captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: dvi naujienos iš Amerikos (knygų apžvalga)

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos specialistė Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Kate DiCamillo knygą vaikams „Reimė“ ir George R. R. Martin knygą „Septynių karalysčių riteris“.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Kate DiCamillo „Reimė“

Kate DiCamillo – garsi ir talentinga amerikiečių vaikų rašytoja. Ji viena iš šešių rašytojų, gavusių net du Niuberio (Newbery) medalius – tai svarbiausias Jungtinių Amerikos Valstijų apdovanojimas vaikų literatūros kūrėjams. Šis įvertinimas – kelrodė žvaigždė įvairių šalių leidėjams, taip pat ir Lietuvos, padedanti atrasti reikšmingus kūrinius ir įdomius autorius. Dėl to galime sava kalba skaityti net kelias šios autorės knygas „Jei ne Vinis Diksis“ (2004), „Pasaka apie Desperą“ (2005) „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (2012), „Fokusininko dramblys“ (2012). O visai neseniai leidykla „Nieko rimto“ išleido dar vieną, pačią naujausią autorės knygą „Reimė“, sklandžiai išverstą Ingos Tuliševskaitės.

K. DiCamillo rašo įvairių žanrų istorijas skirtingų amžių vaikams ir jaunimui. Jos bibliografijoje, apimančioje per 20 knygų, yra paveikslėlių knygų mažiesiems,  literatūrinių pasakų, kuriose pagrindinius vaidmenis atlieka antropomorfizuoti gyvūnai bei žaislai, realistinių apysakų ir net tradicinės prozos jungčių su grafinio pasakojimo, dar vadinamo komiksu, elementais. Rašytoja puikiai valdo ir lėtą, vietoje besisukantį pasakojimą, kuriame, rodos, nieko ypatingo nenutinka, ir greitus nuotykinius siužetus. Tačiau nesvarbu, apie ką ji pasakotų, dėmesio centre atsiduria viltis, kad viskas bus gerai, ir tokios bendražmogiškosios vertybės, kaip draugystė, atjauta, gerumas ir pasiaukojimas, o pasakojimas pasižymi tikru pasakoriaus talentu: tekstai gyvi, pasakotojas nevengia kreiptis į skaitytoją, priminti ir pakartoti tam tikrus akcentus, naudojama itin paprasta, skaidri kalba, bet pasakojimas išeina poetiškas, įtaigus, prasmingas.

Rašytoja, paklausta, iš kur ji semiasi vis naujų idėjų, teigia, kad „kiekvienas pasaulio rašytojas sulaukia šio klausimo, o atsakymas yra itin akivaizdus. Mes atrandame idėjas klausydamiesi ir žiūrėdami, nugirsdami privačius pokalbius ir įsivaizduodami. Istorijų pilna visur. Tereikia būti atidžiam.“ Be daugelio jau paminėtų K. DiCamillo kūrybos ypatybių, atidumas smulkmenoms, kasdienybei ir žmogui, ypač vaikui, yra 2016-aisiais tiek už Atlanto, tiek čia pasirodžiusios apysakos „Reimė“ varomasis dėmuo.

Apysakoje lazdelės sukimo pamokoje (tai Amerikoje tarp mergaičių populiari sporto rūšis) susitinka trys mergaitės – Reimė, Luiziana ir Beverlė, siekiančios varžytis dėl „Centrinės Floridos padangų“ mažosios mis titulo. Reimę ir jos motiną vos prieš dvi dienas paliko tėvas, tad ji ruošiasi daryti gerus darbus, laimėti konkursą, patekti į laikraščius ir taip viliasi atkreipti tėčio dėmesį, kad jis sugrįžtų. Būtent iš Reimės perspektyvos, nors ir trečiuoju asmeniu, pasakojama knygos istorija. Luiziana – naivumu ir gyvenimo džiaugsmu trykštanti mergaitė, kurią globoja keistuolė močiutė, siekianti anūkę apsaugoti nuo visų pasaulio pavojų. Jos su močiute itin neturtingos, tad pinigai, kuriuos gali laimėti, joms tikrai labai reikalingi. Trečioji mergaitė – Beverlė – siekia konkursą sužlugdyti. Jos mama kadaise pati puikiai suko lazdelę ir iškovojo daug medalių, tačiau laimės gyvenime jai tai neatnešė, tad Beverli visai netrokšta sekti motinos pėdomis. Pasaulyje, kuriame suaugusieji mergaitėms padėti susitvarkyti su problemomis negali, jos, tokios skirtingos, netikėtai tampa viena kitos įkvėpėjomis, pagalbininkėmis siekiant tikslo ir, svarbiausia, draugėmis.

„Reimė“ – poetiška ir abstraktoka knyga. Kone kiekviename skyriuje, kartu su po truputį slenkančiu siužetu, pakartojami ir šiek tiek pakeičiami keli istorijos dėmenys: pasakojimai apie Reimės sielą, kuri tai plečiasi, tai kibirkščiuoja, tai mąžta, akimirkos iš susitikimų su senute kaimyne, įsivaizdavimas, ką dabar veikia tėtis ir kitos iš pirmo žvilgsnio, rodos, smulkmenos, kuriančios pasakojimo gelmę, padedančios geriau suprasti pagrindinę veikėją Reimę ir šį tą apie gyvenimą.

O bendrybių apie gyvenimą K. DiCamillo kūrinyje netrūksta – ne vieną sakinį kaip sentenciją galima perkelti į savo užrašų knygelę. Štai kad ir ši skęstančiųjų gelbėjimo kurso vadovo ištarta ir Reimės įsidėmėta mintis, tampanti viso kūrinio leitmotyvu: „Pasaulis sudarytas iš vandens, todėl visiems nuolat gresia paskęsti. Turime vieni kitiems padėti. Kartu spręskime problemas.“

„Reimė“ – graži, miela ir viltinga istorija, nors joje netrūksta skausmo, liūdesio, nusivylimo, istorija baigiama laimingai ir gal net kiek per saldžiai. Ne, visos problemos tikrai neišsprendžiamos, bet mergaitės gauna šį tą, kas daro jas laimingas, be to, turi viena kitą – taigi, draugystę, kuri daro stebuklus šiame keistame, sudėtingame ir neteisybės kupiname pasaulyje.

            George R. R. Martin „Septynių karalysčių riteris“

Šmaikštusis ir gerbėjų pamėgtus personažus Anapilin linkęs išsiųsti rašytojas George R. R. Martinas, kartais vadinamas Amerikos Tolkienu, ir fantastinės literatūros kūrėjo saga „Ledo ir ugnies giesmė“, geriau žinoma pirmosios dalies pavadinimu „Sostų žaidimai“, pelnė milžinišką populiarumą visame pasaulyje, ypač kai pagal ją buvo pastatytas vienas sėkmingiausių visų laikų televizijos serialas.

Knygų serija apie fantastinį viduramžių pasaulį, kuriame dėl septynių karalysčių geležinio sosto varžosi galios, ambicijų ar teisingumo trokštančios iškiliausios didikų šeimos, pavergė skaitytojus dėl įtaigaus pasakojimo stiliaus, ryškių sudėtingų charakterių, įspūdingų nuotykių ir intrigų, eksplikuojamo brutalumo ir erotikos. Net ir ne itin mėgstančius fantastiką paviliojo universalios kūrinio temos ir potekstės: čia daug dėmesio skiriama moters padėties visuomenėje, karo, žmogiškųjų ydų temoms, ne veltui kūrinys aptariamas ir politinių svarstymų, ir Anglijos istorijos (t. y. pilietinių Rožių karų) ir kituose kontekstuose. 

Skaitytojų susierzinimui, „Ledo ir ugnies giesmės“ serija vis dar nėra baigta, jau kelerius metus laukiama nesulaukiama šeštojo tomo. Laimei, prisiekusiems šių knygų gerbėjams Lietuvoje leidykla „Alma littera“ pametėjo saldainiuką – tik ką išleistas G. R. R. Martino apysakų rinkinys „Septynių karalysčių riteris“. Jame sudėti trys daugiau nei šimto puslapių kūriniai, perkeliantys į garsiosios sagos priešistorę.

Šie trys kūriniai – „Klajojantis riteris“ (1998), „Prisiekęs kalavijas“ (2003) ir „Paslaptingas riteris“ (2010) – buvo rašomi paraleliai su „Ledo ir ugnies giesme“, o į vieną rinkinį sujungti tik pernai. Kartais šios trys istorijos, artimos kurtuazinio arba riterių romano tradicijai, dar vadinamos „Pasakojimais apie Danką ir Egą“.

Dankas – jaunas, sakytume dar neapsiplunksnavęs, klajojantis riteris, kone visko, ką sugeba ir žino, išmokęs iš jį dar vaikystėje iš skurdo išgelbėjusio ir savo ginklanešiu dirbti priėmusio riterio. Nedaug šiame pasaulyje dorų ir garbės verte tikinčių žmonių, tad Dankui, pasivadinusiam Dankanu Aukštuoju ir nė neabejojančiam riterio garbės kodeksu, ne kartą tenka susidurti su neteisybe, apgaule ir apginti savo įsitikinimus: „Klajojantis riteris yra pats tikriausias riteris, Dankai, – kadaise, labai seniai pasakė jam senis. – Kiti riteriai kaunasi už lordus, kurie juos išlaiko ir iš kurių jie gauna žemių, o mes jojame tarnauti tiems, kurių žygiai mums atrodo prasmingi. Kiekvienas riteris prisiekia ginti silpnuosius ir nekaltuosius, bet, manau, tik mes šią priesaiką vykdome“ (p. 69).

Egas – netikėtai Danko kelyje pasipainiojęs ir į ginklanešius įsiprašęs berniukas. Netrukus paaiškėja, kad įžūlokas, bet žinių nestokojantis vaikis yra karališko kraujo. Tėvo leistas ir slėpdamas savo tapatybę, jis garbės, teisingumo ir riterystės meno mokosi iš klajojančio riterio. Tačiau gyvenimo ir vertybių jis, bekeliaudamas kartu su Danku, pažįsta kur kas daugiau, o svarbiausia, – įgyja draugą ir bendražygį visam gyvenimui. Sagos skaitytojams ne paslaptis, kad vėliau šis berniukas tampa septynių karalysčių karaliumi Eigonu, o Dankanas legendiniu asmeninės karaliaus sargybos vadu.

„Septynių karalysčių riteris“ – įtaigus rinkinys, tačiau greičiausiai „Ledo ir ugnies giesmės“ gerbėjai čia pasiges sagai būdingo epiškumo, daugiabalsiškumo, komplikuotumo ir kvapą gniaužiančių intrigų – tai periferinė istorija ir ne pats stipriausias autoriaus darbas. Nors yra jame ir nemažai bendros sagos istorijos konteksto, vis dėlto dėmesys telkiamas į dviejų skirtingų padėčių žmonių draugystę, riterystę ir kovas. Jei šios temos sagos skaitytojams artimos – patiks, kaip ir tiems, kurie su saga nėra susipažinę. Tiesa, pastariesiems daugelis vardų ir minimų įvykių neturės prasmės, tad kontekstas liks neaiškus. Juk G. R. R. Martinas negaili net ištikimiausio skaitytojo – ir sagoje, ir šiame rinkinyje daug konteksto, daug vardų ir vos užmenamų įvykių, tad norint susigaudyti, reikia skaityti itin atidžiai. Vis dėlto mažesnis korektūros klaidų skaičius Jovitos Liutkutės verstame kūrinyje tikrai skaitymą palengvintų ir padarytų malonesnį.

Tenka pripažinti, kad jei ne „Ledo ir ugnies giesmė“ ir ne „Sostų žaidimų“ televizijos serialas, greičiausiai „Septynių karalysčių riteris“ nebūtų pastebėtas, o į lietuvių kalbą nė neišverstas. Ir, tiesą sakant, didelio praradimo nebūtų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...