captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: jei eglutę papuošime dabar, Kalėdos mums nebus šventė

Kas galėtų patikėti, kad jau antrą savaitę verčiame žiemos pradžios kalendoriaus lapelius? Šiemet toks žiemos planas mūsų neglumina, bet stebėtis yra kuo. Pasigirdus  pasakojimams apie be galo šaltą būsimą žiemą, tokia jos pradžia verčia tuo abejoti. Na, bet gal dabar neleiskime laiko tuščioms kalboms, kaip sako – apie žiemą daugiausiai  pasakysime pavasarį...

 
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Laukia darbingos savaitės

Pavasaris kol kas labai toli, nors, žinoma, gamtos metų ratas sukasi ir mus neša jo link. Tačiau, visų pirma, šis ratas turės trumpam sustoti – jau labai greitai... Iki Kalėdų bus prarasta dar 10 minučių šviesos, po to kurį laiką gyvensime nekintančiame laike. Na, o po to bus Kalėdos...

Iki Kalėdų liko lygiai 2 savaitės. Ko gero, šios dienos bus labiausiai darbingos – juk turime suspėti padaryti viską viską, kad švenčių nesutiktume su skolomis, su  nebaigtais darbais. O nutvėrę akimirką, leisdami pailsėti sau patiems ir ypač – šviesos pasiilgusioms akims, mes būtinai turime keliauti į gamtą. Nebūtinai eglutės parsinešti... Tuo labiau, kad girios eglutės mums nepriklauso, jas galima įsigyti tik teisėtai – perkant, gaunant dovanų iš miško savininko.

Šiandien dar galime, kaip sako, daugiau laiko skirti darbiniams pokalbiams, o prieš Kalėdas šnekėsime tik apie šventę ir geras nuotaikas, dovanas, papročius ir mus pačius. Taigi, kaip ten su tais mūsų ir gamtos darbais? Gal pradėkime nuo gamtos. Nors joje turėtų būti ramybės metas, bet... Tiesa – tai visai ne darbas, tai kai kam malonus rūpestis: šernų pasaulyje šventė – jų ruja... Atsakingas metas...

Neseniai pasigirdo spėliojimų, kad šernų populiacija labai sumažėjusi, o nelemtasis afrikinis kiaulių maras tokios gausios rūšies populiaciją gali stipriai sumažinti. Kiti svarsto, kad šernas gali tapti net gana retas. Kiek tiesos tokiuose kalbėjimuose? Ar kalbantys ką nors žino, ar jie tiesiog spėlioja?

Šernas Lietuvos gamtoje ne visada jautėsi vienodai gerai – rūšis yra jautri gilioms žiemoms, ypač – storam įšalui ir giliam sniego sluoksniui. Po paskutinio ledynmečio, taigi – per 13–14 tūkstančių metų Lietuvos gamtoje buvo labai drastiškų klimato atšilimų ir atšalimų, gali būti, kad šernams teko net kuriam laikui pasitraukti iš čia. Dabar tokių grėsmių nematyti... Tai labai plastiška, gebanti per trumpą laiką savo populiaciją pagausinti net keletą kartų, rūšis. Taigi –vargu ar ją įveiks net toks maras.

Negalima kirsti miško eglutės

Kiekvienas, taip iš niekur nieko, negali kirsti miško eglės. Be to – ne visada reikia kirsti, kai kada ir eglučių, ir gražių eglės šakų galima gauti veltui, per miškininkų organizuojamas akcijas.

Eglutę įsigyti reikia ne bet kaip, o teisėtai. Kaip ir turi būti. Dar neneškime jos į namus, nes per anksti... Jei ją papuošime dabar, apgausime save, Kalėdos mums nebus šventė. Palūkėkime dar dešimtį dienų, o dar geriau – 2 savaites ir ją įneškime į namus kaip ir turėtų būti – Kūčių dieną... Tada šventė bus tikra...

Nors iki naujųjų metų dar lieka šiek tiek laiko, pats metas galvoti ir apie būsimus metus, būsimus darbus, pabandyti sudėlioti, kaip gyvensime, kuo būsime geri gamtai. O tie darbai darbeliai... Čia jums ne griovius kasti – tam reikia ir meilės, ir jautrumo...

Tačiau su tuo griovių kasimu yra taip – mes visi žinome istoriją ir atmename, kaip daugelis mūsų upeliukų buvo paversti grioviais, taigi – sunaikinti. Sakytum – kelio atgal nėra.. Pasirodo – yra... Natūralų upelį galima atkurti. Tokius projektus jau seniai vykdo kai kurios Europos valstybės. Tiesa, jos ir savo upeles sunaikino daug anksčiau. Lietuvoje tai pradedama tik dabar...                                                

Tai labai sunkus darbas. Ir ne tik brangus, bet reikalaujantis žinių, pasirengimo. Bet ar patiks upeliui banguoti taip, kaip jam žmonė kelią paruošė? Jei nepatiks, jis ardys krantus, graušis gilyn, platyn – taip atsiras jau pati tikriausia jo vaga. Tačiau tokios priemonės yra vienintelės ištaisyti mūsų senas klaidas – šiaip art taip, tai mes nuskriaudėme upelį, atėmėme jo taką....

Kiekvienas iš mūsų nešiojamėse širdyje savo vaikystės upelės vaizdą – kiek joje braidyta, kilbukai gaudyti. Karklyne prie jos lakštingalos suokdavo... O kaip dabar atrodo tas upelis? Ar išliko? Ar nebuvo paverstas grioviu? O gal ir jį galima atgaivinti ir jūs žinote, kaip tą padaryti?

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...