captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kuo pavojingos pseudodvasingumo praktikos

Į pseudodvasingumo paieškas pasineriama, kai tampa sunku tvarkytis su savo santykiais šeimoje ar socialine situacija, tokių žmonių kontaktas su realybe mažėja. Taip LRT RADIJUI sako psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienė. Kunigo Antano Saulaičio manymu, netinkamas elgesys – dažnas reiškinys: „Žmonės vyksta į Indiją ar kitur ieškoti dvasingumo. Tačiau jis ne kur kitur, o žmogaus dvasioje, toje bendruomenėje, kurioje žmogus gyvena ir veikia.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Suprasdavo kaip kultūringumą

Dvasingumą sunku apibūdinti, nes kiekviena religinė filosofija ar šiaip filosofija turi savo apibrėžtį, sako L. Vėželienė. Jos manymu, dvasingumas yra kaip kelias: „Krikščionys pasakytų, kad tai ėjimas Dievo karalystės link. Aš, kaip psichologė, sakyčiau, kad maksimalaus žmogiškumo link. Dvasingas žmogus man yra paprastas, atviros širdies ir skaidraus proto.“

Anot A. Saulaičio, dvasingumas – gyvenimo būdas. „Tai ne filosofija ar žodžiai, bet tai, kaip žmogus gyvena. Ta giliai žmogiška pusė – ir pagarbiai, švelniai su visais elgtis, ir save ugdyti, skaityti, mokytis, lankyti konferencijas, svarstyti, susimąstyti. Ne lakstyti be galvos, o turėti gilų troškimą ar svajonę, tarsi projektą, kurio siekiama“, – tikina kunigas.

Kaip pasakoja A. Saulaitis, jam pradėjus lankytis Lietuvoje 1987 m., žodį „dvasingumas“ vartodavo visi: „Daugybė žmonių tai suprasdavo kaip kultūringumą, kai lankomas teatras, einama į koncertus, parodų atidarymus. Tačiau kalbame ne apie tokį kultūrinį išprusimą ar pomėgius, bet žmogaus nusistatymą ir gyvenimo kryptį.“

Ieško kažko nežemiško

 L. Vėželienės teigimu, kartais susidaro įspūdis, kad žmonės dvasingumą supranta kaip kažko paranormalaus, nežemiško ieškojimą. „Jiems tai tarsi bioenergetinių, ekscentrinių galių lavinimas. Atsisakymas ir niekinimas to, kas materialu. Taip pat išsiskyrimas iš minios bet kokia kaina“, – aiškina specialistė. 

A. Saulaitis sako, kad toks elgesys – dažnas reiškinys: „Žmonės vyksta į Indiją ar kitur ieškoti to tikro dvasingumo. Tačiau jis ne kur kitur, o žmogaus dvasioje, toje bendruomenėje, rate, kuriame žmogus gyvena ir veikia.“

Pasak L. Vėželienės, paranormalių gebėjimų ugdymo ar lavinimo ieškoma, kai tarsi bėgama nuo realybės. „Bandoma pabėgti, nes sunku  tvarkytis su savo santykiais šeimoje ar socialine situacija. Ir tai vadinama dvasingumu. Tačiau dvasingumas kaip tik ir veda į realius santykius ir tarpusavio meilę, ne į kitą pusę, į kurią bėgama“, – tvirtina psichologė.

Išskiria sveiką protą

Dvasingi žmonės, anot A. Saulaičio, visada labai gyvenimiški: „Jie neišsiskiria kokiu nors būdu, ar lipimu kitam ant galvos, ar kitų nurašymu dėl per mažo dvasingumo. Kaip jau pasakyta, dvasingi žmonės – nuolankūs, kuklūs ir santūrūs. Tai nereiškia, kad vaikšto surūgę – jie labai gyvenimiškai žiūri į save ir kitus.“

Kaip tvirtina A. Saulaitis, baisu skirstyti žmones į dvasingus ir nedvasingus, nes visi keičiasi. „Aš turiu veiklos su jaunimu, su vaikais Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Kartais matai, kad koks šeštokas ar vyresnis turi tarsi sėklą – kažką neeilinio. Yra galimybė, kad tas žmogus turės įžvalgą, suteikiančią tvirtumo ir džiaugsmo tiek jam, tiek kitiems“, – aiškina pašnekovas.

Paklausta, kaip apibūdintų dvasingą žmogų, L. Vėželienė tikina, kad iškyla Tėvo Stanislovo paveikslas: „Tai visiškai paprastas žmogus, prieinamas aplinkiniams, atvira širdimi atsiliepiantis į kvietimus, prašymus, dosniai besidalijantis tuo, ką turi, labai skaidraus proto žmogus. Tad kuo daugiau asmuo turi visokių gėrybių – paprastumo, išminties, atvirumo, nuoširdumo, sąžiningumo – tuo jis dvasingesnis.“

L. Vėželienė teigia, kad skaidraus proto žmogus – tas, kuris regi pasaulį maksimaliai sąmoningai. „Jis mato viską taip, kaip yra, ne per savo nuoskaudų ar pasąmoningų scenarijų prizmę. Kuo žmogus pasaulį mato mažiau iškreiptą, tuo jo protas, mano manymu, yra skaidresnis, išmintis didesnė“, – sako specialistė.

Dvasingas žmogus, pasak A. Saulaičio, yra sugebantis su visais bendrauti oriai: „Jis žino ribas, kas tinka, kas netinka, kad ir kokia būtų aplinka – ar namuose, ar visuomenėje, ar kokioje bendruomenėje ar draugijoje. Tai sugebėjimas pagarbiai, švelniai prisitaikyti prie žmonių, o ne „varyti“ savo nustatyta tvarka. Yra daug dvasingų žmonių, tai ne vien dvasininkai.“

Pseudodvasingumą lygina su klystkeliais

L. Vėželienė, paklausta, kas yra pseudodvasingumas, sako, kad tai galima prilyginti klystkeliams. „Tai kai žmogus, užsiimantis kokia nors dvasine praktika, labai susireikšmina – visi kiti jam atrodo mažiau verti pagarbos. Jis atsisako šeimos, net vykdyti savo paprasčiausias pareigas ir pamažu kraustosi iš proto nuo tų dvasinių praktikų“, – teigia specialistė.

Anot pašnekovės, tokio žmogaus kontaktas su realybe mažėja: „Taip pat mažėja ir gebėjimas kritiškai save vertinti, naudingai pateikti visuomenei. Bene didžiausias klystkelis tuomet, kai žmogus nueina į kokį savaitgalio seminarą, kur buvo pažadėtas, pavyzdžiui, auros išvalymas, ir pirmadienį eina į darbą labai savimi patenkintas. Toks klystkelis šiomis dienomis labai populiarus ir rimtas.“

L. Vėželienės tvirtinimu, labiausiai įsiminę atvejai – kai vyras ar žmona pradeda kalbėti apie tai, kaip kitas sutuoktinis trukdo siekti dvasingumo. „Tokie žmonės ateina dėl skyrybų klausimo. Domisi, kaip gražiai išsiskirti, mat jis ar ji – dvasingas žmogus, o sutuoktinis kiša koją, tempia žemyn, neleidžia augti kaip dvasingai asmenybei. Tai – žiauriausias klystkelis“, – sako pašnekovė.

Specialistė, paklausta apie būdus dvasingumui ugdyti, prisimena skaitytą straipsnį: „Čekų kunigas ten rašė, kad dvasinė kelionė yra kopimas į kalną. Kiekvienas žmogus gali kopti į tą kalną, jis yra tam pajėgus ir turi teisę tai daryti. Kiekvienas į tą kalną kopia savo būdu. Tad jei išvardinčiau būdus dvasingumui pasiekti, kaži ar jie būtų pritaikomi konkrečiai, jie gali būti labai abstraktūs.“

A. Saulaitis teigia, kad vieną iš būdų dvasingumui pasiekti reikia ugdyti nuo mažens. „Reikia padėti kitiems ir sau, užsiimti kokia nors tarnyste. Tai labai paprasta, kad ir maisto, surenkamo per įvairias akcijas, skirstymas ir išdalijimas stokojančioms šeimoms. Tai – paprasčiausia tarnystė ir, kai tą darai, sieloje kažkas atsitinka, įsižiebia kibirkštys ir liepsnelė“, – įsitikinęs kunigas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close