captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Navakas: jei atrodo, kad viską atradai, pasikabink ant sienos vietoj ikonos

Mirtis pirmame knygos sakinyje reiškia, kad pasibaigė kažkoks vienas gyvenimo etapas – tam etapui jau mirei, bet prasidėjo kitas, LRT KLASIKAI sako romano „Vyno kopija“ autorius Kęstutis Navakas. „Naujas gyvenimas yra tarsi antra jaunystė. Tada tai ir daryčiau – ieškočiau, nes, kol ieškai, tol esi gyvas ir jaunas. O kai atrodo, kad esi viską atradęs, tada gal jau tapai dvimatis ir pasikabink save ant sienos vietoj ikonos“, – kalba rašytojas.
R. Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr.
R. Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr.

– Ar tiesa, kad prieš išleidžiant „Vyno kopiją“ esate išreiškęs abejonių, ar žmonėms pavyks ją suprasti, kad net ir pats ten ne viską suprantate?

– Supratimas visada susijęs su žmogaus polinkiu viską dėlioti į tam tikras lentynėles. Bet man tai nėra labai įdomu, nes tos lentynėlės labai riboja žmogaus fantaziją. O šis romanas yra fantazijos romanas. Ir, kad atpalaiduotume fantaziją, aš ten sumėčiau pėdas, ten daug nutylėjimų, daug visokio vingiavimo. Tai reikalinga tam, kad žmogus šį romaną ne dėliotų į lentynėles, o žiūrėtų, kas ten iš esmės yra, kad atsipalaiduotų kažkokie vidiniai pasąmoniniai klodai.

Tai visada susiję su tam tikra rizika, kad kas nors labai stengsis suprasti. Suprasti čia nereikia stengtis. Kai išsijungia loginis mąstymas, ateina visai kiti supratimo variantai, o būtent tai ir pageidautina. O pasakymas, kad aš pats nelabai suprantu, ką ten rašau, galbūt sietųsi su tuo, jog kadaise Serge`as Gainsbourgas sakė „aš esu žmogus juodraštis, aš niekada iš anksto nežinau, ką sukursiu“. Taip ir aš nežinojau. Tai buvo tam tikras ėjimas į Amazonės džiungles pasiėmus vien mačetę, kad prasikirsčiau pro lianas ir nubaidyčiau krokodilus. Manau, kad man tai pavyko.

– Ką atradote tose džiunglėse? Juk iki šiol rašėte esė, poeziją.

– Romanas yra neapsakoma kančia, nes eilėraštį gali parašyti tada, kai jis ateina, ir iš karto. Esė galiu parašyti per vieną naktį. O romanui prireikia labai ilgo laiko. Kadangi esu genetinis tinginys, ilgai dirbti nemėgstu. O čia tokia stajerio trasa, kurią teko įveikti. Bet tai buvo įdomu, nors mano keiksmus turbūt kartais girdėdavo ir už trijų kvartalų.

– Kodėl norėjosi keiksnoti? Sunku buvo?

– Romanas yra sunkus žanras. Jei pasakoji, kaip kokiame kaime kas nors gyveno ir kas jiems atsitiko, tada lengviau. Bet mano atveju, kai aš absoliučiai nieko iš anksto nežinodamas ėmiausi rašyti gana ilgą tekstą, tai buvo susiję su tokiais dalykais, kad kartais net nebežinodavau, kur pasukti. Aš galiu prisvaigti ir prikliedėti bet ko, bet kiekvienas kliedesys, jeigu tai romanas, turi būti struktūruotas, turi turėti vidines, kad ir sunkiai nuspėjamas, struktūras. O suderinti gana logišką ir tokį lentynėlišką, kaip sakiau, dalyką su visiška laukine fantazija yra sunku. Šis suvedimo variantas buvo pats sunkiausias. Bet, kadangi jau padariau, tai dabar galiu gerti šampaną.

– Užsiminėte apie romano struktūrą. Kaip ją apibūdintumėte? Tai nėra linijinis pasakojimas.

– Ar linijinis pasakojimas buvo, tarkim, Jameso Joyce`o ar Marcelio Prousto kūriniuose? Linijinio pasakojimo nebuvo netgi Franzo Kafkos, kuris iš jų pats linijiškiausias, kūriniuose. Linijinio pasakojimo nebuvo galbūt artimiausioje šiam romanui Julio Cortazaro knygoje „Žaidžiame klases“. Tai pavyzdžiai, kad nebūtina papasakoti apie tai, kaip pagrindinis herojus įlindo pro vieną vamzdžio galą, išlindo pro kitą ir kas tiems ten belendant atsitiko. Man tie linijiniai pasakojimai, kuriuos esu skaitęs nuo Jono Biliūno laikų, šiek tiek yra pabodę.

– Esate atkreipęs dėmesį, kad pagrindinis „Vyno kopijos“ herojus gyvena antrinėje realybėje. Kokia ta antrinė realybė ir kodėl ją pasirinkote?

– Gal todėl, kad aš vis labiau gyvenu antrinėje realybėje. Antrinė realybė visų pirma yra fantazija, vaizduotė, kultūros ženklai. Čia svarbu ne žmogus, kaip kūnas, su savo kūno poreikiais, bet žmogus, kaip dvasia. Aš dabar gyvenu tam tikrą atsiskyrėlio gyvenimą su muzika, filmais, knygomis, katinu, kuris, žinoma, yra vienas pagrindinių antrinės realybės garantų. Ir galiu sau leisti tai skleisti ir savo kūriniais.

Žinoma, pirminė realybė, kuri už lango, egzistuoja, aš jos visiškai neneigiu, visiškai nuo jos nebėgu, nes tik pradėk bėgti, ji tave vysis ir spardys į užpakalį. Kuo puikiausiai sugyvenu su ta pirmine realybe, bet man įdomu, kas glūdi labai giliame žmogaus dugne. Tai yra vadinamosios antrinės realybės dalykai, nes skirstymas gana schematiškas: žmogus yra vientisas ir jį sudaro tiek pirminė, tiek antrinė realybė.

– Pasąmoninių turinių – ir fantazijos, ir sapnų – romane itin gausu. Kiek jie buvo rašytojo išmonė, o kiek autobiografiški?

– Esama, be abejo, biografinių dalykų, net kai kurie personažai realiai egzistuoja, tik jie visi perkurti. Jie – kaip spindulys, praėjęs pro trikampę prizmę ir virtęs vaivorykšte. Aš viską paverčiau tokia fantazijos vaivorykšte. Daug kas čia virto metaforomis, simboliais. Galėjau parašyti visą istoriją, nes istorija čia yra – galėjau ją parašyti kokių penkių puslapių tekstu: prasidėjo taip, buvo taip, paskui dar taip atsitiko.

– O gal įvardintumėte istoriją, kurią buvo galima parašyti?

– Jei pasirinkau kitaip padaryti, nepulsiu dabar įvardinti, nes čia būtų, kaip prancūzai sako, „faux pas“ (klaidingas žingsnis). Ir aš, kaip geras baleto artistas, klaidingo žingsnio negaliu žengti.

– Skaitant knygą mane stebino teksto tirštumas: prasmių, intertekstų, citatų, herojų iš literatūrinių kūrinių, kino šaltinių, muzikos iš įvairiausių epochų gausa. Visko tiek daug, ir J. Čerškutės žodžiais tariant, „o kam tokio literatūrinio siautulio reikėjo“?

– Tiesiog vidiniai mano mechanizmai turbūt taip ir veikia. Jeigu šiek tiek išretinčiau visa tai, išgraibyčiau tirščius ir paskleisčiau juos didesniame, tarkim, arbatos kiekyje, romanas galėtų būti ir 800 puslapių. Bet kas šiais laikais turi tiek laiko, kad skaitytų tokius storus romanus. Manau, kad apimtis yra optimali, o kartais ir vieną pastraipą galima skaityti labai ilgai, jeigu kas nori, nes įvaizdžių, metaforų, simbolių slėgis kvadratiniame centimetre kartais iš tikrųjų didelis. Na, taip man išėjo. Kitą kartą gal parašysiu kokį softą.

– Tai čia ne softas?

– Ne, čia yra hardas.

– Tarkim, žmonėms, kurie ne itin linkę fantazuoti, išsigalvoti, kurie stovi tvirtai ant žemės, romano verčiau nepradėti skaityti?

– Realiai žinau daugybę skaitytojų, aš jiems ar joms tą knygą esu siuntinėjęs ir sulaukiau atsiliepimų. Vadinamasis feedbackas buvo. Galiu pasakyti, kad patys skirtingiausi žmonės šį romaną priėmė, suprato ir juo džiaugėsi. Buvo ir neigiamų nuomonių, asmeniškai tokių esu gavęs tris. Trys iš 200 nėra daug.

– Kaip įsivaizduojate savo skaitytoją?

– Skaitytojas turėtų būti panašus į visų šio romano herojų sudėtinį charakterį ir sudėtinį kažką. Jeigu tai apskritai įmanoma. Man atrodo, kad šiame romane žmonės skaito ne tai, ką aš pasakoju, nes tas pasakojimas yra gana paslėptas, o skaito save pačius. Kiek jie yra savyje sukaupę, kiek turi, kiek susifantazavę ir kiek jiems yra stogas nuvažiavęs, tiek jie ir perskaito. Gali skaityti kaip tokį siautulėlį arba ištęstinį bajerį, kas irgi įmanoma. O jeigu pažįsti tos kultūros ženklus, intertekstus, gilinsies toliau, jei turi fantazijos, per kitur gilinsiesi.

– Miręs romano herojus grįžta į gyvenimą ir čia yra tinkamas daryti, ką tik užsigeidžia. Ko, turėdamas tokią galimybę, jūs pats jokiu būdu nedarytumėte?

– Ta mirtis pirmu knygos sakiniu reiškia, kad pasibaigė kažkoks vienas gyvenimo etapas. Tam etapui tu jau mirei, bet prasidėjo kitas. Ir kai prasideda kitas, tu nežinai, kaip tau elgtis, ką daryti. Todėl žmogus po visur blaškosi, jį pasiveja kažkokios reminiscencijos, kažkas pakyla iš gilesnio vidaus ar iš gana išorinio vidaus, jis susitinka su kažkokiais žmonėmis arba tiesiog svaigsta nuo to, kas jame susikaupę.

Bet kokiu atveju jis turi tam, kas verda, rasti kažkokias formas, kažkokią struktūrą. Tai jis daro per visus tuos 200 puslapių, kol galų gale grįžta pas savo žmoną ir eina į turgų sūrio pirkti. O ko aš pats nedaryčiau? Labai sunku pasakyti, nes apie klaidas japonai sakė taip: daryk kuo daugiau klaidų, bet nė vienos klaidos nedaryk antrą kartą. Tai galbūt nedaryčiau klaidų antrą kartą.

– O ką darytumėte, jei turėtume progą?

– Naujas gyvenimas yra tarsi antra jaunystė. Tu antrą kartą gimsti ir turi patirti brendimą, iniciaciją, pačią brandą. Visa tai reikia padaryti atradus naujas formas, nes į senas formas nebetelpi, jas išaugai. Tai ir daryčiau – ieškočiau, nes, kol ieškai, tol esi gyvas ir jaunas. O kai atrodo, kad esi viską atradęs, tada gal jau tapai dvimatis ir pasikabink save ant sienos vietoj ikonos.

– Ar pats sau esate atsakęs į klausimus, kokias formas jau išaugote?

– Aš niekada nesistengiu formuluoti „kas, kaip ir ką“. Tik stengiuosi kažkur gilumoje tai nujausti, nes kiekviena formuluotė tiek susiaurina tai, ką ji formuluoja, kad nukerta visas kitas galimybes, kitus kontekstus. Ir tiesiog tampi nebe žmogus, o kažkokia rozetė sienoje, į kurią tik kištuką įkišk, kad viskas funkcionuotų.

– Romaną pradedate Charles`io Baudelaire`o žodžiais, kad reikia visada būti girtam, reikia svaigintis. Ar tikrai?

– Jis ten rašo, kad svaigintis galima bet kuo. Tas svaiginimasis ir reiškia nutolimą nuo gyvenimo banalybės, perėjimą į kitą lygmenį – šiek tiek pasąmoninį. Galima svaigintis mintimi, galima svaigintis kultūra, vidiniais atradimais, net vidiniais praradimais. „Svaigintis“ irgi yra ne visiškai tikslus apibūdinimas. Tiesiog reikia pereiti į šiek tiek kitokią būseną, mažiau pirštu pačiupinėjamą, kūrybingą. Žinoma, ja visada gyventi negalima, nes mūsų aplinka gana brutali, mes turime turėti išgyvenimo instinktų, kurie įmanomi tik vadinamojoje pirminėje realybėje, realiajame pasaulyje. Bet kai mes būname vieni, galime svaigintis savimi pačiais.

Ch. Baudelaire`as rašo, jog svaigintis reikia tam, kad nejaustume „šiurpulingos laiko naštos, kuri laužia pečius ir lenkia prie žemės“. Kaip jaučiate laiko naštą jūs?

– Tiesą sakant, jokios laiko naštos nejaučiu, gal dėl to, kad man fantazija ir kūryba visada buvo svarbiau už, tarkim, mokesčių mokėjimą. Žmogui gyvenant visada daugėja praeities ir mažėja ateities. Ir jei žmogus labai gyvena praeitimi, prisiminimais arba ateitimi, viltimis, lūkesčiais, tada jis visada bus prislėgtas. Ir vis labiau prislėgtas. Bet aš gyvenu ne tik šia diena, o šia sekunde – žiūriu, ką iš šios sekundės galiu gauti ir ką šiai sekundei pats galiu duoti. Ir tada skrendi kaip ant sparnų, ir tas laikas nė kiek neslegia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close