captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mianmaro kavinėse indus plauna kriauklių nesiekiantys vaikai

Mianmare, Pietryčių Azijoje, daugelyje sektorių dirbantys vaikai uždirba mažiau nei dolerį per dieną, o kaime likę tėvai dažnai gyvena tik iš vaikų siunčiamų pinigų. Taip LRT RADIJUI sako „Myme“ projekto iniciatorius Timas-Aye Hardis, bandantis padėti skurstantiems šalies vaikams. Anot žurnalo „Myanmar Post“ redaktoriaus Aungo Khine Nyunto, skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų Mianmare labai didelis, neturtingi gyventojai priversti patys rasti būdų išsilaikyti.
AFP / Scanpix nuotr.
AFP / Scanpix nuotr.

Dedama daug vilčių

Mianmaras – ilgą laiką karinės chuntos valdyta šalis, jau kelerius metus vadovaujama civilinės valdžios. Didžiausias pokytis įvyko pernai, kai parlamento rinkimus laimėjo Nobelio taikos premijos laureatės Aung San Sui Ky vadovaujama Nacionalinės demokratijos lyga. Į šią pergalę sudėta daug vilčių. Tikimasi, kad po ilgų dešimtmečių diktatūros Mianmaras pagaliau pradės eiti demokratijos kryptimi, o itin silpna ekonomika atsigaus ir šalis atsivers pasauliui.

Beveik niekada nesibaigiančios automobilių spūstys, šalia gatvės parduodamas maistas, žaidžiantys vaikai, bėgiojantys šunys, vištos – tai didžiausio Mianmaro miesto, buvusios sostinės, Jangono, anksčiau vadinto Ragūnu, vaizdas. Čia gyvena apie 6 mln. žmonių, dešimtadalis visos šalies gyventojų. Daugelis Jangono namų chaotiškai spauste spaudžiasi vienas prie kito. Kai kuriems pastatams, atrodo, verkiant reikia renovacijos. Tačiau kai kuriuose Jangono rajonuose viešbučiai, prekybos centrai ar kiti pastatai prabanga ir modernumu tiesiog iškrenta iš bendro vaizdo.

Kalbėdamas apie šalyje egzistuojančius milžiniškus turtinius skirtumus, savaitinio žurnalo „Myanmar Post“ redaktorius Aungas Khine Nyuntas sako, kad dauguma Jangono kvartale gyvenančių žmonių dirba Mianmaro geležinkeliuose: „Tiesą sakant, visas šitas kvartalas priklauso Mianmaro geležinkelių ministerijai. Skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų labai labai didelis.“

Paėjus kiek toliau nuo gatvės ir įžengus į vieną skurdžiausių Jangono kvartalų, matyti gana daug eilėje stovinčių žmonių. Visi jie laukia maisto kortelių. „Dauguma šių žmonių nėra bedarbiai, daug jų dirba Mianmaro geležinkeliuose, bet tai daugiausia vyrai, tad jų žmonos ir vaikai priklausomi nuo vyrų atlyginimų, o šie – labai maži“, – sako A. K. Nyuntas.

Pašnekovas priduria, kad maisto kortelės, kurių žmonės laukia, nėra vyriausybės parama: „Šios kortelės – tai per šventes organizacijų ir žmonių surinktos aukos. Neturtingi gyventojai patys turi rasti būdų išsilaikyti. Labai dažnai vaikai šeimoms padeda užsidirbti pinigų. Jangone dažnai galima pamatyti kavinėse dirbančius vaikus.“

Nenori atvirauti apie sunkų gyvenimą

Einant vis giliau į vieną skurdžiausių Jangono kvartalų, nepriteklius matosi vis ryškiau. Be daugybės šiukšlių, užteršto upės vandens, siaurose kvartalo gatvelėse matyti ir daugybė keistų, kelių aukštų ir vos kelių kvadratinių metrų patalpų, kurios labiau primena šuns būdą nei gyvenamąją vietą. Tačiau ten gyvena žmonės, ten auginami vaikai. Už tokį būstą žmonės priversti mokėti nuomą.

Daugelis šio rajono žmonių vengia fotoaparato blykstės ir nenori atvirauti apie gyvenimo sąlygas, bet vienas nuošaliau sėdintis vyras sutinka trumpai papasakoti, kaip jis gyvena. „Dirbu nešiku Jangono traukinių stotyje. Kasdien uždirbu apie 3 tūkst. džetų, maždaug 2,5 dolerio. Pinigų neužtenka. Turime tris vaikus, kurie turėjo palikti mokyklą. Dabar jie glaudžiasi mano žmonos tėvo namuose“, – pasakoja vyras.

Jis tvirtina ne visada gyvenęs šiame rajone: „Esu kilęs iš Vidurio Mianmaro, bet, kai mirė mano tėvai, nusprendžiau persikelti į Jangoną dėl geresnio gyvenimo. Čia gyvenimas iš tiesų daug geresnis. Ten neturėjau jokių galimybių įsidarbinti.“

Rengia neformalaus ugdymo pamokas

Daugumos neturtingų šeimų vaikai yra įtraukiami į darbo rinką. Nors vaikams Mianmare dirbti draudžiama, tokių vaikų gausa kiekviename neturtingame rajone tiesiog bado akis. Anot A. K. Nyunto, kvartalo kavinėse kartais dirba ir indus jose plauna dar net kriauklių nepasiekiantys vaikai, kitur jie dirba padavėjais. Jiems – 10–13 metų.

Tokių pavyzdžių Jangone ne vienas. Daugybė vaikų po kelių klasių yra priversti mesti mokyklą ir padėti tėvams. Taip jie pakliūva į užburtą ratą – neįgiję išsimokslinimo jie pasmerkti dirbti labai menkai apmokamą darbą.

Nors vyriausybė kol kas nesugeba nei sumažinti nelegalaus vaikų darbo, nei pasiūlyti dirbantiems vaikams alternatyvios galimybės mokytis, šalyje veikia kelios nevyriausybinės organizacijos, kurios siekia padėti vaikams išbristi iš skurdo. Viena tokių iniciatyvų – „MymeProject“.

Projekto organizatoriai rengia neformalaus ugdymo pamokas arbatinėse – vėlai vakare, kai jos baigia darbą. Tuomet vaikams leidžiama bent kiek pasimokyti. „Myme“ projekto idėja gimė Timui-Aye Hardžiui, prieš ketverius metus jis nusprendė iš Niujorko grįžti į gimtąjį Mianmarą ir padėti skurstantiems šalies vaikams.

T. Hardis pasakoja, kad šie vaikai dirba 7 dienas per savaitę, po maždaug 12–13 val. per dieną: „Dėl to mūsų pamokoms vaikai gali skirti apie valandą per dieną, kai uždaromos arbatinės ir parduotuvės. Dirbame vėlai vakare, tad sunku pritraukti mokytojų, kurie sutiktų dėstyti vaikams. Ypač moterų, nes Jangone 7–8 vakaro moterims nesaugu.“

Kitas iššūkis, anot T. Hardžio, yra vaikų įtikinimas mokytis, patys jie tuo nesuinteresuoti. „Bet tai suprantama, nes jei pažvelgtume į šalies istoriją, per dešimtmečius švietimo sistema buvo beveik sunaikinta autoritarinio režimo ir kariuomenės. Šiandieninė švietimo sistema nėra praktiška, baigęs mokyklą gali atsidurti tose pačiose arbatinėse. Kad sistema neveikia, akivaizdu – 70 proc. vaikų meta mokslus po pradinės mokyklos“, – aiškina pašnekovas.

Kaip tikina T. Hardis, kai kurie 7–8 metų vaikai jau tėvų išsiunčiami dirbti: „Į didžiuosius miestus vaikai atvyksta iš kaimo vietovių. Mergaitės dažniausiai įdarbinamos namų tvarkytojomis, berniukai įsidarbina arbatinėse arba gatvėse. Vaikai uždirba mažiau nei dolerį per dieną, dažnai 40–30 centų. Bet juos tai tenkina, nes kaime jie neturi net maisto pavalgyti. Arbatinės jiems suteikia vietos miegoti ir maisto, o visus uždirbtus pinigus vaikai siunčia tėvams. Kaime likę tėvai dažnai išgyvena tik iš vaikų siunčiamų pinigų.“

Daugelyje sektorių dirba vaikai

Mianmaras – trečia pagal neturtingumą Azijos šalis, nors kai kurie ekspertai tvirtina, kad pastaraisiais metais šios šalies ekonomika auga sparčiausiai pietryčių Azijos regione. Bet didžiajai Mianmaro gyventojų daliai tai nepadeda išbristi iš skurdo, o didžiausių šalies miestų ekonominis augimas, pasak ekspertų, tik paskatino vaikų migraciją dėl darbo.

T. Hardis teigia, kad jei vyriausybė nespręs nelegalaus vaikų darbo problemos, taip trokštamos užsienio investicijos Mianmare gali ir nepasirodyti. „Dabar Mianmaras atsivėrė pasauliui ir matome daug užsienio kompanijų, atvykstančių investuoti, tačiau problema, su kuria susiduria užsienio verslas, – kvalifikuotų darbuotojų trūkumas. Kur tik pažvelgtum, daugelyje sektorių dirba vaikai“, – tvirtina pašnekovas.

Pasak T. Hardžio, net jei Mianmare nėra veiksmingai įgyvendinami įstatymai, susiję su vaikų darbų, užsienio kompanijos laikosi griežtų etikos standartų, ir vaikų darbas Mianmare joms kelia susirūpinimą: „Kompanijos puikiai žino, kad vienas ar du incidentai, susiję su vaikų darbu, labai pakenktų jų verslui ir turimam vardui Vakaruose. Tad ši dar nesuvaldyta problema labai kenkia Mianmaro ekonomikai – esame neturtinga šalis ir mums verkiant reikia investicijų.“

Tam, kad būtų sulaukta stambių investuotojų, T. Hardžio manymu, reikia išspręsti vaikų darbo klausimą. „O tam, kad jį išspręstume, reikia reformuoti švietimo, vaiko apsaugos, socialinę sistemą, sukurti naujų darbo vietų. Tam reikia investicijų, reikia pinigų. Tad tai tarsi vištos ir kiaušinio problema“, – teigia jis.

Galima rasti ir turtingų rajonų

Skurdžius Jangono miesto vaizdus keičia prabangių daugiaaukščių pastatų ir prekybos centrų panorama. Vienas turtingiausių Jangono kvartalų įsikūręs šalia ežero, pamėgtos poilsio ir turistų vietos. A. K. Nyuntas pasakoja, kad šį rajoną galima vadinti diplomatų kvartalu: „Anapus ežero, šalia šventyklos, įsikūrusi JAV ambasada, o šalia jos – Aung San Su Kyi rezidencija. Kai kurie namai priklauso vyriausybės nariams, kai kurie – verslininkams. Visi šio rajono gyventojai turi automobilius, tad į šiuos rajonus miesto autobusai nevažiuoja.“

Vaikštant po prabangiąją Jangono dalį mano pašnekovas atkreipia dėmesį, kad nemažai viešbučių ar prekybos centrų priklauso investuotojams iš Vietnamo ar kitų Azijos šalių. Pasak A. K. Nyunto, į valdžią atėjus demokratinius pokyčius žadančiai vyriausybei, Azijos šalims Mianmaras tapo patrauklus investuoti.

T. Hardis teigia, kad ne tik Vietnamo, bet ir kai kurių kitų Azijos šalių investuotojai, pavyzdžiui, Indijos ar Kinijos, yra susidomėję investicijomis ir verslu Mianmare. „Šalies politinė sistema pasikeitė ir atvėrė naujų ekonominių galimybių. Beveik visur šiame rajone galima pamatyti statybas, tai įrodo, kad Mianmaro potencialas verslui vis labiau auga. Tačiau mūsų ekonominė plėtra susiduria ir su dideliais iššūkiais. Vienas ryškiausių – labai didelė infliacija. Mianmaro džetas dolerio atžvilgiu labai nuvertėjo. Infliacija Mianmare didžiausia per šiuos 10 metų“, – aiškina pašnekovas.

Vystymasis – vienas greičiausių Pietryčių Azijoje

2010-aisiais, po 5 karinio režimo valdymo dešimtmečių, reformų kelių žengęs Mianmaras atsivėrė pasauliui ir tarptautiniams investuotojams. Vis dėlto būtent po pernai vykusių parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo ilgametės opozicijos lyderės Nobelio taikos premijos laureatės Aung San Sui Kyi vadovaujama partija, didelė dalis vakarų valstybių patikėjo, kad Mianmaras pagaliau žengė demokratijos keliu.

Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos iškart po sėkmingų rinkimų Atšaukė sankcijas šiai Pietryčių Azijos valstybei. Tačiau pasak ekonomikos eksperto Tan So, su kuriuo susitikau Jangono universitete, kol kas užsienio investuotojai, ypač iš vakarų valstybių, nėra garantuoti dėl Mianmaro ekonominės ateities.

Tan So sako, kad ana vyriausybė neturėjo tvirtos ekonominės politikos, o karinis režimas per dešimtmečius nustekeno šalies ekonomiką: „Tam, žinoma, įtakos turėjo ir tarptautinė izoliacija bei sankcijos. Šiai vyriausybei sunku išjudinti ekonomiką, nes tenka spręsti per dešimtmečius įsisenėjusias problemas. Mianmare diskutuojama, kaip šalis turėtų skatinti ekonominį vystymąsi ir augimą. Nesutariama, ar reikėtų kliautis gamtiniais ištekliais ir daugiau išgauti bei eksportuoti naftos, dujų, gausiau kirsti miškų medienai ar Mianmarą pasukti modernumo ir industrializacijos link.“

Pasak Tan So, dalis ekspertų tvirtina, kad ekonominis Mianmaro vystymasis – vienas greičiausių Pietryčių Azijoje. „Tačiau, kad galėtume taip teigti, neturime patikimų duomenų, be to, skirtumai tarp turtingųjų ir skurstančiųjų nesuvaldyti, tad, manau, tvirtinama, kad Mianmaro ekonomika sparčiai auga, tik norint pritraukti užsienio investuotojų. Tačiau dėl tebetvyrančio neaiškumo dėl Mianmaro ekonominės politikos ateities, užsienio investuotojai, ypač iš vakarų, vis dar delsia, stebi situaciją šalyje ir nepuola investuoti“, – tikina pašnekovas.

Varginantis darbas už menką atlygį

Iš didžiausio šalies miesto Jangono, galima nusikelti į nedidelį, turistų pamėgtą ir natūralią aplinką išsaugojusį Napaly paplūdimį. Būtent turizmas, pasak ekspertų, yra dar neišnaudota Mianmaro galimybė klestėti. Tačiau šaliai dar reikia išplėtoti infrastruktūrą ir paruošti gyventojus neišvengiamiems pokyčiams.

Šiandien Napaly paplūdimyje iškilę dešimtys užsienio turistams skirtų viešbučių, tarp jų glaudžiasi ir keli žvejų kaimai. Vis dažniau diskutuojama, ar dar ilgai tradicinis verslas išsilaikys turistinėse vietose. Į paplūdimį atėjus vos tekant saulei, matyti laivais iš jūros po naktinės žūklės grįžtantys žvejai.

Vienas jų pasakoja, kad į jūrą išplaukia kasnakt: „Iš pradžių pastatome tinklus, o paryčiais traukiame. Kaskart sugauname apie 100–200 žuvų. Dieną išsimiegame. Tai labai varginantis darbas, o atlygis menkas. Taip dirbu jau trejus metus. Mano visa šeima iš šio žvejų kaimo, visi dirbame žvejybos darbus.“

Tai vienas iš daugelio Džeikdov kaimo, įsikūrusio prie pat jūros, žvejų. Jis dirba žuvininkystės verslo savininkui U Mon Dži, kuris jau dešimtmetį užsiiminėja žuvininkyste. Verslininkas taip pat nerimauja dėl savo verslo ateities.

„Seniau žuvis galėdavome džiovinti bet kur, dabar mūsų džiovinimo plotai labai sumažėjo, nes aplink viešbučiai, o jų savininkai žuvų privačiuose paplūdimiuose džiovinti neleidžia. Be to, turistai skundžiasi, kad kvapas nemalonus, todėl žuvis džioviname tik kaimo teritorijoje. Žvejai galbūt to nejaučia, bet man augantis turizmas kelia nerimą. Girdime kalbų, kad nauji viešbučiai išstums žvejų kaimus. Šiame kaime 85 proc. gyventojų – žvejai, todėl tikiuosi, kad valdžia į tai atsižvelgs ir bus pasiektas bendras sutarimas“, – teigia verslininkas.

Konfliktas tarp viešbučių ir žvejybos sektorių

Žvejų kaimo gyventojai į žuvininkystę įtraukiami dar vaikystėje. Tuo metu, kai berniukai ir vyrai naktį išplaukia į jūrą žvejoti, moterys nuo ankstyvo ryto iki saulėlydžio saulėje džiovina jūroje sugautas smulkias žuvis. Kiekvieną vakarą jos surenkamos iš paplūdimyje ištiestų tinklų, o kitą rytą džiovinamos. Už kiekvieną sudžiovintą žuvį moterims mokama – per mėnesį jos, kaip ir žvejai, uždirba mažiau nei 100 dolerių.

Viena iš žuvį iš tinklų renkančių moterų paplūdimyje sako net negalinti įsivaizduoti, kad ateityje jai reikėtų persikvalifikuoti ir dirbti turizmo sektoriuje: „Čia atvykau iš kito kaimo, kai man buvo 12 metų, tad Džeikdov žvejų kaime gyvenu ir dirbu jau trejus metus. Kiekvieną rytą, kai grįžta žvejų laivai, moterys turi ateiti prie jūros ir padėti išskirstyti žuvis. Jas patiesiame ant tinklų ir džioviname dvi dienas. Čia uždirbu daugiau nei uždirbčiau savo kaime, tačiau šeimos paremti negaliu. Pinigų užtenka tik mano pačios pragyvenimui. Vienintelis darbas, kurį moku ir galiu dirbti – džiovinti žuvis. Negalėčiau dirbti turizmo srityje, nes neturiu tam žinių. Baigiau tik dvi klases.“

Tuo metu greta žvejų kaimo esančiame viešbutyje dirbantis Kim Jė Du sako, kad ateitį mato turizmo sektoriuje ir džiaugiasi, kad jo įgyto išsimokslinimo užteko įsidarbinti viešbutyje. „Viešbutyje dirbu jau antrus metus, anksčiau dirbau žveju. Tačiau sąlygos ten labai sunkios, atlyginimas nestabilus. Ištvėriau du mėnesius ir nusprendžiau, kad turiu bandyti įsidarbinti viešbutyje. Baigiau aštuonias klases ir nemoku anglų kalbos, todėl galiu dirbti tik viešbučio virtuvėje“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.

Anot Kim Jė Du, Iš Džeikdov žvejų kaimo daug jaunimo bando pareiti dirbti į viešbučius ar restoranus: „Žinau, kiti tuo nepatenkinti, sako, kad išduodame tradicinius verslus. Mūsų kaimas suvaržytas dėl kylančių viešbučių, žvejai nebegali žvejoti ar džiovinti žuvų kaip anksčiau. Taip, konfliktas tarp viešbučių ir žvejybos sektorių yra, kaip ir tarp skirtinguose sektoriuose dirbančių žmonių.“

Turizmas plečiasi

Vienoje neturtingiausių Mianmaro valstijų esantis Napaly paplūdimys ateityje gali padėti daugybei vietos gyventojų išbristi iš skurdo. Čia per kelerius metus kelis kartus išaugo viešbučių, restoranų, turistinių ekskursijų tinklas. Nors turistų paplūdimiuose nėra tiek daug, kiek galbūt esame įpratę matyti, šalia Napaly paplūdimio veikiančio Viešbučių ir turizmo ministerijos padalinio atstovas Uwė Mamo sako, kad nereikėtų manyti, kad turizmas išstums daugeliui žmonių svarbią žvejybą. 

„Kasmet turizmas mūsų regione plečiasi. 2011-aisiais, kai Mianmaras atsivėrė tarptautiniam turizmui, šalis sulaukė apie 800 tūkstančių turistų. Napaly paplūdimys – daugiau nei 18 tūkstančių. Mianmare praėjusiais metais apsilankė beveik 5 milijonai turistų, o Napaly – beveik 39 tūkstančiai užsienio svečių“, – pasakoja U. Mamo.

Kaip tvirtina U. Mamo, iki 2010-ųjų regionas sulaukdavo maždaug septynių tūkstančių turistų, bet daugiausia – vietinių: „Svarbiausia mūsų regiono ūkio šaka buvo žvejyba, šiandien turizmas ir žvejyba vienodai svarbūs. Tačiau žvejybos sektorius kyla daugybė išbandymų – ne tik dėl augančių turistų skaičiaus, bet ir dėl klimato kaitos. Žuvų nuolatos mažėja, tad tikimės, kad daugiau gyventojų persiorientuos į turizmą. Vis dėl to, žvejyba neišnyks, nes turizmo sektoriuje gali dirbti bent jau vidurinį išsilavinimą turintys žmonės, o čia daug vos kelias klases baigusių gyventojų.“

Teks įgyvendinti daugybę pokyčių

U. Mamo aiškina, kad Džeikdov kaimas priklauso žvejams, jie neturi jokių planų iš jo išsikelti ar keisti savo profesijos, tačiau privatus verslininkas jau kreipėsi dėl galimybės kaimo vietoje statyti naują viešbutį. „Svarstome, kad galbūt žvejai galėtų viešbučio teritorijoje džiovinti žuvis, kai kuriems užsienio turistams tai būtų savotiška atrakcija. Pastaruoju metu nesutarimų dėl žvejų kaimų šalia viešbučių kyla gana dažnai. Viešbučių savininkai nepatenkinti, kad žvejai paryčiais atplaukia prie jų teritorijų ir iškelia žuvis, kad šalimais per dieną džiovinamos žuvys“, – sako U. Mamo.

Pasak pašnekovo, anksčiau tokių problemų nebūdavo, nes visur aplink buvo žvejų kaimai: „Šiandien liko du problemiški žvejų kaimai, nes jie įsiterpia tarp prabangių viešbučių užsieniečiams. Vienas iš jų – minėtas Džeikdov žvejų kaimas. Kaimo mes nenorime niekur iškeldinti, bet jei investuotojas susitartų, žvejų kaimas tiesiog būtų labiau patrauktas nuo paplūdimio. Investuotojas iš kaimo gyventojų turėtų nusipirkti žemes. Šiuo metu vyksta diskusijos, negaliu pasakyti, ar viešbutis kaimo teritorijoje kada nors iškils.“

Mianmarui tik žengiant pirmuosius žingsnius, atsiveriant tarptautiniam turizmui ir užsienio rinkoms, reikia įgyvendinti daugybę pokyčių. Skurdas net ir turistinėse vietose akivaizdus, sunku pasiekti turistinius objektus, kai kuriose Mianmaro vietose net nėra galimybių priimti užsienio turistų.

Su tokia patirtimi susidūrė dviračiu per Aziją keliaujantis lenkas Piotras Jedrezejak, kuris teigia kelionę dviračiu baigiantis temstant, maždaug apie penktą valandą vakaro. „Dažniausiai pasiseka rasti vietą nakvynei. Tačiau bet kur, kaip turistai, pagal Mianmaro įstatymus negalime apsistoti. Mus pamatę vietiniai praneša policijai ir šie mus lydi iki vietos, kur galėtume apsistoti. Greičiausiai saugumo sumetimais. Kartais policija tiesiog palydėdavo iki viešbučio, bet pasitaikydavo, kad jie niekaip negalėdavo rasti, kur užsieniečiai galėtų apsistoti. Nes užsieniečius gali apgyvendinti tik specialią licenciją turintys viešbučiai. Taigi sakyčiau, Mianmaras dar nepasiruošęs priimti turistų, kurie ne tik nori apsilankyti turistų traukos objektuose, bet ir keliauti netradiciškai“, – įsitikinęs P. Jedrezejak.

Svarbiausias klausimas – taika

Kad turizmas dar nėra visiškai išvystytas, sutinka Mianmaro ekonomikos analitikas Tan So. Jis mano, kad demokratiniu keliu einanti vyriausybė turėtų skatinti turizmą bei investicijas ir neturtingiausiose šalies valstijose: „Turizmas labai svarbus ir gali būti labai pelningas Mianmarui, tačiau vis dar nėra sukurta aiški turizmo politika. Viešbučiai, restoranai, automobilių ar valčių nuoma turėtų būti vienodai įtraukti į šį verslą ir visos turizmo sudedamosios dalys turėtų būti vienodai išvystytos.“

Anot T. So, ir pati vyriausybė turi skirti daugiau dėmesio neturtingoms valstijoms. „Pavyzdžiui, reikia sukurti daugiau ekonominių galimybių žmonėms ir pritraukti užsienio investicijų. Net ir Napaly paplūdimyje turime tik vieną užsienio investuotoją. Demokratinė vyriausybė turi prisiimti atsakomybę skatinti ekonomikos augimą. Tačiau reikia pasakyti, kad jį stabdo problemos kone kiekviename sektoriuje. Pavyzdžiui, taikos procesas. Kol nepasieksime taikos tarp etninių grupių, tol mūsų ekonomika neaugs ir nebus stabilumo“, – aiškina pašnekovas.

Būtent taikos proceso klausimas Mianmare šiandien išlieka vienas aktualiausių ir labiausiai kelia nerimą Vakarų valstybėms. Jis stabdo ne tik šalies ekonominį, bet ir demokratinį vystymąsi. Kol kas naujajai vyriausybei ir jos priešakyje stovinčiai Nobelio taikos premijos laureatei Aung San Sui Kyi nepavyksta išspręsti konfliktų tarp daugybės etninių Mianmaro grupių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...