captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kultūros pasaulio įdomybes: nustatė, kiek tikslūs tikrais faktais paremti filmai

Filmas „Selma“, pasakojantis apie afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderį Martiną Lutherį Kingą yra 100 proc. istoriškai tikslus,  o „Vaizduotės žaidimas“, kuriame atskleidžiama matematiko Alano Turingo biografija, tik apie 40 proc. tikslus. „The Guardian“ skelbia tinklalapio „Information is Beutiful“ tyrimo duomenis. Per tyrimą buvo išanalizuoti 14 paskutinio dešimtmečio filmų, kurie pretendavo ar laimėjo Oskarus. Siekiant nustatyti istorinį filmo tikslumą, išnagrinėjama kiekviena scena, remiantis žinomais faktais.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Filmas „Selma“ jau anksčiau istorikų buvo giriamas dėl gilaus tyrimo, analizės ir balanso. „Vaizduotės žaidimas“ dažnai buvo kritikuojamas, kaip „suplėšęs istorinius faktus į šipulius“.

Kassavaitinius straipsnius „The Guardian“ rašanti istorikė Alex von Tunzelmann taip pat kritikuoja ir tinklalapio „Information is Beautiful“ rezultatus, kurie dažnai pateikiami, atrodo, labai tiksliai – netgi dešimtųjų ir šimtųjų dalimis.

A. von Tunzelmann teigia, kad istorinę tiesą ne visada lengva paversti matematine išraiška Norint išsiaiškinti, reikia pasitelkti ir logiką. Be to, anot A. von Tunzelmann, vienas melas gali būti didesnis už kitą. Vienu didžiausių melų istorikė laiko filmo išgalvotą siužeto liniją, kad A. Turingo mokslininkų grupėje dirbo sovietų šnipas, ko niekada nebuvo.

Prie istorinių faktų iškraipymo neretai prisideda Holivudo kūrėjų siekis pavaizduoti veikėjus kaip išskirtinius herojus.

Filmas „Amerikos snaiperis“ buvo įvertintas kaip 56,9 proc. atitinkantis istorinius faktus. Istorikai tvirtina, kad asmuo, apie kurį pasakojama filme, realybėje mėgavosi savo darbu ir visiškai nesigailėjo dėl užduočių, kurias tekdavo atlikti per misijas.

Paskutinių Oskarų apdovanojimų laureatas filmas „sensacija“ apie dienraščio „The Boston Globe“ žurnalistų komandą, tiriančią vaikų išnaudojimo atvejus, įvertintas kaip daugiau nei 80 proc. tikslus. „12 metų vergovės“ – 88 proc., „Karaliaus kalba“ – daugiau nei 73 proc.

Helsinkis nenori Guggenheimo muziejaus

Helsinkio miesto taryba atsisakė planų statyti Guggenheimo muziejų. Muziejaus oponentai sakė, kad viena geriausių Suomijos sostinės vietų priešais prezidentūros rūmus būtų buvusi atiduota „meno „McDonald‘s“, taip pavadindami Guggenheimo muziejų tinklą įvairiuose miestuose, tarp jų – Niujorke, Bilbao ir Venecijoje.

Projekto šalininkai įrodinėjo, kad dabar ta vieta naudojama kaip automobilių stovėjimo aikštelė ir kad muziejus padidintų turizmą bei atgaivintų sostinės kultūrinį gyvenimą. Jie priminė ir Bilbao miesto pavyzdį, kai po Guggenhaimo muziejaus atidarymo 1997 m. jis tapo klestinčiu kultūros ir architektūros traukos tašku.

Po kelias valandas trukusio ir iki ketvirtadienio paryčių užtrukusio debatų maratono 53 tarybos nariai balsavo prieš muziejų, o 32 – už. Balsavusieji prieš muziejaus kūrimą Helsinkyje teigė, kad pagrindinė kliūtis – didelė projekto kaina. Tai  maždaug 130 mln. eurų, iš kurių 80 mln. būtų turėjęs sumokėti Helsinkio miestas. Be to, sostinė būtų turėjusi suteikti garantijas dėl dar 35 mln. eurų paskolos.

JAV įsikūręs Solomono R. Guggenheimo fondas per 20 metų būtų paėmęs maždaug 18,4 mln. eurų už savo garsiojo prekės ženklo paskolinimą muziejui.

Pastangos pastatyti Helsinkyje Guggenheimo muziejų prasidėjo dar 2011 m., bet projektą persekiojo finansavimo problemos ir politinė opozicija.

2015 m. prancūzų architektų studija „Moreau Kusunoki Architectes“ laimėjo tarptautinį konkursą, kuris buvo organizuotas, siekiant suteikti projektui pavidalą. „Moreau Kusunoki Architectes“ koncepcija buvo rūsčių stačiakampių paviljonų grupė ir švyturį primenantis bokštas.

Konkurso vertinimo komisija nusprendė, kad projektu išreiškiama „didelė pagarba vietai“, bet per miesto tarybos posėdį kai kurie jos nariai vadino jį „bunkeriu“. Taigi kol kad Venecija ir Bilbao miestai liks vieninteliai Europoje, kuriuose veikia Guggenheimo muziejus.

„Charlie Hebdo“ bus leidžiamas ir Vokietijoje

Šią savaitę pasirodė pirmasis „Charlie Hebdo“ numeris vokiečių kalba. Žurnalo viršelyje – dėmesys Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Iliustracija primena „Volkswagen“ išmetamųjų dujų tikrinimo  rezultatų klastojimo skandalą.

Pirmasis numeris užsienio kalba išleistas praėjus beveik dvejiems metams po islamo  ekstremistų išpuolio „Charlie Hebdo“ redakcijoje Paryžiuje, per kurį žuvo 12 žmonių.

Prieš pasirodant žurnalo vokiečių kalba numeriui po Vokietiją pasklido plakatai, reklamuojantys pirmąjį numerį. Jame buvo pavaizduota Angela Merkel, sėdinti ant klozeto ir sakanti „Charlie Hebdo atpalaiduoja“. Todėl kritikai teigė, kad bent jau šis plakatas įrodo žurnalo „žemiau liemens juostos“ reputaciją.

16 puslapių „Charlie Hebdo“ vokiečių kalba išleista 200 tūkst. tiražu – tokiu pat, kokiu leidžiamas Prancūzijoje. Kol kas žurnalas bus verčiamas iš prancūzų versijos į vokiečių kalbą, tačiau vėliau planuojama sukurti originalų vokiečiams pritaikytą leidinį.

Pirmųjų keturių puslapių karikatūrose ir trumpuose straipsniuose kalbama apie karščiausias Vokietijos socialines problemas, pavyzdžiui, pabėgėlių krizę. Pirmuosius puslapius iliustravo Laurent Sourisseau, save vadinantis tiesiog Rissu.

Per išpuolį 2015 m. sausį L. Sourisseau buvo sužeistas. Jis teigia, kad „Charlie Hebdo“ žurnalo pasirodymas kita kalba yra tikras eksperimentas, tačiau satyrinis žurnalas turi didelį sėkmės potencialą Vokietijoje. Anot Risso, humoras šalyje – visur, kur tik pažvelgsi.

Buvęs Vokietijos satyrinio žurnalo „Titanic“ redaktorius vis dėlto sako esąs skeptiškas dėl „Charlie Hebdo“ sėkmės užsienyje. Anot jo, prancūzų žurnalo humoro stilius per daug specifiškas.

Po išpuolių „Charlie Hebdo“ redakcijoje po socialinius tinklus pasklido užrašas #jesuisCharlie – aš esu Charlie, bet taip pat sukėlė diskusiją ar  kokios turėtų būti satyros ribos?

Šį Rugsėjį Žurnalui buvo iškelta byla dėl pasityčiojimo iš žemės drebėjimo aukų Italijoje, kurios buvo pavaizduotos, kaip skirtingų rūšių makaronai.

„Pirelli“ kalendorius pakeitė koncepciją

„Pirelli“ kalendoriai jau  nuo 1963 m. buvo žinomi dėl menkai apsirengusių modelių ir po to sekusių antraščių geltonojoje spaudoje, tačiau šiais metais žymiojo kalendoriaus leidėjai nusprendė kardinaliai pakeisti koncepciją ir ateinančių 2017 m. kalendorius jau  nuskambėjo visai dėl kitų priežasčių.

40 kalendoriaus puslapių – 14 gerai atpažįstamų moterų veidų, kurios, visai kitaip nei įprasta, šiam kalendoriui atskleidžia grožio, moteriškumo sampratą. Minimalus kiekis makiažo, o nuogumo tik tiek , kiek galima pamatyti.

Kalendoriuje pavadintu „Jausminga“ galima pamatyti nuotraukas, kurioms pozavo Nicole Kidman, Penelope Cruz, Jessica Chastain, Uma Thurman, Helen Mirren, Kate Winslet, Julianne Moore, Charlotte Rampling.

Jas fotografavo vokiečių fotografas Peteris Lindberghas. Jis teigė, kad moterys, matomos kalendoriuje, visiškai apsirengusios, bet tuo pačiu metu ir nuogos, nes, anot jo, kameros objektyvas apnuogina jų sielas, žvelgia tiesiai į akis.

„Seksualumas dažnam reiškia bikinius ir aukštakulnius. Man tai, ką aš laikau seksualumu, yra visiškai priešingi dalykai. Manau, tai kažkas labai paslėpta, nematoma. Tai, kas viešinama, neslepiama, negali būti seksualu“, – sako fotografas, kurio teigimu, jo darytose nuotraukose atsiskleidžia tikrasis moteriškumas ir natūralus grožis. Anot P. Lindbergho, nuotraukose taip pat atskleidžiamas prieš „tobulo grožio terorizmą“.

U. Thurman, pozavusi kalendoriui, pasakojo, kad jos mama visada sakydavo, kad grožis, pirmiausia pripažinimas sau, kad esi graži.

Jauniausias kalendoriaus modelis – 28-erių Anastasia Ignatova iš Rusijos, vyriausias – 71-erių Helen Mirren. Jos teigimu, nors naujausias „Pirelli“ kalendorius žymi svarbų pasikeitimą kultūroje, vis dėlto tai tik kelionės pradžia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...