captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. V. Strolia: dėmesys lietuviškos muzikos istorijai kilo iš šeimos

Muzikos plokštelių kolekcijoje – ne tik lietuviška medžiaga, bet ir, pavyzdžiui, įrašai iš Izraelio, kuriuose Lietuvos žydai savo kalba ilgisi gimtojo Vilniaus. Taip „Amerikos balso“ radijo žurnalistui Romui Sakadolskiui sakė muzikas Vytautas Strolia. Anot jo, tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų amerikiečiai su lietuviška muzika buvo supažindinami per specialias plokšteles: „Buvo praktikuojama, kad vienoje plokštelės pusėje – įrašai iš Amerikoje išpopuliarėjusių grynai amerikietiškų ansamblių ar atlikėjų, o kitoje pusėje – koks nors lietuviškas įrašas, daina.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kiek jūsų nuosavybėje yra lietuviškų plokštelių?

Skaičiuočiau maždaug pusantro tūkstančio. Bet į tą skaičių įeina maždaug 500 ilgo grojimo plokštelių, išleistų Sovietų Sąjungoje, ne tik Vilniuje. Yra latvių įgrojimų, ukrainiečių, estų, daug įrašų iš Maskvos, diriguojamų Algio Žiūraičio.

Renku ne tik grynai lietuvišką medžiagą ir turinį, bet ir tai, kas lietuviškai pasireiškia nelietuviškoje aplinkoje – tai lietuviška medžiaga, lietuviai atlikėjai, lietuviai autoriai ir lietuviška tematika. Kartais to pasitaiko net labai toli – Izraelyje yra pasirodžiusių plokštelių su Lietuvos emigrantų žydų įdainavimais. Jie, suprantama, ilgisi savo tėvynės Lietuvos, nes joje gimę ir užaugę. Tie įrašai žydų kalba, jie dainuoja, pavyzdžiui, – Vilniau, gimtas mieste... Ir tai suprantama.

Turiu plokštelių iš visos išeivijos, ir ne tik Amerikos, bet ir Urugvajaus, Brazilijos, Argentinos, Kanados, Australijos, Prancūzijos, Vokietijos. Jų kokie trys šimtai. Turiu ir labai senų plokštelių savo rinkinyje. Bet yra ir daug spragų, pavyzdžiui, Antano Vanagaičio įgrojimų, tai nepilni rinkiniai. Summa summarum plokštelių būtų apie pusantro tūkstančio.

– Kas rūpinosi plokštelių leidimu Amerikoje tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo?

– Man atrodo, kad reikalas sukosi apie pasiūlą ir paklausą. Dvi didžiosios bendrovės, kurios gamino plokšteles Amerikoje, buvo „Columbia“ ir „Victor“. Jos turėjo padalinius tautinių mažumų reikalams. Ten buvo ir lietuvių skyriai, juose išleista maždaug 350 įvairių plokštelių. Įrašų – dvigubai daugiau, maždaug 700 įvairių pavadinimų.

„Victor“ ypač mėgo leisti plokšteles, kurių vienoje pusėje – vienos tautos įrašai, kitoje – kitos. Tai daryta tam, kad būtų pasiekta platesnė rinka. Kai kada tą patį dalyką užrašydavo penkiais pavadinimais, penkiomis kalbomis.

Pavyzdžiui, ant Mickaus plokštelės – etiketė vokiečių, lenkų, ukrainiečių, lietuvių ir anglų kalbomis. Kadangi pati plokštelė nėra dainuojamoji, joje tik instrumentinė muzika, tai nėra surišta su viena tautine mažuma. O tokia pasiekia didesnę rinką.

Buvo praktikuojama net tai, kad vienoje plokštelės pusėje – įrašai iš Amerikoje išpopuliarėjusių grynai amerikietiškų ansamblių ar atlikėjų, o kitoje pusėje – koks nors lietuviškas įrašas, daina. „Columbia“ tokių buvo išleidusi nemažą kiekį, keliasdešimt egzempliorių. Juos pirkdavo grynai amerikiečiai. Taip jie būdavo dalinai supažindinami su neamerikietiška muzika. Lietuviai mokėdavo dvigubai daugiau, kad gautų dvi lietuviškas puses.

– Ar žinote, koks pirmasis Amerikoje išleistas garsinis įrašas, susijęs su lietuviais?

– Tikslių duomenų nėra, bet pagal mano žinias, tai turėtų būti Niujorko parapijos choro įrašai, vadovaujami Radzevičiaus. Tai turėtų būti apie maždaug 1912 m., bet gali būti ir prieš tai. Kalbant apie patį įrašymą, tai Amerikoje buvo pasirodę perspausdinti, perrašyti Rygos grupių įdainavimo įrašai.

Tuo metu Rygoje buvo labai aktyvi Aleksandro Kačanausko vadovaujama „Vilties“ grupė. Pagal turimas žinias, yra maždaug 40 įrašų pavadinimai, iš jų mažiausiai pusė atklydo į Ameriką nežinomais keliais, kur buvo perspausdinti kompanijos „Victor“. Įrašai daryti maždaug 1907 m., bet tikslių duomenų irgi neturime. Yra keli istoriniai šaltiniai, kurie prieštarauja vienas kitam.

– Ar įrašai išlikę iki šiandien?

– Jų dar užtenkamai, mano kolekcijoje jų yra bent keliolika. Iš Pirmojo pasaulinio karo laikų yra užsilikusių Miko Petrausko įdainavimų ir Stasio Šimkaus veiklos pėdsakų. Jie turėjo net keletą suorganizuotų chorų, su kiekvienu choru bandė ką nors įrašyti.

– Ar galėtumėte pasakyti, koks įrašas jūsų kolekcijoje pats įdomiausias? Kuris – išskirtinis, traukia dėmesį?

– Labai sunku pasakyti, kadangi yra keletas įrašų, kiekvienas savotiškas skirtingu savo turiniu ar skirtinga paskirtimi. Kaip minėjau, yra Izraelio įrašų, kur Lietuvos žydai ilgisi savo gimtojo krašto. Kolekcijoje turiu Amerikoje, Tenesio valstijoje metodistų pastangomis įgrotus įrašus. Yra įrašų iš Lenkijos, kurie įdomūs savo istorine tematika.

 Pavyzdžiui, „Ponas Tadas“, Adomo Mickevičiaus ilgokas kūrinys. Įrašytas Varšuvos dramos teatro, jis apima 17 ilgo grojimo plokštelių. Žinoma, jis prasideda mums labai maloniai skambančiais žodžiais – Lietuva, mano tėvyne.

Kolekcijoj yra Prancūzijos leidinių. Prancūzai, vedami ne folkloro studijų pagrindais, išleidę keletą lietuviškų dalykų. Rinkinyje turiu ir tokių įrašų, kurie labai tolimi lietuviškai sąvokai. Vakaruose gyvena Joanna Shimkus, lietuvio tėvo ir Kanados prancūzės motinos duktė, iškilusi į tarptautinio masto filmų aktores. Ji įdainavusi vieną dainą su labai pagarsėjusiu prancūzų dainininku Sacha Distel.

Turiu nemažai plokštelių, kur, kaip aš sakau, Lietuvos nėra, bet turėtų būti. Pavyzdžiui, yra veikalai iš Lietuvos istorijos, bet Lietuva neminima. Tai ir opera „Karalius prieš valią“. Ten vaizduojama, kaip Henrikas Valua užėmė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos kunigaikščio sostą. Veiksmas vyksta Krokuvoje, visos operos metu kalbama apie Lenkiją, Prancūziją, o Lietuvos – nė žodžio.

– Kada pradėjote užsiimti kolekcionavimu ir sąmoningu plokštelių rinkimu? Kodėl?

– Buvo keletas priežasčių, o nusakyti tiksliai, kuri iš jų buvo lemianti, labai sunku. Ilgai truko, kol pajutau, kad čia jau kolekcionavimas, o ne tik paprastas pomėgis. Tai gal ir paveldėjimas. Mano tėvas Juozas Strolia, be pedagogikos ir smuiko, buvo labai įsigilinęs į Lietuvos muzikos istoriją.

1936-aisiais pasirodė jo parašyta trumpa muzikos istorija. Pagal jo supratimą ji buvo trumpa, bet Lietuvoje tai buvo pirmoji ir vienintelė istorija, kelių šimtų puslapių veikalas. Tad kažkaip per šeimą, per pasakojimus man perduotas tas dėmesys lietuviškos muzikos istorijai.

Dar studentaudamas buvau įsigijęs keletą plokštelių. Jų prisirinko daugiau, nei aš galėjau atsiminti pavadinimų ir t. t. Atsirado poreikis jas surašyti ant popieriaus. Paskui – padėti klasifikuoti, kadangi pradėjo painiotis, kada kas dainavo ir pan. Tad apie 1958–1959 m. jau reikėjo tai įsprausti į tam tikrą sistemą, katalogus, klasifikaciją ir pan.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...