captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pabėgėlis: jei nenorite padėti pabėgėliams, pasinaudokite jų gabumais

Vykstant karui, svarbu neprarasti žmogiškumo, LRT RADIJUI sako Švedijoje gyvenantis palestinietis Jihadas. „Pirmiausia, tai humaniškumo klausimas. Kai vyksta karas, žmonės turi laikytis kartu. Tai mūsų pareiga. [...] Man atrodo, tai paprasta. O jei nenorite padėti, pasinaudokite jais. Tarp pabėgėlių yra daktarų, inžinierių, ekonomistų, ieškančių saugumo. Jie gali sukurti kažką naujo ir gero, apie ką net nebūtumėte pagalvoję“, – įsitikinęs antrąkart gyvenime pabėgėliu tapęs pabėgėlis iš Sirijos.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Švedija ir Vokietija laikomos šalimis su svetingiausia pabėgėlių priėmimo ir integracijos politika Europoje. Pernai Švedija sulaukė per 160 tūkst. prieglobsčio prašymų. Skaičiuojant vienam gyventojui – daugiau nei bet kuri kita šalis Europoje. Iki šių metų vidurio, tai buvo vienintelė Europos Sąjungos narė, suteikusi pabėgėliams iš Sirijos nuolatinį leidimą gyventi šalyje. Dabar prieglobsčio taisyklės laikinai sugriežtintos.

Prisistatymas neretai sukelia problemų

„Čia, Švedijoje, susipažįstant įprasta paspausti ranką ir pasakyti savo vardą, tai aš ir sakau: „mano vardas Jihadas. Reakcija paprastai būna sudėtinga. Pastarąjį dešimtmetį mano vardas naudojamas kaip universalus terorizmo sinonimas“, – pasakoja vaikinas.

Susipažinkite su jaunuoliu didelėmis rudomis akimis ir tamsių banguotų plaukų kupeta. Jam 25-eri, bet atrodo vyresnis. Jihadas Eshmawis daugiau kaip trejus metus gyvena Geteborge, įvairiataučiame Vakarų Švedijos uostamiestyje. Dėl savo vardo Jihadas nuolat patenka į keblias situacijas, kurias yra aprašęs švedų portale anglų kalba. Straipsnis pavadintas: „Nepanikuokite išgirdę mano vardą“.

„Manęs tada klausia – kaip tavo vardas gali būti toks, gal juokauji? Labai pavargau kartoti  paaiškinimą. Tai darau, jei žmogus man įdomus, o jei ne, pasiūlau „pagūglinti“, pasiskaityti ir tada reaguoti“, – tvirtina vaikinas.

Jihadas – palestinietis, gimęs pabėgėlių šeimoje Sirijoje. Beveik pusė milijono šioje šalyje gyvenančių jo tautiečių yra žmonės be pilietybės. Jihadui jo vardas brangus, nes, kaip pats sako, gerai atspindi jo gyvenimą.

„Arabų kalboje jau daugiau kaip tūkstantį metų šis žodis reiškia kovą, pastangas, sunkų darbą. Taip pat ir religiniame kontekste jis labiau naudojamas kalbant apie gerus dalykus, pastangas būti geru žmogumi. „Pagūglinę“ švediškai rastumėte tą patį paaiškinimą, tiek „Vikipedijoje“, tiek kitur“, – tikina J. Eshmawis.

2012 m. pab. Basharo al-Assado režimas bombardavo jo gimtąją Jarmuko pabėgėlių stovyklą Damaske. Po to ją užėmė islamistinė grupuotė „Nusros frontas“. Dešimtys tūkstančių civilių tapo įkalinti griuvėsiuose be maisto, vandens ir elektros. Kitą vasarą su dviem jaunesniais broliais į Švediją nelegaliai atvykęs Jihadas pabėgėliu tapo antrą kartą. Po dvejų metų į Švediją gyventi atvyko pabėgėlių stovykloje Libane gyvenusi jų mama. Beje, šios šalies jie nesirinko.

„Kartais galiu apie tai pasakoti, bet ne visada. Labai liūdna pasakoti apie savo namus, mokyklą, mažas gatveles, kurių jau nebėra. Dažnai žmonės sako, kad jie nesupranta. Tada pasakoju viską – kaip buvome priversti bėgti į Egiptą, slapstytis ir kitas šūdinas detales. Kaip paskui maža žvejų valtimi plaukėme į Italiją, nežinodami, ką darysime toliau. Planas buvo vienas – išgyventi. Galiausiai žmonių gabentojai pasakė, kad turi autobusą į Malmę. Taigi jie už mus nusprendė, kad naujas gyvenimas mūsų laukia Švedijoje“, – prisimena Jihadas.

Išmokęs švedų kalbą, net sapnuoti pradėjo švediškai

Šiandien Jihado gyvenimo pradžia Švedijoje vadinama sėkmės istorija. Kaip pats pasakoja, beveik metus laukdamas nuolatinio leidimo gyventi šalyje, nuobodžiavo, todėl ėmė mokytis kalbos, žiūrėdamas televiziją ir klausydamasis radijo, vaikščiojo į vadinamąsias kalbos kavines, kur savanoriauja vietos gyventojai. Vėliau lengvai išlaikė egzaminus ir dabar net angliškai kalba vis įpindamas švediškų žodžių.

„Pradžioje su broliu juokaudavome, kad švedai po mirties turės problemų su Dievu, nes jis be vertėjo nesupras, ką jie sako. Be to, čia labai lengva kalbėti kitomis kalbomis. Švedai puikiai kalba angliškai, tačiau aš užsispyriau kalbėti tik švediškai. Negaliu grįžti nei į Siriją, nei į Palestiną. Dabar čia mano šalis ir turiu suprasti šitą visuomenę. Taip pamažu kaip vaikas pradėjau kalbėti. O dabar net sapnuoju švediškai. Ta kalba tarsi mano kraujyje. Net rūkydamas su savimi kalbu švediškai“, – juokiasi Jihadas.

Sirijoje dirbęs žmogaus teisių ir humanitarinės pagalbos srityse, Jihadas ieškojo panašių veiklų Švedijoje. Be užmokesčio dirbo Raudonajame Kryžiuje, rinko paramą, būrė ir koordinavo savanorių darbą, kai reikėjo pasitikti atvykstančias migrantų grupes.

„Galiu padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Turiu keliavimo per Europą patirties, moku kalbą, todėl man lengva užmegzti ryšį. Man tai nebuvo sunku. Atvykau iš karo zonos. Patiriu stresą, kai krenta bombos. 20 žmonių, atvykstantys traukiniu, man nesukelia streso. Jie nemirs, rasime, kur miegoti, ir viskas bus gerai“, – įsitikinęs Jihadas.

Dabar Raudonajame Kryžiuje Jihadas turi nuolatinį darbą. Darbo vieta nukabinėta jo kurtomis skrajutėmis, o ant stalo – detalus Geteborgo žemėlapis su pažymėtais priemiesčiais, kur gyvena dauguma migrantų ir kitų pažeidžiamų visuomenės grupių. Pagalba joms ir yra jo darbas.

„Švedai vadina tuos rajonus nusikaltimų rajonais, kur daug migrantų ir skurstančių žmonių. Nors gaujų susišaudymai vyksta visur, žiniasklaida išskiria būtent juos“, – pastebi pašnekovas, kuris įdėmiai seka viešąsias diskusijas apie pabėgėlius. Pasak jo, žiniasklaida pernelyg dažnai apie migrantus kalba apibendrintai ir neigiamame kontekste. Jis pats yra dažnas Švedijos žurnalistų pašnekovas, net parengė peticiją, raginančią žiniasklaidą humaniškiau nušviesti migracijos temas.

Šie jo raginimai skamba Švedijos migracijos agentūros projekto „Kalba migrantai“ vaizdo klipe: „Aš nesu tik statistikos skaičius, esu žmogus su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Turiu pabėgėlio patirčių, bet taip pat turiu įgūdžių, požiūrių ir nuomonių. Kalbėkite ne apie mane, kalbėkitės su manimi.“

Dėl migrantų televizija įkūrė specialų korespondentų punktą

Poreikį tikroviškiau nušviesti migrantų  temas jaučia Švedijos visuomeninė televizija, todėl viename iš Geteborgo priemiesčių – Angerede – šį pavasarį įkūrė specialų korespondentų punktą. Keliasdešimt tūkstančių gyventojų turinti miestelis ne pirmą dešimtmetį yra labai įvairiatautis, su gausiomis suomių, somaliečių ir sirų bendruomenėmis.

20 min. kelio tramvajumi ir žengiame į miestelio bendruomenės centrą, kur veikia informacijos biuras, itin lankoma biblioteka, gimnazija ir teatras. Nedideliame kabinete su įrašų ir montažo kambarėliu dirba jauna žurnalistė Sandy Kalleny.

„Vyrauja susirūpinimas, kad žiniasklaida iš miesto atvažiuoja tik įvykus susišaudymui ar apiplėšimui. Bandoma atsverti tokias žinias teigiamais pasakojimais apie teatro spektaklius ar gatvės muzikantus. Tai netikroviškas Angeredo paveikslas. Daugybė žmonių turi sunkumų mokykloje, su būstu, sveikatos priežiūra, bet žiniasklaida apie tai nekalba“, – sako S. Kalleny.

Sandy pati yra antros kartos imigrantė – jos šeima kilusi iš Egipto. Mergina gimė ir užaugo šiame priemiestyje. Neslėpdama apmaudo ji sako, kad Geteborge migrantų atskirtis išaugo, o šalies visuomenė dar niekada nebuvo taip pasidalijusi.

„Sakyčiau, dauguma žmonių nori padėti ir įsitraukia į savanoriškas veiklas. Tačiau yra pokyčių, išsakyti neigiamas nuostatas taip pat nebėra tabu. Dar vakar vienas prekybos centras turėjo nukabinti šventinį plakatą su juodaodžio berniuko nuotrauka, nes jo šeimą užplūdo rasistiniai komentarai. Prieš penkerius metus man būtų buvę sunku tai įsivaizduoti. Tai irgi susiję su Švedijos demokratų partijos šalininkų gausėjimu. Kai prieš 10 metų jie pateko į parlamentą, niekam nekilo klausimų, kad tai rasistinė partija. Šiandien mes kalbame apie juos kaip apie kraštutinių dešiniųjų pažiūrų partiją. Tai irgi pokytis. Beveik yra tabu juos vadinti rasistais, nors mes, kaip visuomeninė žiniasklaidos priemonė, turime pareigą ginti žmogaus teises ir kovoti su rasizmu. Tai mums tampa dideliu iššūkiu“, – neslepia S. Kalleny.

Švedijos televizijos žurnalistė pažymi, kad prieš imigraciją pasisakanti partija nuolat kelia ekonominių sąnaudų klausimą, tačiau skaičiai rodo ką kita.

„Neseniai pasirodė ataskaita, kuri parodė, kad iš tiesų Švedija iš imigracijos uždirba. Imigrantai dirba, moka mokesčius ir vartoja. Tai teigiamai veikia ekonomiką. Nepaisant kalbų apie tai, kad imigrantai kainuoja, ekonominiu, o taip pat ir kultūriniu požiūriu jie prisideda daugiau. Tikiu, kad nepaisant to, kad Švedija dabar labai pasidalijusi, teigiamas požiūris nugalės“, – viliasi S. Kalleny.

Labiausiai dėkingas ne institucijoms, o žmonėms

Apklausų duomenimis, tiek pernai, tiek šiemet švedai Europoje išsiskiria itin palankiu požiūriu į migrantus. Beveik trys ketvirtadaliai sako, kad naujai atvykstantys įvairių rasių ir tautybių žmonės ypatingai nepakeičia šalies, arba keičia ją į gera.

Visgi panašu, kad visuomenę priešinanti, prieš imigrantus nukreipta Švedijos demokratų partijos retorika veikia. Pasak visuomeninių organizacijų atstovų, būtent tai lėmė, kad šiemet Švedija laikinai sugriežtino prieglobsčio suteikimo tvarką ir net sirams nebesuteikia nuolatinio leidimo gyventi.

Jihadas pripažįsta Švedijoje susidūręs su neigiamomis nuostatomis migrantų atžvilgiu, tačiau jų nesureikšmina. Vaikinas šiltai prisimena savo pirmą darbovietę greta Geteborgo uosto esančiame jaunimo kultūros ir meno centre, kur dirbo komunikacijos skyriuje.

„Švedija išties dažnai pristatoma kaip pabėgėlių rojus, ypač dėl čia veikiančios sistemos. Esu labai dėkingas už leidimą gyventi saugioje šalyje, tačiau man labiausiai padėjo ne institucijos, bet žmonės, draugai ir  savanoriai, kurie padeda integruotis ir dalyvauti šalies gyvenime. Labai gerbiu Švedijos žmones. Yra maža rasistų grupelė, tačiau dauguma švedų nori gyventi įvairiatautėje visuomenėje“, – tvirtina Jihadas.

Paklaustas, ką atsakytų tiems, kurie į pabėgėlius vis dar žiūri su nepasitikėjimu, vaikinas tvirtina – kai vyksta karas, žmonės turi laikytis kartu.

„Pirmiausia, tai humaniškumo klausimas. Kai vyksta karas, žmonės turi laikytis kartu. Tai mūsų pareiga. Jei Švedijoje ar Norvegijoje būtų karas, žmonės bėgtų į Vokietiją, iš Vokietijos per karą žmonės bėgo į Švediją. Jei į mano duris belstųsi žmogus ir aš neatidaryčiau, o jam atsitiktų nelaimė, irgi būčiau kaltas. Aš taip manau. Be to, tarptautinės patirtys praturtina visuomenę. Visur yra blogų žmonių, ne tik tarp pabėgėlių. Nusikaltėlių būna ir blondinų, ir tamsiaplaukių. Reikia tiesiog būti žmogumi. Man atrodo, tai paprasta. O jei nenorite padėti, pasinaudokite jais. Tarp pabėgėlių yra daktarų, inžinierių, ekonomistų, ieškančių saugumo. Jie gali sukurti kažką naujo ir gero, apie ką net nebūtumėte pagalvoję.

Ekonomikos mokslus Sirijoje baigęs vaikinas planuoja Švedijoje studijuoti tarptautinius santykius arba viešąjį administravimą ir tęsti darbą humanitarinės pagalbos srityje. Pagal šalyje galiojančią tvarką, kaip žmogus be pilietybės, kitąmet jis jau galės teikti prašymą tapti Švedijos piliečiu.

Dabar Jihadas labiausiai laukia Kalėdų, nes gavo kvietimą jas švęsti švedų bičiulių šeimoje pačioje šalies šiaurėje, kur tikisi pamatyti šiaurės pašvaistę.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...