captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Čerškutė apie lauktus skaitomiausius: E. Ferrante ir K. Sabaliauskaitės romanai

Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato du romanus: Elenos Ferrante`s „Nuostabioji draugė“ ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum IV“.   
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Elena Ferrante „Nuostabioji draugė“

Retai kada literatūros kritikę ištinka prabanga ir malonumas vienoje apžvalgoje pristatyti dvi – tikrai ne per skambu sakyti – ilgai lauktas ir garsiausias pastarojo meto knygas, absoliučius savo žanro bestselerius, kurie ne tik formuoja ir diktuoja literatūrines daugiatomes madas, paakina skaityti, bet ir grąžina skaitytojams tą ilsinančią prabangą pasinerti į epopėjinius, ilgus ir įdėmius pasakojimus, atveriančius vienos šeimos, vienos draugystės, vieno miesto ar vieno kvartalo istorijas. Tad ši apžvalga apie užsienio ir lietuvių skaitytojų itin mėgstamų autorių lauktas ir, tikiu, nirtulingai skaitysimas knygas – pirmąjį Elenos Ferrante Neapolio ciklo romaną „Nuostabioji draugė“ ir paskutiniąją Kristinos Sabaliauskaitės sagos „Silva rerum“ dalį.

„Visiškai atvirai sakau, kad visa mano vientisa asmenybė yra mano knygose“, – teigia turbūt garsiausio šių dienų literatūrinio slapyvardžio nešiotoja, rašytoja iš Neapolio Elena Ferrante. Pastaruosius kelerius metus ji, kartu su norvegų autoriumi Karlu Ove Knausgaardu, įdėmiai aprašiusiu savo asmeninį gyvenimą šešių romanų cikle „Mano kova“, neretai vadinami pačiais garsiausiais ir populiariausiais autoriais, klurių pavardėmis, it lakmuso popierėliu, tikrinamas dabarties literatūros jausmas ir skaitytojų preferencijos.  

Debiutavusi gimtojoje Italijoje 1992 m., E. Ferrante pasaulinės literatūros areną galutinai užkariavo prieš penkerius metus, kuomet pamečiui – tiek itališkai, tiek angliškai – buvo pradėta publikuoti jos garsioji Neapolio saga – keturių dalių romanas, pasakojantis apie draugių Elenos Greko ir Lilos Čerulo gyvenimus ir neišpainiojamą draugystę. Kaipsyk pirmoji ciklo dalis, romanas „Nuostabioji draugė“ (iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė, išleido leidykla „Alma littera“) pagaliau pasirodė ir lietuviškai.

(Ne kartą tai esu sakiusi, bet vis tiek norisi pasikartoti – labai tikiuosi, kad išleidusi pirmąją ciklo dalį, leidykla publikuos ir likusius romanus, ir kad E. Ferrante ciklo neištiks garsaus britų rašytojo Lawrence`o Durrello tetralogijos „Aleksandrijos kvartetas“ likimas – serija taip ir liko nebaigta leisti, ir apskritai romanai buvo leidžiami nechronologine serijos tvarka.)

E. Ferrante vadinama didžiausia dabarties literatūros mįsle, nes niekam iki galo taip ir nepavyksta atskleisti tikrosios autorės tapatybės, kurią ji, kaip prisipažino viename iš retų raštiškų interviu, slepia ne tik dėl to, kad nori išvengti viso šiems laikams priklausomo viešojo žmogaus gyvenimo šurmulio, bet ir dėl to, kad siekia apsaugoti tiek savo, tiek tos Neapolio bendruomenės, iš kurios ji kilusi ir apie kurią rašo, privatumą.

Kai šių metų spalį buvo publikuotas italų žurnalistų tyrimas, teigiantis esą jiems pagaliau pavyko išsiaiškinti „tikrąją“ E. Ferrante tapatybę, skaitytojų pasipiktinimas buvo tikras ir grynas, kurį apibendrinti galima paprastai: niekas iš tiesų nenori žinoti tikrosios E. Ferrante tapatybės. O tai XXI a. pradžioje, dažnam verkiant ir dėl viešumo naštos, ir dėl visuomenės neskaitymo, vis dar atrodo kaip saugotina aistringo skaitytojo vertybė.

Romanas „Nuostabioji draugė“ pasakoja apie dviejų draugių, Elenos ir Lilos, draugystės istorijos pirmąjį etapą – vaikystę ir paauglystę. Patį trapiausią laiką, kada formuojasi žmogaus gyvenimo trajektorijos, vertybės, kada kuriasi svajonės ir ateities gyvenimo vizijos. Pasakotoja Elena Greko neslepia priklausomybės nuo Lilos ir fakto, kad Lila ir jos gyvenimas labai dažnai ir greitai nustelbdavo jos pačios pasaulį. Šioji opoziciška priklausomybė, kaip matysite įsiskaitę romaną, vienai draugei taps žinių siekimo varikliu, o kitą vesdins greitais žingsniais į suaugusiųjų pasaulį.

Pirmasis ciklo romanas – tai ir pirmasis susipažinimas su visais svarbiausiais ciklo veikėjais, kurių sąrašu pradedamas tekstas. Esu tikra, kad skaitydami ne kartą atsiversite šiuos pirmuosius puslapius, kad iki galo atpažintumėte veikėjus ir suprastumėte skurdaus ir uždaro, savo intrigose ir sultyse verdančio Neapolio kvartalo taisykles ir rutiną.

Skaitant „Nuostabiąją draugę“, man ne kartą kilo klausimas, kur slypi toji E. Ferrante neįtikėtino populiarumo priežastis. Juk skaitant tekstą, regis, nepatraukia paprastas sakinys, o ir siužetas be įmantrių vingių. Veikiausiai stebuklas slypi pačiame gyvenimo aprašyme ir sakinių turinyje, o ne raiškoje. E. Ferrante akiratyje atsiduria pokario Italija ir paprastų žmonių gyvenimas, kuriame apie galimybę leisti vaikus į mokslus svarstoma kaip apie neįperkamą ir šeimos biudžetą nusiaubiantį pirkinį ir, žinoma, prabangą.

Šiame paprastumo kontekste besitverianti Lilos ir Elenos draugystė regisi kaip vienas vertingesnių dalykų. Elenos balsu ir akimis pasakojama istorija rodo visus įmanomus mergaičių draugystės dedamuosius: meilę, rūpestį, atidą, o sykiu ir tą stingdantį šaltį, kerštą, ir, žinoma, konkurenciją. Išties, seniai nebuvau skaičiusi tokio atviro teksto, kuriame moteriškosios konkurencijos linija būtų tokia akivaizdi, ryški ir pagauli, brėžiama per antipodiškas herojes. Greta jos, skaitant romaną, stebinančiai išryškėja ir moters vaidmuo tradicinėje itališkoje šeimoje, kupinoje ne tik pakeltų balsų, aukštų natų, bet ir natūraliai įprastinio smurto prieš moteris: vyras gali mušti žmoną, o brolis seserį.

Muštis tarpusavyje privalo ir galios erdvės nepasidalijančios grupuotės, nuolat konkuruojančios viena su kita. Taip, kvartalo kaip smegduobės, „iš kurios buvo tuščia viltis išsikapstyti“ gyvenimą su visais kontekstais ir detaliomis buities išklotinėmis E. Ferrante parodo su dokumentišku preciziškumu, lygiai kaip ir kūniškojo brendimo istorijas: aprašyti su bundančiu moteriškumu bandančias apsiprasti ir susitaikyti mergaites jai pavyksta labai tikroviškai, o sykiu – jautriai ir subtiliai, tad manau, kad skaitant daugelis moterų atpažins tą pamirštąją drovią save.

Esu tikra, kad daugelį skaitytojų pirmasis E. Ferrante Neapolio ciklo romanas išties užkabins, o visas E. Ferrante fenomenas atsiskleis ir bus galutinai perprastas bei įvertintas tik tada, kada bus perskaitytos visos keturios knygos ir skaitytojas sužinos visą Elenos ir Lilos draugystės istoriją, kuri, tikėtina, paaiškins ir tą ilgąjį pasakojimą lemiantį mistišką Lilos dingimą.

Kristina Sabaliauskaitė, „Silva rerum IV“

K. Sabaliauskaitė yra viena mėgstamiausių ir skaitomiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių autorių. Tai įrodo ir jos knygų karaliavimas perkamiausiųjų ir skaitomiausiųjų sąrašuose, begalinės skaitytojų eilės ne tik prie autorės autografų Vilniaus knygų mugėje, bet ir prie knygų bibliotekose. Galiausiai, toli nuo literatūros esančių žmonių prisipažinimai, kad iš lietuvių rašytojų jie skaitą tik K. Sabaliauskaitę.

2008 m. debiutavusi romanu „Silva rerum“, K. Sabaliauskaitė ne tik reanimavo nuvėsusį (ir gal net niekada tokį gyvą ir nebuvusį) lietuviškąjį istorinį romaną, bet ir sugrąžino skaitytoją į lietuvių literatūrą. Žinoma, šis pasakymas labai skambus, bet „Silva rerum“ skaitė net ir tie, kurie išdidžiai mėtydavosi pareiškimais, kad skaito viską, tik ne lietuvių autorius. Šiemet, pasitinkant paskutiniąją ketvirtąją „didžiosios Vilniaus sagos“ dalį, akivaizdu, kad Sabaliauskaitė sukūrė vieną skaitomiausių, jei tik ne skaitomiausią, pastarojo dešimtmečio lietuvių literatūros kūrinį.

Anądien teko nugirsti konstatavimą, esą „Silva rerum“ yra pirmasis istorinis romanas. Žinoma, dėl tokios grubios faktinės klaidos galima pykti ir nervintis, bet vis tiek tam tikro tiesos grūdo šiame netikslume esama. Veikiausiai tai pirmas toks skaitomas istorinis romanas, pasakojantis apie įdomius ir retam išties pažinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. (Pastarieji vis dar prieinami istorinių šaltinių, bet ne istorinės vaizduotės forma.) 

Ketvirtoji „Silva rerum“ dalis toliau tęsia, o kartu ir užbaigia Norvaišų šeimos istoriją. Kaip jau įprasta, pasakojimas prasideda kvapnią ir karštą vasarą, ir šįkart jis dėliojamas apie Pranciškų Ksaverą iš Milkantų Norvaišą, jėzuitą ir matematiką, trečiosios „Silva rerum“ dalies svarbiausiojo veikėjo Petro Antano Norvaišos sūnėną. Paskutinioji „Silva rerum“ dalis, kurios veiksmas aprėpia laikotarpį nuo 1770 m. iki Napoleono keliavimo per Lietuvą į Rusiją, yra visomis prasmėmis pabaigos romanas. Ir ne tik todėl, kad bevaikio Norvaišos istorija baigiama šeimos saga, bet ir dėl to, kad liudijamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išnykimas iš pasaulio žemėlapio, atveriami politiniai paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo užkulisiai ir rodomas didingosios baroko epochos saulėlydis.

Ne kartą ir ne du K. Sabaliauskaitė yra sakiusi, kad savo romanais siekia prikelti ir parodyti skirtingus nevienalytės baroko epochos, kurią puikiai išmano, etapus. Tad šioje knygoje tęsiamas trečiojoje dalyje pradėtas vėlyvojo baroko arba rokoko pasaulio sampratos rekonstravimas, kurį atspindi ne tik tuo laiku privalomu žanru tapusios kelionės po Europą, bet ir detalūs juose aplankytų miestų ir regėtų architektūrinių šedevrų aprašymai. Rokoko perteklinė gausa romane vis dažniau rodoma priešpriešoje su pamažu į madą ateinančiu Apšvietos amžiumi (puikus Stanislavo Augusto Poniatovskio rūmų Varšuvoje, įrengtų naujoviškai, kaip dera tikram Apšvietos monarchui, epizodas).

Apskritai, K. Sabaliauskaitė išsiskiria tuo, kad visų savo tekstų siužetus ji kuria ant tikros istorinės medžiagos – tikri istoriniai veikėjai, to meto aplinkybės, mados, dėvėti rūbai ir būdingieji kasdienybės atributai bei ritualai. Sakoma, kad jos knygose neįmanoma rasti nei vienos istorinės kliaudos ar kokios klaidelės, tad istorinė precizika, grakščiai prisiderinusi prie Norvaišų šeimos charakterių, yra pati stipriausioji „Silva rerum“ romanų savybė.

Ne kartą buvau klausiama, kuris „Silva rerum“ romanas man patinka labiausiai. Niekada nežinojau, kaip atsakyti į šį klausimą, kai romanai skirtingi, lygiai kaip ir jų laikmečiai, tačiau dabar, perskaičiusi paskutiniąją dalį, drįsčiau sakyti, galbūt šioji.

Ketvirtoji „Silva rerum“ dalis mane žavi dėl kelių priežasčių: dėl ramaus ir nuosaikaus, bandančio gyvenimo negandas ir iššūkius nuolankiai priimti Pranciškaus Ksavero tono ir kiek asketiškos, sukauptos laikysenos; dėl atidos mokslui ir dėl puikiai bei atpažįstamai sukurto mokslininko paveikslo ir gebėjimo parodyti, kad meilė skaičiams neretai gali būti ir labai poetinė.

Apskritai, pagarba mokslui, protui ir išsilavinimui šiame romane brėžiama keliais lygiais – ne tik kaip naujojo ateinančio švietimo amžiaus būdingoji savybė, kurios šviesoje rodomi garsiausi to meto filosofai, kuriuos Pranciškus Ksaveras sutinka savo kelionėse po Europą, bet ir kaip bundantis ir besivystantis intelektualių moterų judėjimas „mėlynosios kojinės“.

Tad, kaip galite suprasti, ketvirtoji „Silva rerum“ išsiveržia iš LDK teritorijos ir keliauja į platesnį pasaulį – per Varšuvą ir Krokuvą į Nasi ir Paryžių, vėliau Amsterdamą ir XVIII a. pabaigos Londoną. Aprašydama šiuos miestus, K. Sabaliauskaitė atkuria to meto gyvenimą, dvasią ir intelektinio gyvenimo žiežirbas, kurias skelia ne tik garsiausi to meto valdovai, bet ir mokslininkai, menininkai bei kultūros veikėjai.

Įdomu ir tai, kad paskutiniojoje „Silva rerum“ dalyje pagaliau blyksteli lietuviškosios kalbos nuotrupos. Daugelio ne kartą klausta, kodėl savo romanus rašo netiesiogine kalba, autorė sakydavo, kad jos herojai tuo metu tikrai nekalbėjo lietuviškai, bet istoriniam laikui vis labiau artėjant link XIX amžiaus ir tautinio sąjūdžio pradžios, lietuviškosios kalbos blyksniai dialogiškai sušvinta ir „Silva rerum“.

Jei ankstesnės knygos gręždavosi į to meto garsiausius LDK didikus, ypač Radvilų šeimą, tai ketvirtoji knyga atveria skaitytojui slaptingojo jėzuitų ordino užkulisius ir kasdienį gyvenimą, kupiną ir sacrum, ir profanum. Pasakodama apie jėzuitų veiklą ir veikimo būdus, autorė nevengia atskleisti ir įprastos universitetinio gyvenimo rutinos, amžinų ir nesenstančių ginčų dėl galios, postų, ir net paskaitų. Tačiau nepaisant tų iš mados neišeinančių užkulisių ir intrigų, pirmame plane vis tiek išlieka begalinė pagarba mokslui, matematinės kalkuliacijos aistra, kuria liudijamas mokslininko džiaugsmų ir atradimų fenomenas, nušviečiantis kasdienę ir santūrią mokslo žmogaus vienatvę.

„Silva rerum IV“ pagaliau suvedami, išrišami ir paaiškinami visi ankstesniųjų knygų herojų ryšiai ir nušviečiami jų likimai. Knygos pabaigoje pateikiamas genealoginis visų „Silva rerum“ herojų medis, esu tikra, ne vieną skaitytoją paskatins dar kartą imti į rankas ankstesnes tetralogijos dalis ir vėl mėgautis istorijomis ir herojų likimų vingiais.

Neretai sakoma, kad istorinis romanas yra įstabi interpretacija, nes detaliai atkurti to meto laikų neįmanoma vien dėl to, kad pasakojimą kuria dabarties autorius su dabarties mąstymo sanklodomis. Tačiau, istorinis romanas, mano manymu, savo vertę įgyja ne tik tada, kai atminties švieson ištraukia užmirštus dalykus, bet ir kai atveria nekintančius žmonių elgsenos modelius. Visi „Silva rerum“ romanai skirtingomis istorijomis ir rakursais mums liudijo amžinus ir nekintančius žmonių jausmų ir elgsenų modelius. Tačiau paskutinysis romanas, arčiausiai nuo kitų esantis istorinio laiko grandinėje, baugiai atveria ir istorijos juodžiausias dėmes, kurios, regis, nori kartotis ir dabarties politinėje scenoje: padidėjusi ir kiaurai persismelkusi ruso grėsmė ir visuomenės skilimai į ryškias dalis – už pažangą ir progresą, ir už tradicijas, įsikibimą ir saugojimą.

Baigdama šią trumpą apžvalgą noriu linkėti skaitytojams skaitymo džiaugsmo, šiukštu ne liūdesio, nors tai ir paskutinioji „Silva rerum“ tetralogijos dalis. O sau pačiai ir kolegoms linkiu ramiai atrasti ir detaliai pažinti „Silva rerum“ pasaulį, nes jam prabilus kitomis kalbomis, atrodo, kad mes jo nepažįstame ar net bijome pažinti taip, kaip, pavyzdžiui, tą daro mūsų kaimynai ir bendros istorijos dalyviai lenkai. Juk akivaizdu, kad pasakyti, jog tai išties gera ir gerai parašyta knyga, vis labiau atrodo nebepakankama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...