernagio dainos A. Aramino filme „Maža išpažintis“ lydi geresnius paauglio gyvenimo momentus, o kai jaunuolis susiduria su problemomis, mums į jo išgyvenimus padeda įsijausti būtent A. Apanavičiaus ekspresyvi ir šviesi melodija. Beje, pradžioje, vos tik šiai įžangai nuskambėjus, išryškėja kartų konflikto tipinė priežastis – klausoma muzika nelabai žavi jaunuolio tėvą. Juk tais laikais dainuodavo Danieliaus Dolskio „Pamilau vasaros rugiagėlę...“, o štai sūnaus kasdienybėje rytais, prieš einant į mokyklą, skamba „Skraidančio dramblio klausimas dviem silkėms“.

Bet juk yra ir suprantamesnių dainų – lyriškų, lietuviškai liūdnų. Skamba šiame filme ir daina „Nemušk žalčio“, V. Kernagio atliekama tiesiog valtyje, kai vyrukams nepasiseka su merginomis. „Visos jos tokios“, – pareiškia aštuoniolikmetis Arūnas, o mes girdime žymaus aktoriaus ir bardo V. Kernagio balsą, taip prasiskverbusį į mūsų kasdienybę tiek sovietmečiu, tiek laisvės metais.

Jei, norėdami išsilaisvinti iš politikos primestos kultūros, nemodernizuosime savo mitų, jeigu jie neskambės gitarų garsais, džiazo, estradinės muzikos stiliumi, nieko nebus.  Ir nieko nebūtų buvę, jei to mito nebūtų atkūręs galingas A. Žebriūno ir Viačeslavo Ganelino duetas – „Velnio nuotakoje“ visų balsai ir muzika, atrodo, įgavo kažkokios mistikos.

Viename filme Viktoro Malinausko balsas „įkūnija“ Baltaragį, o 1974 m. Marijono Giedrio „Perskeltas dangus“ – lovelasą, apgaudinėjantį jaunutę merginą, norinčią meilės, aistros ir turbūt dramų. Ši daina, atrodytų, banaloka, iliustruoja Šarūnės (Šarkos) viliokišką šokį kaimo troboje užsileidus plokštelę. Vėliau, tai pačiai muzikai skambant, iš dainininko, atsiliepusio į jos skambutį, telefono ragelį perima meilužė ir pasako, kad pati yra jam gal kokia penkta.

Tokios estradinės melodijos jau tampa įprastos, skamba ir filmuose, ir kurortuose, bet kine ir gyvenime kur kas sudėtingiau su anglų kalba ir vakarietiškomis erotiškomis, intymiomis melodijomis. Vis dėlto vieną tokių ryškių pavydžių filme „Turtuolis vargšas“ sukuria nuostabaus balso ir dainų kūrėjas Laimis Vilkončius, kuris, atsiliepęs į A. Žebriūno skambutį ir gavęs pasiūlymą, atsistojo.

A. Žebriūnas patikėjo L. Vilkončiaus talentu – jie sukūrė legendinį kelių serijų filmą. Ir tai – proveržis vakarietiškų temų, kurios ne tik skamba, bet ir yra rodomos. Visos moterys save tapatina su Gretchen, visi tą valandą, kai rodomas filmas, palieka pilką, vis dar sovietinę pavargusią kasdienybę.

Nors jau yra paauglių, kurie tuo metu patys susikuria Vudstoką ir Ameriką, bent jau jaučiasi esantys teisėti viešbučio „Amerika“ savininkai. Jie yra ir legendinių, rūsiuose susibūrusių grupių, kurių pavadinimų niekas nežino, nariai. Susikonstravę ar pasiskolinę brangias gitaras, jie dainuoja...

Būtent paaugliai (bent jau keli iš šimto), klausantys Liuksemburgo radijo, kuriantys dainas, roko balades šaukiantis laisvės, važiuojantys į Vudstoką kažkur miškuose prie Palangos, tikėjo, kad nebus taip, kaip yra, kad viskas pasikeis ir prasiverš užbetonuota upė. Kaip sakė dainų autorius Faustas Latėnas, visa tai: mintys, sąjūdis, laisvė, – buvo bendra. F. Latėnas bendradarbiavo su Raimundu Banioniu kuriant filmus „Mano mažytė žmona“, „Neatmenu tavo veido“, „Vaikai iš „Amerikos viešbučio“ ir „Džiazas“.

Ir, jau atgavus nepriklausomybę, anot kompozitoriaus, daina apie meilę 1992 m. filme „Džiazas“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...