captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kuris lietuviškas romanas pardavinėtas tik erotinių prekių parduotuvėse

Daugiausia į užsienio kalbas verstas lietuvių autoriaus romanas yra Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“. Pirmasis vertimas išleistas latviškai jau kitais metais po romano pasirodymo Lietuvoje – 1994 m., vėliau  pasirodė estiškai, vokiškai, kroatiškai, švediškai, čekiškai. 2013 m. „Ragana ir lietus“ išverstas į italų kalbą,  2014 m. – į slovėnų.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

1993 m. Vilniaus miesto tarybos visuomeninė komisija šį romaną pripažino erotiniu ir priėmė sprendimą apie platinimo apribojimą. Vilniuje knyga po šio sprendimo galėjo būti platinama erotinių prekių parduotuvėse, kurios tuo metu mieste buvo gana nuošaliai.

Šis beveik kurioziškas komisijos sprendimas, nulėmė ir knygos, ir turbūt pačios rašytojos likimą. Tačiau šiandien šis faktas minimas tiek naujuose romano leidimuose, tiek ant vertimų nugarėlių, tiek užsienio kritikų recenzijose. Pornografinio teksto etiketė išlieka net ir akademiniuose vertinimuose, kurie paradoksaliu būdu patvirtina anos komisijos sprendimą, nors jos pirmininkas anuo metu sakė, kad pornografijos apibrėžimo komisija neturi.

Kam bajorams reikėjo „Liberum veto“

Abiejų Tautų  Respublikos gyvenimas sukosi apie bajorų teisių gynimo siekį. Tam turėjo tarnauti ir valstybės sandara. Bajorijai labiausiai rūpėjo trys gyvenimo sferos: santykis su žeme, asmens laisvė ir politinės teisės.

Bajorų žemės nuosavybės bei jų asmens laisvės ir neliečiamybės garantijos buvo užfiksuotos III Lietuvos Statute ir neginčijamos. Geriausia bajorų laisvės išraiška buvo galutinai įsigalėjęs draudimas suimti bajorą be teismo sprendimo. Kitas principas skelbė, kad tvarka valstybėje negali būti keičiama be bajoro sutikimo. „Liberum veto“ teisė užtikrino šio principo laikymąsi. „Liberum veto“, arba laisvė drausti (aš draudžiu), – tai Respublikos Seimo nario teisė uždrausti ir panaikinti bet kokį nutarimą. Nutarimą Seime galima buvo priimti tik vienbalsiai.

Pavietų seimeliuose parengtos instrukcijos Seimo nariams (jų privalėjo tiksliai laikytis) ir „liberum veto“ teisė XVII a. ėmė varžyti seimo darbą. 1652 m. Upytės atstovas Vladislovas Sicinskis pirmą kartą neleido pratęsti Seimo, ir šis išsiskirstė nebaigęs darbo.

„Liberum veto“ teisė Seimui nutraukti buvo panaudota 1669 m. Ta pati teisė įgalino 1688 m. Seimą nutraukti dar prieš jo darbų pradžią. Nutraukus Seimą, visi jau priimti įstatymai (konstitucijos) neįsigaliodavo. Taip buvo žlugdomas įstatymų priėmimas. 1573–1763 m. buvo susirinkę 137 Respublikos seimai, iš jų 53 nebaigė darbo.

„Liberum veto“ teisė leido bajorijai perkelti politinį gyvenimą į seimelius. Centrinė valdžia – Seimas – tapo neveiksmingas. Įvyko savotiškas valstybės politinis susiskaldymas į pavietus ir didikų grupuotes. XVI a. pab.–XVII a. pirmojoje pusėje visa Respublikos centrinė valdžia – valdovas, senatas, ministrai – stengėsi priešintis šioms tendencijoms. XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a. Respublika tapo savotišku užsienio valstybių ir savų didikų savanaudiškos politinės sąveikos auka.

Kodėl „Gyvulių ūkis“ buvo ne kartą uždraustas

Klasika tapęs George`o Orwello romanas „Gyvulių ūkis“ buvo ne kartą uždraustas. Nenuostabu, kad 1945 m. parašyta knyga, kritikuojanti totalitarizmą ir konkrečiai Sovietų Sąjungą bei Staliną, buvo uždrausta toje pačioje Sovietų Sąjungoje, taip pat Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Kinijoje ir kitose šalyse. Kenijoje ši knyga buvo uždrausta, nes kritikuoja korupciją, o Jungtinių Arabų Emyratų mokyklose – nes knygoje kalba kiaulės, o tai esą prieštarauja musulmonų vertybėms.

Įdomu, kad ir Didžiojoje Britanijoje G. Orwellas ne iškart rado leidėją. Autorius turėjo parašyti įvadą, kurį pavadino „Spaudos laisvė“. Šis tekstas liko nežinomas iki 1971 m., o jame kaip tik ir kaltinami leidėjai bei žurnalistai, kliudę „Gyvulių ūkio“ leidybai. G. Orwello nuomone, liberali spauda žodžio laisvę gina tik tuomet, jeigu tai sutampa su jos vertybėmis.

Tačiau kalbama, kad knyga ilgokai nerado leidėjo ne tik dėl britų simpatijų sovietams, kaip sąjungininkams Antrajame pasauliniame kare, bet ir dėl kai kurių tiesioginių Rusijos agentų grasinimų leidėjams, kurie domėjosi šios knygos leidyba.

Kas išpopuliarino prekių vežimėlius prekybos centruose

Visą gyvenimą prekybos srityje dirbęs amerikietis Sylvanas Goldmanas savo parduotuvių lankytojams buvo sudaręs sąlygas naudotis prekių krepšiais. Pagrindinė problema buvo ta, kad į juos tilpo ne tiek daug prekių, kiek prekybininkams jų norėjosi parduoti. Siekdamas, kad pirkėjai įsigytų kuo daugiau, S. Goldmanas sumanė prekių vežimėlį.

Vieną vakarą, spoksodamas į sulankstomą medinę kėdę biure, S. Goldmanas sugalvojo, kaip turi atrodyti naujasis prekių vežimėlis. Netrukus savo idėją jis papasakojo mechanikui, ir šis pagamino prototipą: paprastą metalo rėmą ant ratukų su dviem prekių krepšiais. Krepšius patogumo dėlei buvo galima sudėti vienas į kitą.

Deja, pirkėjų ši naujovė nesudomino. Moterims jis pasirodė nepatraukus, vyrai teigė galintys prekes pasinešti patys, o vyresnio amžiaus pirkėjai baiminosi pasirodyti silpni, naudodamiesi tokiu vežimėliu. Sumanusis prekybininkas S. Goldmanas netrukus išsprendė šią problemą, pasamdęs įvairaus amžiaus vyrus ir moteris, kad šie po prekybos centrą stumdytų naująjį išradimą. Netrukus prekių vežimėlis išpopuliarėjo ir tapo įprastu prekybos centro lankytojų pagalbininku.

Parengta pagal LRT RADIJO eteryje skambėjusią medžiagą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close