captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: neapgaukime tų, kurie linkę mumis patikėti

Po sniegų, po pirmųjų baltų tolių ir pūgų vėl sugrįžęs ruduo yra žavus – toks, koks ir turi būti šiuo metu. Lapkričio gale, kai diena trumpesnė nei aštuonios valandos, jam sunku tikėtis trykštančios šviesos ir saulės. Ji tikrai pasirodys, prašvis šarmotą rytmetį, ir mes sakysime – kaip tikrą rudenį, kaip visada...
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Atrodo, kad ruduo mūsų neišgąsdino sniegais. Dabar, regėdami į laukus išsiliejusias upeles, suprantame ankstyvojo sniego prasmę – tai jis mums atseikėjo vandens daugiau, nei būtų iškritę su lietumi. Ar to pakanka? Tikrai ne.

Žemės paviršiuje žvilgančios balutės nėra bendro dirvožemyje esančio vandens kiekio, juo labiau – gruntinių vandenų horizonto lygio rodiklis. Jei būtų šilčiau, jei šviestų saulė, kas žino, per kiek laiko balutės išgaruotų, o dirvožemis vėl liktų be vandens.

Ar matėte, kas ten juda kruta prie želmenyse telkšančių balų? Net ir ne pats akyliausias stebėtojas turėtų pamatyti pempes, kurių, nors ir ne taip gausu, kaip prieš sniegus, yra nemažai, taip pat – dirvinius sėjikus. Pempės nugara tamsi, kūno apačia balta, tad pakilęs paukštis boluoja iš tolo.

Dirviniai sėjikai neturi tokių ryškių baltų spalvų, jų apdare daugiau rusvų ir geltonų, auksinių dėmelių, tad juos, ramiai tupinčius, pamatyti nėra paprasta. Tiesa, paukščiams šiaip sau tupinėti netenka – jų lesalas yra dirvoje, snapu tenka smaigyti drėgną žemę, sliekauti.

Į lesyklas jau skrenda paukščiai. Mes jau senokai sakėme, kad metas prisiminti lesyklas, net šiek tiek palesinti paukščius, kad jie patikėtų mūsų gerumu ir ištikimybe. Kol kas tik tiek iš mūsų to gerumo ir reikia.

Tačiau prieš žiemą visada siūlome patiems įvertinti savo pasiruošimą – ar tikrai galėsime paukščiais rūpintis kasdien, ar vidury žiemos neišvažiuosime porai savaičių ir savo globotinių nepaliksime alkanų. Jei žinome, kad taip bus, geriau lesyklos visai neįrenkime. Taip išliksime teisesni, neapgausime tų, kurie linkę mumis patikėti.

Neseniai skambino susirūpinę sodybų šeimininkai – nukrito medžių lapai ir atsivėrė tikrasis jų namų gandralizdžio vaizdas. Pasirodo, šakų apie lizdą priaugo tiek, kad kitąmet paukščiai vargu ar įskris. „Ką daryti? – klausia žmonės. – Kas atvažiuos ir sutvarkys lizdą?“

Iš karto atsakome – jūsų namų, sodybos lizdu niekas, išskyrus jus, nepasirūpins. Nėra tokių įstaigų, kurios laukia progų atvykti. Kadangi genėti šakas nėra sudėtingas darbas, jį galite atlikti patys arba pasikviesti talkininkų. Jei šakas sunku pasiekti, jas pjaustyti galima prie karties pritvirtintu pjūklu.

Beje, genėti šakas prie lizdo yra ne pats sunkiausias ir svarbiausias darbas. Gali būti, kad teks keisti net lizdo pagrindą, o tam tikrai teks pasitelkti kaimynus. Mes pamirštame, kad juos turime, kad jie yra pasiruošę mums pagelbėti.

Taigi rudens galas yra gražus, bet ramybės ir laiko nieko neveikti nėra. Juk ateis ne tik žiema, bet ir pavasaris, o tada daug ką padaryti bus vėlu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...