captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. R. Šilbajoris: kiekvienam poetui būtina patirti tremtį

Kai parašai poetinį žodį, jis nebepriklauso kasdieniam pasauliui, o gera poezija visada yra tremtis, „Amerikos balso“ radijo žurnalistui Romui Kasparui 1987 m. sakė literatūros tyrinėtojas Rimvydas Šilbajoris. „Tokia poezija, kuri iš to kasdieninio pasaulio nebus ištremta, nebus gera poezija, todėl kiekvienas poetas turi būti tremtinys“, –  kalbėjo R. Šilbajoris.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Neseniai lankėtės Vilniuje, Vilniaus universitete. Kokiomis aplinkybėmis ten atsidūrėte?

– Aš išsiruošiau ne į Vilnių, bet į Maskvą, nes esu vadovas Amerikos mokslų akademijos ir sovietų Gorkio akademijos bendros komisijos, kuri tyrinėja Levo Tolstojaus pėdsakus Amerikoje – laiškus religines pažiūras, literatūrinį palikimą, dokumentus. Tikslas – ištyrinėti amerikiečių ir sovietų archyvus ir sudėti į porą tomų.

Apie šią kelionę patyrė Vilniaus universitetas ir davė man žinią, kad kviečia apsilankyti ir Vilniuje su pora paskaitų apie lietuvių literatūrą. Skaityti paskaitą 400 metų amžiaus vieninteliame centriniame žilame Vilniaus universitete ir dar lituanistinę – tai čia dalykas, giliai siekiantis į širdį. Nuskridau iš Maskvos į Vilnių. Mane ten pasitiko Bučys, Vytas Areška, Violeta Kelertienė, kuri šiuo metu ten stažuojasi. Universitete skaičiau dvi paskaitas apie lietuvių išeivijos literatūrą, tema, kaip atsispindi tremtis lietuvių poezijoje. Paskui turėjau paskaitą jau kitą dieną apie L. Tolstojų.

– Kaip jūsų paskaita buvo priimta ir koks jūsų įspūdis apie apsilankymą Vilniaus universitete?

– Kaip tik tuo metu vyko egzaminai, visi pašaliai buvo pilni nusigandusių studentų, kurie sėdėjo, rašė. Asmeniškai susipažinau su daugybe žmonių. Turiu prieš save daug pavardžių ir knygų: Girdzijauskas, Kubilius, Areška, Bučys, Juškaitis, Martinaitis, Vaičiūnaitė, Glinskis ir taip toliau. O dabar visi tie puslapiai pavirto į žmones, padavė ranką ir pasisveikino. Labai įdomus ir malonus išgyvenimas, kai žodžiai tampa kūnu ir aš gyvenu tarp jų.

Paskaitos buvo priimtos be galo šiltai. Be to, nebuvo daryta jokių pastangų iš niekieno pusės, kaip man pasakyti „būk geras, nekišk nosies ten ar ten“ arba „būk santūresnis apie tai ar tai“. Absoliučiai niekas nė žodžio nepasakė, ir aš kalbėjau taip, kaip man patiko, ir tiek. Paskaitos buvo priimtos su dideliu entuziazmu. Ar dėl to, kad jos buvo geros, ar dėl neįprastumo – štai atvažiavo dipukas rabinas ir pradėjo šnekėti. Atsimenu, Greimo ir Marijos Gimbutienės paskaitos taip pat turėjo fantastišką pasisekimą.

Paskui buvo klausimai – žmonės parašydavo mažame popieriuke savo klausimą ir jis iš rankų į rankas ateidavo iki manęs. Aš tada perskaitydavau tuos klausimus ir į juos atsakydavau. Visi klausimai buvo draugiško pobūdžio, nors kai kurie gana aštrūs ir „pavojingi“ – aiškiai matėsi politinė motyvacija arba, jeigu ne politinė, tai noras išbandyti, kiek drąsiai tas žmogus kalbės. Klausimas, pavyzdžiui, toks buvo: „Kas naujo apie Tomą Venclovą, kur jis gyvena, kodėl nieko neberašo?“ Prielaida klausimo ta, kad jis dabar nuskuro, nusmuko, prarado kūrybiškumą ir žus be reikalo išėjęs į sceną. Tai aš pasakiau, kad Venclova dabar yra profesorius, ką tik parašė keletą mokslinių knygų, o poezijos jis niekada daug nerašė ir jau seniai sakė, kad nenorės daug rašyti.

Kitas klausimas: „Pats kalbėjai apie tremtį, ar mūsų poetams Lietuvoje nebūtų gerai patirti tremtį irgi?“ Visa salė taip nuūžė, o kai triukšmas aptilo, sakau: „Taip, būtinai reikia kiekvienam poetui, nes poezija, jeigu yra tikusi kam nors, yra tikra, tai visuomet yra tremtis. Jei parašei poetinį žodį, parašei žodį, kuris nebepriklauso pasauliui tokiam, kaip jis kasdien yra. Todėl tokia poezija, kuri iš to kasdieninio pasaulio nebus ištremta, nebus gera poezija, todėl kiekvienas poetas turi būti tremtinys.“

Vienas užpuolė, kodėl aš žodžio „realizmas“ nepaminėjau, tai aš jam pasakiau, kad iš viso nėra tokio daikto, kaip viską aprėpiančio dalyko, o realizmo, kaip viską aprėpiančio kūrybinio būdo, sąvoka yra grynai politinė ir nieko bendra su literatūra neturi. Kad ir kokie būtų -izmai, jie visi buvo -izmai tik todėl, kad norėta arčiau realybės prieiti. Kubistas sulaužė viską, ką matome, ieškodamas gilesnio sąryšio tarp daiktų, nes paviršutiniškumas jo nepatenkino. Romantikas pajuto, kad tikrovės nėra šaltame racionaliame deklamavime, ir nori tik širdimi perprasti tikrovę. O klasikas suprato, kad tik harmonija ir drausmė yra žmogiškoji tikrovė. Taigi visi siekė tikrovės, jie visi buvo realistai. Tiek to, per ilga filosofija.

– Vilnius yra tas miestas, kuris labiausiai simbolizuoja Lietuvą. Koks buvo asmeniškas išgyvenimas, kuris jus labiausiai paveikė?

– Nežinau, ką sakyti. Galbūt čia jau senatvės požymis. Bet kokio nors širdies plakimo, ašarų smelkimosi į akis nelaukiau ir nejaučiau. Jaučiau tokį šiltą prisirišimą prie tų vietų – pereini per Katedros aikštę, per Rasų kapines, matai tas bažnyčias ir žinai, kad vis tiek kažkur yra kažkokia galutinė prasmė. Po to, kai kitos prasmės praeina, galutinė prasmė – tavo žemė. Tikrai.

Bet tą pajutau ramiai, be emocinio pakilimo. Greičiausiai, jei būčiau jaunesnis, būčiau verkęs, bet dabar širdis kaip kempinė nebeatsiliepė į tuos stimulus. Tad tik tiek jauti. Su žmonėmis buvo labai įdomu ir malonu šnekėti, pats miestas ne per blogiausiai atrodo. Kai pagalvoji, galbūt rusai teisybę sako, kad Pabaltijyje didesnė gerovė – tai šiek tiek jaučiasi. Buvo nesvietiškai šalta, buvo pasiutusiai šalta, 30 laipsnių žemiau nulio, tai gal tas man atšaldė ir ašaras. Nežinau...

– Ar neteko susidurti su akademiniu ir politiniu antagonizmu?

– Ne, matyt, tai nebuvo suplanuota. Niekas man neprikaišiojo už nieką. Dar vyriausybės kažkokie nariai, Paleckio sūnus su manimi vaikštinėjo ir turbūt gynė nuo per smalsių žmonių arba angelą sargą vaizdavo ir šnekėjosi. Labai ramiai, be jokių aistrų mes kalbėjomės net politinėmis temomis. Kai pas Arešką, kuris mane spaudoj yra gerokai papešiojęs, vakarienę valgiau, mes labai draugiškai kikenome apie tai, kaip vienas kitą spaudoje pešiojame. [...] Martinaitis Kaune taip pat man paaiškino, kad jis marksistas, bet labai ramiai ir draugišku tonu. Žmona ne marksistė, jis marksistas. Ir tiek. Nejutau jokio priešiškumo, tikrai ne, gal kas nors kumštį laikė kišenėje, bet neparodė.

– Koks jausmas atvykus į Lietuvą iš Vakarų?

– Man atrodo, kad turėsiu nuvilti. Vienas dalykas, kaip sakiau, buvo nesvietiškai šalta, tad neturėjau laiko lėtai mąstydamas vaikščioti po gamtą. Čia jau reikia vasaros ir pavasario. Antras dalykas, greitkelis iš Vilniaus į Kauną yra keturių juostų geras kelias, o gamtovaizdis, per kurį važiavome, tip top kaip Ohajo. Tik galbūt eglelės vietoj liepų. Gilesniems jausmams važiuodamas neturėjau laiko, nes mašinoje ir šoferis, ir man pristatyta palydovė visą kelią čiauškėjo kaip žvirbliai, nedavė progos susikaupti, gyrėsi. Šoferis gyrėsi, kokia fain jo „Volga“, o palydovė gyrėsi, kokie gražūs nauji Paneriai, Elektrėnai, kur čia Kauno jūra, kur kas. Paskui susiginčijome dėl lietuvių kalbos kirčiavimo ir taip toliau. Taigi nuvažiavau į Kauną taip ir neišgyvendamas savo kelionės. Bet tai irgi savaip įdomu.

Kaunas mane savotiškai paveikė, nes aš iš gilios provincijos, iš Kretingos, iš mažo miestelio, kuris pakaušį kasosi ir dar nepabudo. Kaunas man buvo legenda, visos kultūros centras, kauniečiai – ajajai žmonės. O dabar vaikštau – maži dviaukščiai namukai, kuklučiai, šiek tiek apskurę, nepaprastai neįdomi architektūra, bet gatvės – visos legendos: Ožeškienės gatvės, Donelaičio gatvė, Laisvės alėja, Metropolis – geltonai nudažytas dviejų aukštų namelis, galbūt ne pats neįdomiausias pasaulyje, bet netoli to. Nesakyčiau, kad pajutau nusivylimą, bet pasijutau geriau širdyje – čia irgi žmonės gyveno, o ne mitas, ir dabar čia gyvena.

Tai man patiko ir Kaunas man pasirodė jaukus ir iš esmės provincinis miestas. Galėjo būti laikinąja sostine, bet jo visas charakteris yra provincinis. Vilnius jaučiasi kaip sostinė. Kai nuvažiuoju į Kopenhagą, ji – linksmas, malonus, paprastas provincinis miestas. Tik nuvažiuoju į Stokholmą ir žinau, kad čia karališkas miestas – visas išdėstymas, kokie namai, kokia jūra. Lygiai taip pat jaučiasi, kad Vilnius karališkas miestas, sostinė, o Kaunas – jaukus miestas.

Žinau, kad pats ieškai to emocinio prado – ką galvoja tremtinys po tiek metų važiuodamas per gimtinę. Bet kaip tik to ir nebūna. Tuos dalykus, atvirai pasakysiu, geriau atlieka poetai, niekur nenuvažiavę. Pasiskaityk Bradūną ir žinosi, kokio jausmo nori. Tikrovėje tų jausmų paprastai beveik niekados nebūna. Galų gale net ir fronte buvęs kareivis prisimins, kad tuo metu, kai pradėjo kulkos zvimbti, jis nieko ypatingo nejuto. O paskui, kai išgėręs pradėjo pasakoti, koks jis didvyris, tada jo jausmai buvo labai gilūs.

Nori jausmo? Interviu su „Literatūra ir menu“ buvo klausimai man užduoti. Aš atsikėliau viešbutyje ryte ir rašau atsakymus. Gatvėje triukšmas, žmonės klega, klausausi – ogi lietuviškai. Tada pajutau, kad jau seniai seniai nebuvau mieste, kur normalu, kai už lango žmonės klega lietuviškai.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...