captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mianmare išnaudoti vaikus padeda ir budistų vienuolių mokymai

Daugybė budistų vienuolių Mianmare giria labai sunkiai dirbančius bei tėvams pinigus siunčiančius vaikus ir sako, kad kitame gyvenime vaikams bus atlyginta – jie bus turtingi, gražūs, protingi, LRT RADIJUI teigia projekto „Myme“ vadovas Timas-Aye Hardy. „Tai, ko moko mūsų vienuoliai, nėra subalansuota – šiame kontekste religija pasinaudojama. Tėvai, vyriausybė – visi suaugusieji – turi užtikrinti vaikų gerovę, o ne atvirkščiai – tikėtis, kad vaikai dirbs po 12–13 val. septynias dienas per savaitę, ir paimti jų uždirbtus pinigus savo pragyvenimui“, – pabrėžia T.-A. Hardy.
I. Anskaitytės (LRT) nuotr.
I. Anskaitytės (LRT) nuotr.

– Kaip gimė projektas „Myme“?

– Šie vaikai dirba 7 dienas per savaitę, maždaug po 12–13 val. per dieną, dėl to mūsų pamokoms vaikai gali skirti apie valandą per dieną, kai užsidaro arbatinės ir parduotuvės. Dirbame vėlai vakare, tad sunku pritraukti mokytojų, kurie sutiktų dėstyti. Ypač moterų, nes Jangone 7–8 val. vakaro keliauti moterims nesaugu.

Kitas iššūkis – įtikinti dirbančius vaikus mokytis, nes jie paprasčiausiai tuo nesuinteresuoti. Bet tai suprantama, nes, jei pažvelgtume į šalies istoriją, per dešimtmečius autoritarinis režimas ir kariuomenė švietimo sistemą beveik sunaikino. Šiandieninė švietimo sistema nėra praktiška, baigęs mokyklą gali atsidurti tose pačiose arbatinėse. Kad sistema neveikia, akivaizdu – 70 proc. vaikų meta mokslus po pradinės mokyklos.

– Ar vaikai iš pažeidžiamų, skurdžių šeimų nesulaukia valstybės paramos?

– Ne. Valstybinės mokyklos, ypač kaimo vietovėse, nėra tinkamai aprūpintos, o mokytojai vienoje klasėje turi 80–90 vaikų. Šie mokytojai neturi gero išsimokslinimo, negauna gero atlygio. Dauguma mokytojų kaimuose uždirba apie 2 dolerius per dieną. Nepataisius šios sistemos, negalima versti vaikų eiti į tokias mokyklas.

– Ar žinote, kiek vaikų įtraukta į darbo rinką?

– Remiantis oficialiais 2014 m. duomenimis, 5 mln. vaikų nelanko mokyklos. Esu tikras – visi jie įtraukti į darbo rinką, o dirbančių vaikų gali būti daugiau, nei skelbia oficiali statistika. Kai kurie iš jų gali dirbti iki 6 val. per dieną, kai kurie – 10 val. Šalyje veikia įstatymas, kuriuo draudžiamas vaikų, jaunesnių nei 14 metų, darbas. 14–16 metų vaikams leidžiama dirbti 4 val., bet tik dienos metu. Taigi šalies įstatymai puikūs, tačiau jų visiškai nesilaikoma.

– Kokio amžiaus vaikai pradeda dirbti?

– Kai kurie 7–8 metų vaikai išsiunčiami iš tėvų namų dirbti. Jie į didžiuosius miestus atvyksta iš kaimo vietovių. Mergaitės dažniausiai įdarbinamos namų tvarkytojomis, berniukai įsidarbina arbatinėse arba gatvėse. Vaikai uždirba mažiau nei dolerį per dieną, dažnai 30–40 centų. Bet juos tai tenkina, nes kaimuose jie neturi net maisto pavalgyti. Arbatinės jiems suteikia vietos miegoti ir maisto, o visus uždirbtus pinigus vaikai siunčia tėvams. Dažnai tėvai kaimuose išgyvena tik dėl vaikų siunčiamų pinigų.

Kaip psichologiškai paveikiami vaikai?

– Mums dar toli iki psichologinės pagalbos vaikams. Mokome juos tik pačių pagrindų. Galite tik įsivaizduoti, kaip psichologiškai būna pažeisti vaikai. Daugelio mes net negalime pasiekti, nes dalis vaikų dirba vidurinės klasės gyventojų namuose. Žinome apie daugybę įvairių formų išnaudojimo atvejų. Dauguma šių vaikų atvyksta iš problematiškų šeimų, neturtingų šeimų, kurios, galima sakyti, išstūmė vaikus iš bendruomenės ir privertė juos išvykti iš namų. Taigi vaikai patiria daugybę sudėtingų momentų.

– Ar taip mergaitės įtraukiamos ir į prostituciją?

– Žinoma. Mes neturime statistikos, bet, jei nueitumėte į kai kuriuos rajonus, pamatytumėte nemažai nepilnamečių mergaičių, parduodančių savo kūnus. Jaučiu, kad situacija gali pablogėti. Dabar vaikams gerai miegoti ant kavinės stalo, žemės, valgyti bet ką, kas jiems duodama. Tačiau su metais atsiranda didesni poreikiai.

Kai jie taps paaugliais, jie ieškos daugiau pinigų. Kaip jie ras pinigų, neturėdami įgūdžių ir išsilavinimo? Jie neuždirbs daugiau pinigų nei dabar. Taigi jie ieškos būdų, kaip gauti daugiau pinigų. Mergaitės eis dirbti į gatvę, berniukai, kai taps jaunais vyrais, gali įsitraukti į nelegalią kriminalinę veiklą. Kiekvieną dieną Jangone galime išgirsti istorijų apie vagystes, užpuolimus. Tai naujas ir anksčiau negirdėtas dalykas. Anksčiau dalies nusikaltimų, kurie vis dažnesni, net negalėjome įsivaizduoti.

– Manau, kad visi žino, jog arbatinėse dirba nepilnamečiai, bet kodėl niekas neateina patikrinti? Kodėl arbatinių savininkai negauna baudų?

– Nes sistema nefunkcionuoja ir yra korumpuota. Sistema neturi pakankamai žmonių šiam darbui atlikti. Darbo ministerijoje yra Darbo inspekcijos padalinys, taigi ministerija turi inspektorių, kurių pagrindinis darbas – tikrinti tokias arbatines. Bet kiekvienoje gyvenvietėje yra du ar trys inspektoriai, o kiekviena gyvenvietė turi tūkstančius arbatinių. Inspektoriai nedaug gali padaryti tokio dydžio mieste.

Kita vertus, nei jei inspektoriai eitų tikrinti arbatinių ir rastų ten dirbančius nepilnamečius, nėra numatyta, kas tuomet turėtų būti daroma. Pirma, kas būtų tiems vaikams? Kur jie būtų siunčiami? Atgal į kaimą, kalėjimą, vaikų namus? Mes neturime pakankamai socialinių programų, kurios užtikrintų vaikams net ir paprastą maisto davinį.

Antra, daugybė žmonių samdo nepilnamečius vaikus, taigi šie žmonės daro nusikaltimą. Ar tie žmonės būtų sodinami į kalėjimus? Tuomet reikėtų pastatyti daugybę naujų kalėjimų. Jei vyriausybė norėtų išspręsti vaikų darbo problemą, reikėtų spręsti ją nuo šaknų – švietimo, socialinės apsaugos sistemos.

– Taip pat minėjote, kad ir religija susijusi su vaikų darbo problema.

– Aš, būdamas budistas, gimęs ir užaugęs Mianmare, matau, kad daugybė vienuolių kalba apie būtinybę pasirūpinti savo tėvais. Rūpinimasis tėvais parodomas kaip didžiausias žmogaus nuopelnas. Dėl tokių mokymų daugelis žmonių nemano, kad dirbantys 7–8 metų vaikai yra kažkas blogo, nes taip jie rūpinasi savo tėvais. Nesakau, kad visi, bet žinau daugybę vienuolių, kurie giria labai sunkiai dirbančius ir siunčiančius pinigus tėvams vaikus. Jie sako, kad kitame gyvenime vaikams bus atlyginta – jie bus turtingi, gražūs, protingi.

Būdamas budistas ir dirbdamas šiame projekte, ėmiau suprasti, kad tai žaidimas vaikų jausmais. Pradėjau gilintis į Budos mokymą, supratau, kad tai ne tai, apie ką kalbėjo Buda. Buda taip pat kalbėjo apie tėvų atsakomybę, valstybės atsakomybę. Taigi tėvai taip pat privalo užtikrinti vaikams išsimokslinimą, juos išlaikyti, užtikrinti saugią aplinką, lygiai taip, kaip ir vyriausybės turi atsakomybių piliečiams.

Tai, ko moko mūsų vienuoliai, nėra subalansuota – šiame kontekste religija pasinaudojama. Tėvai, vyriausybė – visi suaugusieji – turi užtikrinti vaikų gerovę, o ne atvirkščiai – tikėtis, kad vaikai dirbs po 12–13 val. septynias dienas per savaitę, ir paimti jų uždirbtus pinigus savo pragyvenimui.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...