captcha

Jūsų klausimas priimtas

Narkomanų adatomis subadytos citrinos – tik šiuolaikinis interneto folkloras

Populiarų sovietmečio gandą, kad į pieniškas dešreles dedamas tualetinis popierius, o kava plikoma daug kartų ir įberiama kalio permanganato, keičia dabar aktualūs gandai, kuriuos galima vadinti interneto folkloru. Taip LRT KLASIKAI sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vadovė Radvilė Racėnaitė. Jos žodžiais, ir Lietuvoje vis pasklindančios kalbos, kad narkomanai švirkštus dezinfekuoja badydami citrinas, tėra išgalvoti visame pasaulyje žinomi gandai.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Ką jūs laikote interneto folkloru? Kokie yra senojo folkloro ir interneto folkloro skirtumai?

– Kalbant apie tradicinį senąjį folklorą, iškeliama jo, kaip meninės, kaip poetinės sistemos, vertingumas ir svarba. O internetinis folkloras labai įvairus, kartais netgi sunku suprasti, kad tam tikri dalykai internete ar žiniasklaidos priemonėse turi būti laikomi folkloru. Netgi kaip mokslininkui kartais reikia vos ne valios pastangų, kad galėtum reflektuoti tą medžiagą, tuos sklindančius kūrinėlius kaip vertingus.

Interneto folkloras sklinda labai įvairiais pavidalais. Tai gali būti elektroniniais laiškais siuntinėjami dalykai, dažnai net vadinami interneto šiukšlėmis. Tai gali būti ir paveiksliukai su tekstu, ir filmukai su šmaikščiais papildomais teksteliais. Dar viena svarbi skirtis ta, kad tradiciniame kiekvienos tautos folklore (nors kai kurie motyvai ir yra tarptautiniai) per ilgą laiką išsiskiria aiškūs lokaliniai vietiniai požymiai, kurie leidžia atskirti, kad tai yra lietuviška sakmė ar pasaka, tai – latviška, rusiška ar vokiška.

O šiuolaikinis folkloras savo prigimtimi ir esme yra globalus, tad labai dažnai, kai pasiieškai konteksto, lyginamosios medžiagos, pamatai, kad lietuviški pavyzdžiai yra tiesiog vertimas.

– Kokios interneto folkloro funkcijos?

– Folkloras ir senaisiais laikais, ir dabar visų pirma tenkino smalsumą. Iš principo ir šiuolaikinis folkloras atlieka senosios mitologijos funkciją – kažką aiškina, dėl kažko įspėja, kažką draudžia. Taigi dažnai atlieka tas funkcijas, kurias anksčiau atlikdavo tradiciniai tikėjimai, prietarai ar mitologinės sakmės, kurios aiškindavo, ko nereikia daryti, o jeigu vis dėlto darysi, ko gali sulaukti. Man atrodo, kad ir įvairūs gandai, tikėjimai apie visokias sąmokslo teorijas, visokie persergėjimai (ko negalima valgyti, kokių laiškų reikia neatplėšti) irgi perspėja. Ko gero, plačiąja prasme tai yra vis tas pats antgamtės, mitikos, mistikos, kažkokios metafizikos ilgesys.

– Interneto folkloras gali turėti įvairių formų. Kokios jos?

– Gali būti ir elektroniniais laiškais sklindanti informacija, rašytiniai tekstai, vadinamieji interneto memai arba demotyvacijos. Yra išskirta daugybė porūšių kad ir pagal tai, kokia nuotrauka pasirenkama: pavyzdžiui, „lol Jesus“ (besijuokiantis Jėzus) vaizduojamas Jėzus su mokiniais, o į jo lūpas įdedamas jam nebūdingas, nesakytas šmaikštus tekstas. Arba suaktualinami bibliniai siužetai: tolumoje plaukia Nojaus laivas, menkoje salelėje sėdi du dinozaurai ir parašyta „Jie nespėjo į Nojaus laivą“.

– Ar galima interneto folklorą pavadinti gandais?

– Tiksliau būtų sakyti, kad gandai yra vienas interneto folkloro porūšių, o šis terminas įvestas bandant atskirti tradicinius mitologinius tikėjimus nuo šiuolaikinių tikėjimų, kurių turinys gali būti be galo įvairus ir susijęs ne tik su šiuolaikine mitologija ar paramitologija, bet ir su visokiais socialiniais, visuomeniniais reiškiniais.

Artumas tikėjimams yra toks, kad tai plačiai, kaip ir senieji tikėjimai, pasklidusi žinia, bet skiriamasis dalykas tas, kad daug labiau abejojama to gando patikimumu. Šiuolaikinis gandas iš principo nuo senųjų tikėjimų skiriasi tuo, kad jo turinys yra netradicinis – tiesiog taip perteikiama tam tikra tuo momentu aktuali informacija. Pavyzdžiui, populiarus sovietmečio gandas – kad į pieniškas dešreles dėdavo tualetinį popierių, o kavą plikydavo daug kartų, tik, kad vanduo vis dar būtų rudas, berdavo kalio permanganato.

– Straipsnyje „Citrinos su ŽIV įdaru, arba Ko bijo šiuolaikinis žmogus“ kalbate apie atvejį su įtartinomis citrinomis. Koks tai atvejis ir kaip reaguota į tą pranešimą internete?

– Tai gana ilgą tradiciją pasaulyje turintis gandas, ne vienoje šalyje paskui išplėtotas net į pasakojimus apie tai, kad esą narkomanai prekybos centruose savo švirkštus dezinfekuoja įsmeigdami juos į citriną. Tų gandų vis atsiranda ir Lietuvoje, o keisčiausia, kad juos pasigauna netgi, atrodytų, rimtos žiniasklaidos priemonės, be to, pateikiami „komentarai“ valstybinėms institucijoms atstovaujančių asmenų, sakoma, kad ir policijos komisariatas patvirtino, jog jiems tokie dalykai žinomi, kažkokie anoniminiai pirkėjai tikino matę citrinų su keistomis skylutėmis. Taip pat kreipiamasi į AIDS centrą, kuris pasako, kad tai visiška nesąmonė. Vis dėlto abejonė jau pasėjama.

Kai pradedi ieškoti konteksto, pavyzdžių, randi ir daugiau tų variantų, kurie plinta pokalbių svetainėse, tokia medžiaga siuntinėjama ir elektroniniais laiškais. Siekiant patvirtinti tos informacijos netikrą patikimumą, dar paminima, kad ir Paryžiuje, ir Sankt Peterburge taip buvo. Paskui, kai pradedi analizuoti tuos tekstus, pamatai, kad policijos komisariatas dažniausiai tiksliai nenurodomas, tiesiog pats gandas apauga baimių, netikrumo, nepasitikėjimo atmosfera. O kadangi tas tekstas pasirodo ir žiniasklaidos priemonėse, tai jau tarsi jo įtikimumo patvirtinimas. Taip žmonės pradeda tokiais dalykais tikėti.

– Išskiriate šiuolaikinius pasakojimus ir šiuolaikines sakmes. Kuo jie skiriasi?

– Čia apskritai reikėtų kalbėti apie šiuolaikinį folklorą formos ir turinio atžvilgiu. Kaip sakiau, jis labai įvairuoja ir galima gana lengvai atsekti dalies tų kūrinių artimumą tradiciniam folklorui. Matai, kad pasikeičia kelios detalės, o turinys (veiksmai, įvykiai) iš esmės gana lengvai susiejamas su tradicine mitologija, tradicinėmis mitologinėmis sakmėmis.

Visame pasaulyje žinomas pavyzdys – šiuolaikinė sakmė apie pradingstantį pavėžėtą pakeleivį. Žmogus važiuoja mašina, jį stabdo moteriškė ir paprašo pavežti iki kapinių. Žmogus vieną vakarą paveža, kitą vakarą paveža, trečią vakarą jam pasidaro smalsu, kodėl ta moteriškė vis prie kapinių prašo ją išleisti. Tuomet jis paseka moteriškę ir pamato, kad ji prieina prie kapo ir pradingsta. Paskui jam sapne ta moteriškė sako: „Kodėl tu mane pasekei? Dabar aš tave nubausiu.“ Ir tas vyras žūsta avarijoje.

Taip pat yra gana didelis korpusas tradicinių mitologinių sakmių. Vakare žmogus vežimu iš kažkur grįžta (ar pro kapines, ar mišką, ar piliakalnį, kur vaidenasi), jį sustabdo kokia senė susisukusi ir paprašo pavežti, žmogus ją paveža. Būna, kad ji irgi išlipa prie kapinių ar prie kaimo ir sako: „Aš esu pavietrė (ar Maro boba) ir dabar ateinu viso kaimo išpjauti, bet tavęs neskriausiu, nes tu mane pavežei.“ Taigi tokių artimų siužetų, kur yra aiškus pasakojimas ir aiškios detalės, leidžiančios susieiti su tradicine tautosaka, galima atrasti gana daug.

O šiuolaikiniai pasakojimai – aktualūs vienadieniai nutikimai. Jie irgi gali išplisti ir išpopuliarėti, tapti šiuolaikinės tautosakos „topu“, žinomu daugeliui, bet jie neturi aiškios sąsajos su tradicine pasaulėžiūra.

– Kodėl dabartiniame folklore labai daug neigiamų dalykų?

– Daugelio tikėjimų, ypač susijusių su mitologine pasaulėžiūra (mitinėmis būtybėmis, mitiniu laiku), struktūra yra draudimo arba perspėjimų struktūra – nedaryk to ir to, nes nutiks tas ir tas. O mitologinės sakmės tuos tikėjimus išplėtoja, parodo, kas iš tiesų nutinka. Daugelis mitologinių sakmių iš tiesų baigiasi neigiamai: žmogus pasišaipė iš laumių – laumės jį pasivijo ir sudraskė, žmogus naktį įėjo į jaują ar pirtį – velnias odą jam nulupo. Tai tarsi didaktika, nes neigiami pavyzdžiai paveikesni negu aiškinimas, kaip elgtis, kad būtų gerai.

Ko gero, panašiai yra ir kalbant apie šiuolaikinį folklorą – gandai, šiuolaikinės sakmės ar šiuolaikiniai pasakojimai irgi dažniausiai perspėja kažko nedaryti, kitaip bus blogai. Tarkim, dėl gandų, kad visokiose pakelės kavinėse, nepaisančiose higienos normų, gali būti pažeidžiamos maisto gaminimo taisyklės, atsiranda įvairių šmaikščių pasakymų, tokių kaip „pirk penkis čeburekus ir gauk šuniuko kailį dovanų“ ar „pirk dešimt čeburekų ir surink kačiuką“ (potekstė ta, kad į čeburekus dedama naminių gyvūnėlių mėsa). Iš principo daug šiuolaikinių gandų ir sakmių remiasi žmogaus vidinių baimių išsklaidomis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...