captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Burokas: sapiens ir svogūnai (knygų apžvalga)

Poetas, vertėjas ir literatūros kritikas Marius Burokas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Yuvalio Noah Harrari mokslo populiarinimo knygą „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ ir autobiografinį Gunterio Grasso romaną „Svogūno lupimas“.
Z. Baltrušio nuotr.
Z. Baltrušio nuotr.

Yuvalis Noah Harrari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“

Jeruzalės profesoriaus Yuvalio Noah Harrari tarptautinis bestseleris „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ (iš anglų kalbos vertė Tadas Juras) priklauso vadinamajai „non-fiction“, lietuviškai  – negrožinės literatūros, kategorijai.

Negrožinei literatūrai (mokslo populiarinimo, dokumentinėms, istorijos populiarinimo knygoms) dabar atėjo aukso amžius. Atrodo, kad tradicinė literatūra išgyvena eilinę pasitikėjimo krizę (nors jos leidžiama labai daug ir visokios) – gal mes nusivylėme grožine literatūra, gal pasiūla tiek viršijo paklausą, kad nebesinori imti romano į rankas, gal susmulkėjo autoriai ir jų temos?

Atrodytų, ir negrožinė literatūra neturėtų būti skaitoma – mokslas ir pasaulis keičiasi taip greitai, kad net internetas paskui juos nespėja, o ką ten knygos. Bet ne. Mokslo populiarinimo literatūra – buvusi gana sausa, orientuota į siauresnį skaitytojų ratą, reikalavusi daugiau specifinių skaitytojo žinių – pasikeitė. Dabar ji tapo lengvai skaitoma, įtraukianti, pasakojimas imtas konstruoti naudojant detektyvo, trilerio, žanrinės literatūros principus. Paprastai tokiose knygose pateikiamas vienas išradimas ar atradimas, viena mokslinė problema ir ji apauginama pasakojimu, anekdotais, patraukliomis detalėmis, stengiamasi skaitytoją maksimaliai panardinti į jam egzotišką aplinką (laboratoriją, observatoriją, Visatą, fiziką) ar istorinį laikotarpį. Tokios knygos neslegia skaitytojo savo moksliniu autoritetu, o kaip tik apeliuoja į jo slaptą troškimą išprusti, sužinoti. Jose žinios derinamos su pramoga ir skaitymo malonumu.

Panašiai parašyta ir profesoriaus Y. N.  Harrari knyga „Sapiens“. Patraukliai, žaismingai, parašytoje, įdomių faktų kupinoje knygoje glaustai pateikiama visa žmonijos istorija – nuo žmogbeždžionių iki ateities žmogaus – kiborgo, bioninės, nemirtingumą atradusios būtybės.

Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais? Į šiuos klausimus savo knygoje ir stengiasi atsakyti Y. N. Harrari.

Jo aprašoma žmonijos evoliucijos kelionė padalinta į tris etapus, didžiuosius lūžius arba evoliucijas: pirmoji, kognityvinė žmonijos revoliucija įvyko maždaug prieš 70 000 metų. Ją žymi žmogaus smegenų evoliucija, kalbos atsiradimas, sapiens rūšies pasklidimas už Afrikos ribų ir žmonijos istorijos pradžia. Pasak autoriaus, Homo sapiens rūšis ėmė dominuoti pasaulyje, nes jie buvo vienintelei gyvūnai, sugebėję lanksčiai bendrauti tarpusavyje. „Žmogus užaugti galėjo tik gentyje. Dėl to evoliucija buvo palankesnė tiems, kas sugebėjo užmegzti tvirtus socialinius saitus“, – rašo Y. N. Harrari.

Jo knyga žavi ir tuo, kad autorius aiškiai ir tiesiai sako, kad jis (o kartu ir mes) daug ko nežinome. Pavyzdžiui, iki šiol nėra aišku, kas iš tikrųjų paskatino išskirtinį mūsų proto vystymąsi.

Antroji žmonijos revoliucija – žemės ūkio, įvyko maždaug prieš 12 000 metų. Žmogus sukultūrino augalus ir gyvūnus, atsiranda pirmosios pastovios gyvenvietės. Medžiotojas-rankiotojas virsta sėsliu žemdirbiu.

Čia Y. N.  Harrari pateikia vieną labai įdomią ir kontraversišką hipotezę. Jis tvirtina, kad tai ne žmonės sukultūrino kviečius, o pats kvietys prisijaukino žmogų, privertė jį išplėsti šios žolės arealą ir paskleisti jos genus po visą pasaulį. Žinoma, tą pačią paslaugą kvietys padarė ir žmogui – šis išplito po visą pasaulį. Bet mainais gavo nesveiką maistą, sėslų gyvenimo būdą, užkrečiamas ligas, hierarchinę visuomenės struktūrą ir sunkų darbą nuo aušros iki sutemų.

Trečioji Y. N.  Harrari išskiriama revoliucija yra mokslo revoliucija. Ji įvyko maždaug prieš 500 metų. Pasak jo, žmonės pripažino savo neišmanymą ir smalsumo vedini įgijo iki šiol neregėtų galių. Europiečiai užkariavo Ameriką ir vandenynus, planeta tapo vientisos istorijos arena, iškilo kapitalizmas.

Y. N.  Hararri pagrindinė mintis tokia: jis tvirtina, kad žmonės pasiekė tiek, kiek pasiekė tik dėl vieno dalyko – sugebėjimo tikėti tuo, kas egzistuoja tik jų pačių vaizduotėje. O tai yra religija, tautos, pinigai, žmogaus teisės. Y. N.  Hararri tvirtina, kad visos didžiulės žmonių bendravimo ir bendradarbiavimo sistemos – politinės struktūros, prekybos tinklai, įstatymai, tikėjimai yra pagrįsti fikcija, vaizduote ir susitarimu.

Jis taip pat tvirtina, kad politinės ir ekonominės sistemos (pavyzdžiui, kapitalizmas) yra religijos, o ne ideologijos ar teorijos. Jis teigia, kad imperija buvo sėkmingiausia žmonijos istorijoje politinė sistema, kad žmonės dabar iš tikrųjų nėra laimingesni, nei anksčiau, ir kad mes ateityje save tikriausiai paversime mūsų pačių ir sugalvotais visagaliais dievais.

Netikėtos hipotezės, ar ne? Nieko nuostabaus, kad knyga sulaukė milžiniško populiarumo, buvo išversta į 30 kalbų, skaitoma visame pasaulyje.

Žinoma, drąsios profesoriaus hipotezės susilaukė ir kritikos. Aprašyti visą žmonijos kelią vienoje knygoje nėra lengva ir autorius kai kur supaprastina užduotį – neparemia savo hipotezių faktais, nepatikrina tų faktų, yra linkęs perlenkti lazdą.

Pavyzdžiui, vienur jis tvirtina, kad per paskutinius 30 000 metų mūsų protas ir jo galimybės nepasikeitė, kitur rašo, kad žemės ūkis ir industrializacija atvėrė „naujas nišas imbecilams“, nes norėdami išgyventi žmonės dabar turi kliautis siaurų sičių specialistais, o ne savo pačių įgūdžiais, t. y. jie nebežino, nebemoka ir nebenori mokėti to,  ką mokėjo anksčiau.

Tokių nesutapimų ir neatitikimų esama ir daugiau, o įvairūs enciklopedistai ir siaurų sričių žinovai būtinai ras prie ko prikibti ir dažniausiai ne be pagrindo. Tačiau tokius kabinėjimusis reikėtų palikti rimtai recenzijai. O mums, paprastiems Sapiens genties atstovams, siaurų sričių specialistams, kapitalizmo religijos adeptams ir būsimiems nemirtingiems bioniniams pusdieviams telieka mėgautis ir mąstyti. Nes knyga, nors ir smagi, vis dėlto parašyta gana rimtai nusiteikusiems ir linkusiems apmąstyti savo vietą pasaulyje žmonėms.

Gunteris Grassas „Svogūno lupimas“

Vienas garsiausių vokiečių rašytojų, poetų ir menininkų, 1999 m. Nobelio premijos laureatas Gunteris Grassas neblogai žinomas lietuvių skaitytojui. Lietuviškai išleista visa jo „Dancigo trilogija“: romanai „Skardinis būgnelis“, „Katė ir pelė“ ir „Šuniški metai“, lietuviškai galime perskaityti ir jo romanus „Rupūžės kurkimai“, „Krabo žingsniu“ ir „Mano šimtmetis“. 2000 m. rašytojas viešėjo Lietuvoje, kartu su Nobelio premijos laureatais Czeslawu Miloszu ir Wislawa Szymborska dalyvavo Vilniuje atidengiant paminklinę lentą Josifui Brodskiui.

Ką tik lietuviškai pasirodė ir dar vienas, autobiografinis, skandalą Europoje sukėlęs G. Grasso romanas „Svogūno lupimas“ (iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas). Tai autobiografinė knyga, apimanti nemenką dalį XX amžiaus: autorius pasakoja apie savo vaikystę Dancige (Gdanske), bet didžioji romano dalis skirta dvidešimčiai metų – nuo karo pradžios 1939-aisiais iki 1959 metų rudens, kai pasirodė G. Grasso romanas „Skardinis būgnelis“, atnešęs autoriui pasaulinę šlovę.

Autorius pasakoja apie karo beprasmybę, kaip buvo sužeistas, kaip traukėsi nuo artėjančių rusų per visą Vokietiją, aprašo karo belaisvių stovyklas, klajones po nusiaubtą pokario šalį, bandymus sužinoti ar gyvi jo tėvai ir sesuo, pastangas juos surasti, jis rašo apie bandymus įstoti į Menų akademiją, apie tai, kaip įgijo akmentašio profesiją, kaip persikraustė į Berlyną, vedė, kaip ėmė rašyti ir piešti.

O skandalą šis romanas sukėlė dėl vienos priežasties – 79 sulaukęs autorius pagaliau ryžosi papasakoti, tai, ką ilgai slėpė ir ko gėdijosi: kaip sulaukęs septyniolikos buvo pašauktas tarnauti į Wafen SS dalinius. Kaip romano pradžioje sako jis pats: „...aš rašau apie sarmatą ir paskui ją šlubčiojančią gėdą“. Galima nujausti, kas paskatino šio romano rašymą, į tai atsako pats autorius: „Skolos ir kaltė. Du žodžiai, giliai įleidę šaknis į vokiečių kalbos dirvą“. Pasak jo, jam skirtas kaltės įrašas toks: „Mano įrašas trumpas ir aiškus: aš tylėjau“.

Pasakodamas apie save, G. Grassas nuolat remiasi dviem – svogūno ir gintaro metaforomis.

Svogūnas jam – atmintis: „įkyriai klausinėjama atmintis būna kaip tas svogūnas, kurį lupant  viena po kitos pasirodo raidės (...) Svogūnas turi daug sluoksnių.  Vos tik pašalini vieną, randi kitą. Pjaustomas jis verčia ašaroti. Tik lupamas sako tiesą.“

Bet G. Grassas rašo romaną ne tik apie kaltę, gėdą ar tai, kaip jis ir daugelis vokiečių buvo apgauti, kaip buvo sujaukti jų protai. Jo romanas yra ir apie tai, kaip Dancigo berniūkštis tapo kūrėju, rašytoju ir čia jam padeda kita, pasak jo, „pagalbinė priemonė“ – gintaras, kaip jis pats rašo – „rastas Baltijos jūros pakrantėje ar prieš gerus metus nupirktas iš žmogaus, kuris tame Lietuvos mieste, kuris anksčiau vadinosi Mėmelis, prekiavo po atviru dangumi“.

Gintare slypi įvairios drumzlelės, gyviai, inkliuzai, inkapsulės. Į jį įsižiūrėjus, ima ryškėti likimo raštas, pavertęs G. Grassą tuo, kuo jis yra dabar. Įklimpę gintaro atmintyje išryškėja ir G. Grasso personažų prototipai ir tikri, slapyvardžiais pridengti žmonės: rašytojai, dailininkai, visuomenės veikėjai.

G. Grasso romanas-autobiografija pabrėžtinai subjektyvus, jis remiasi savo patirtimi, savo vertinimais, dalykais, kuriuos girdėjo, matė ir patyrė. O ir kreipiasi romane ne į kitus, o į save. Jis žaidžia tiek su savo, kaip autoriaus personažu – kai kur rašydamas apie save trečiuoju asmeniu, tiek su skaitytoju, pernelyg parėžtinai nekreipdamas į jį dėmesio, tarsi šnekėdamasis su savimi, bet žinodamas, kad jį stebi smalsi skaitytojo akis.

Kai kur į romaną G. Grassas sąmoningai įpina savo asmenybės legendos epizodus, anekdotus. Tarkim, jis pasakoja, kaip kažkada džiazo klube jame teko groti su Louis Armstrongu, o amerikiečių valdomoje karo belaisvių stovykloje lošti kauliukais su uoliu kataliku Jozefu, kuris vėliau paaiškėjo esąs Josefas Ratzingeris, būsimas popiežius Benediktas XVI.

Pats romanas neskubrus, šakotas, su daug nukrypimų, detalių, pasvarstymų, parašytas meistriškai. Ir skaitydamas pajunti, kaip pasiilgai senos geros prozos ir pavargai nuo skubotumo, blizgučių, triukų, pripainiotų užpainiotų siužetų ir naratyvų.

Būtinai reikia paminėti ir puikų, skaitymo malonumą gerokai padidinantį romano vertimą, jį išvertė beveik visus mūsų skaitomus autoriaus romanus išvertęs T. Četrauskas.

Nežinia, gerai ar blogai, kad šiame G. Grasso romane, skirtingai nei kai kuriuose leidimuose kitomis kalbomis, nepateiktas straipsnis apie jo tarnavimą Wafen SS daliniuose ir su tuo susijusį skandalą. Žinoma, kas norės, galės apie tai su visomis smulkmenomis pasiskaityti internete, o kas pasitikės šia knyga, šiuo nuluptu, atmintį ašaroti verčiančiu svogūnu, taip pat, manau, tikrai nepasigailės. Nes 400 puslapių romane – ši tarnyba tik epizodas ir būtų neprotinga visą turinį suvesti tik į jį. Juolab G. Grasso pažiūromis abejoti lyg ir nebuvo pagrindo, o ir nacizmu ar simpatijomis jam jo apkaltinti neįmanoma. Galima tik pripažinti jo drąsą apsivalyti, išpažinti ir išsisakyti.

O visiems moraliniams teisuoliams G. Grassas turi vieną, pašaipų atsakymą: „žmonės su teisingomis biografijomis visuomet žino, kas teisinga, o kas ne“. Tokie tik juoda ir balta pripažįstantys teisuoliai dažnai ir stumia žmoniją į katastrofas ir susinaikinimą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...