captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Banytė: pasiklydę (ne)realybėje (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris leidinius: Mario Vargas Llosa romaną „Tetulė Chulija ir rašeiva“, Alano Lightmano kūrinį „Einšteino sapnai“ ir Efraimo Baucho knygą „Savižudžių saulė“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Mario Vargas Llosa „Tetulė Chulija ir rašeiva“

Genialumo ir beprotybės jungtis tikrai nėra nauja literatūros tema – kaip ir turbūt bet kuri kita – bet ji geba pavergti ir mus, šablonams kiek abejingus XXI a. skaitytojus, ypač tada, kai be gailesčio šaržuojama. Iš polėkiu pridengtų „muilo operos“ banalybių smagiai juokiasi 2010 m. Nobelio premijos laureatas Mario Vargas Llosa, lietuvių skaitytojams jau žinomas iš „Bjaurios mergaitės išdaigų“ ir „Tetulės Chulijos ir rašeivos“ (iš ispanų kalbos vertė Laura Lubinavičiūtė), kuri perleista jau antrą kartą. Šis iš dalies autobiografinis romanas, kuriame, pasak autoriaus, jo gyvenimo tiesos „visuomet pavirsta melagystėmis“, yra smagus, įtraukiantis nuo pirmųjų puslapių, verčiantis jei ne garsiai juoktis, tai bent ironiškai šypsotis.

Jaunas teisės studentas, rengiantis įvykių apžvalgas radijo stotyje ir svajojantis tapti rašytoju, akivaizdžiai kuriamas kaip autoriaus tekstinis alter ego: jo vardas Marijus, bet kartais jis vadinamas Vargitu, o tai – aiški mažybinė autoriaus pavardės Vargas forma. Aštuoniolikmetis jaunuolis įsimyli neseniai išsiskyrusią „teta“ vadinamą Chuliją (ji yra tolimo giminaičio žmonos sesuo, o ne kraujo giminė), kuriai jau per trisdešimt, ir ieško būdų, kaip apeiti visuomenės normas ir ją vesti. Beje, pirmoji šio romano autoriaus žmona, vardu Chulija, irgi pagal Lotynų Amerikos giminystės supratimą buvo jo „teta“. Autobiografiškas personažas taip pat ir „rašeiva“, per radiją transliuojamų muilo operų kūrėjas iš Bolivijos Pedras Kamačas. Jis ir yra tas genijus-beprotis, apie kurį užsiminiau apžvalgos pradžioje.

Romano pasakojimas skyla į dvi plotmes pagal šiuos du pavadinime nurodytus veikėjus: pirmoji – tai cukrumi apibarstyta Marito ir Chulijos meilės istorija, antroji – į ją įsiterpiantys Kamačo sukurtų muilo operų siužetai, kurie, knygai persiritus į antrą pusę, darosi vis beprotiškesnis ir keistesni. Žinoti biografinių detalių nebūtina, o gal ir visai neverta, nes romano skaitymui toks žinojimas beveik nieko neprideda. Jas miniu tik todėl, kad visiškai išgalvoti Kamačo radijo dramų siužetai subtiliai įsimaišo į „tikrąjį“ Marito gyvenimą, o pastarasis lyg nepastebimai įčiuožia į muilo operų fikciją. Kitaip tariant, tikrovės ir literatūros santykis komplikuojamas dvigubai.

Tekste „muilo operos“ (žinoma, deramai ironizuotos) aiškiai tampa viena struktūrinių teksto ašių. Kamačas rašo iki nukritimo – po septyniolika-aštuoniolika valandų per dieną ir atvirai deklaruoja, kad jam niekas nerūpi, tik menas, kuris „neturi tvarkaraščio“ (p. 54). Kamačas – „tikras rašytojas“, o Marijus – „potencialus rašytojas“; akivaizdu, kad rašymo veiksmui, realybės ir fikcijos santykiui, teksto kokybės ir „meniškumo“ klausimams tekste skiriama itin daug vietos, todėl atrodo visiškai korektiška „Tetulę Chuliją ir rašeivą“ priskirti metafikcijai. Bet tai nėra kiek įkyrėjęs „rašymas apie rašymą“, kuris bent jau Lietuvoje dažnai signalizuoja tam tikrą atsitraukimą, išsisėmimą, kai literatūra tarsi tampa nebeįgali rasti kažką įdomaus gyvenime ir kaip objektą narciziškai pasirenka save. Mario Vargas Llosa išsisuka iš metafikcijos siūlomo pasitenkinimo savimi ir sąlygiško nuobodulio ir lieka tuo, kas visų pirma ir yra bet kuris romanistas – puikiu pasakotoju, kuris geba suregzti įtraukiančią istoriją neaukodamas prozos intelektualumo ir (auto)ironijos.

Savotiška romano struktūra – dvidešimt skyrių, kai nelyginiuose pasakojami muilo operų siužetai, o lyginiuose – Marito gyvenimas – išduoda ir Llosos „literatūriškumo“ idėją: kad ir kaip griežtai bandytum atskirti realybę nuo fikcijos, viena vis tiek tampa kita, kai perduodama ypatinga materija – kalba. Toks mąstymas Llosai būdingas, o kelis jo romanus perskaičiusiam „Tetulės Chulijos ir rašeivos“ iš esmės linijinis pasakojimas gali pasirodyti labai paprastas ar net pernelyg televizinis. Bent man skaitant įdomiausia buvo tai, kad iki absurdo pritraukti Kamačo siužetai, romane atstovaujantys „fikcijos fikcijoje“ plotmei, yra įdomesni negu neva „realybe“ apremta Marito ir Chulijos meilės istorija.

Ši knyga rekomenduojama visiems, kuriems nesvetimas humoro jausmas ir šioks toks polinkis į melodramatizmą – karikatūriški charakteriai ir komiškos situacijos leidžia juoktis ir iš pasakojimo, ir iš savęs, jei tik nori į save pasižiūrėti kiek ironiškai.

Alanas Lightmanas „Einšteino sapnai“

Lightmanas šiek tiek iškrinta iš didžiojo bendrojo XX a. rašytojų parado, nes jis – fizikas pagal išsilavinimą, nuo vaikystės domėjęsis ne tik gamtos mokslais, bet ir menu. Jau vien jo akademinė karjera verta atskiros pastraipos šioje trumputėje apžvalgoje: vienas geriausių Prinstono universiteto fizikos studentų, kurį baigė magna cum laude; jo disertacijai Kalifornijos technologijos institute vadovavo reliatyvumo teorijos specialistas Kipas Thorne`as; vėliau tapo Harvardo universiteto astrofizikos dėstytoju; 1989 m. – pirmasis Masačiusetso technologijos instituto (MIT) profesorius, kuris dėstė ir gamtos mokslus, ir kūrybinį rašymą vienu metu; dabar tame pat institute dėsto Lietuvoje neregėtą dalyką – praktinę humanitariką; prieš daugmaž dvidešimt metų buvo pirmininkas komiteto, kuris priėmė iki šiol galiojančią nuostatą, kad kiekvienas MIT studentas – ar jis būtų programuotojas, ar filologas – privalomai turi mokytis rašyti ir viešai kalbėti.

Apžvelgiama nedidelės apimties knyga (pagal lietuvišką literatūrologiją veikiausiai vadintina „apysaka“) „Einšteino sapnai“ (iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė) – neabejotinai žinomiausia ir kritikų labiausiai pripažinta A. Lightmano knyga, kartais netgi tituluojama „moderniąja klasika“. Jame svarstoma, kokius sapnus galėjo sapnuoti didysis XX a. fizikas tuo metu, kai kūrė reliatyvumo teoriją.

Kiekvienas sapnas atitinka kitą teorijos (kuri, kaip žinia, esmiškai susijusi su laiko tyrimais) variantą. Viename iš jų laikas ciklinis, ir todėl žmonės pasmerkti vėl ir kartoti savo sėkmės ir nesėkmes; kitame egzistuoja sustingęs laikas, kuriame įsikuria įsimylėjėliai ir prie vaikų pernelyg prisirišę tėvai; dar kitame yra žmonių, kurie įstrigę ne savo epochoje, ir t. t.

Žinoma, ši knyga peržengia fizikos mokslo rėmus: joje rasime ir metafizikos, ir etikos, ir psichologijos elementų. Pagrindinis jos klausimas – „o kas, jeigu?..“ – išlieka esmiškai mokslinės ir eksperimentinės (bent jau minties plotmėje) prigimties. O kas, jeigu aukštikalnėse laikas tekėtų lėčiau negu ant žemės? Ar tikrai žmonės gyventų ant aukščiausių viršūnių ir ant jų dar pasistatytų papildomus polius? O kas, jeigu priežasties ir pasekmės ryšys būtų laikiškas, ir pasekmė galėtų įvykti anksčiau už priežastį? O jeigu žmonės gyventų tiek vieną vienintelę dieną? Arba gyventų amžinai?

Kadangi kiekvienas skyrius rodo kitokį laiko variantą, knyga atrodo struktūriškai pabira, o jungtys – prabundantis iš sapno Einšteinas – kiek dirbtinokos. Nepaisant to, ji verčia mąstyti – čia yra didysis vietomis šiek tiek pernelyg nupoetintos prozos privalumas. Įdomu, ką aš daryčiau: skubėčiau su visais, kad laikas sulėtėtų, ar ramiai gyvenčiau savo ritmu ir nesijaudinčiau dėl gyvenimo trukmės? Ar norėčiau patirti vieną neįtikėtinos laimės momentą, ar gyventi taip, kaip ir būna – per visus pakilimus ir nuosmukius?

Trumputė ir per porą valandų perskaitoma knyga verčia skaitytojo mintį ją tęsti ir keistą (anti)laikišką kiekvieno skyriaus apmąstyti pačiam. Telieka skaitytojams palinkėti malonių minties eksperimentų.

Efraimas Bauchas „Savižudžių saulė“

Efraimas Bauchas yra viena ryškiausių Izraelio literatūrinio gyvenimo figūrų: jis – ir P. E. N. Centro Izraelyje pirmininkas, ir šalies rašytojų asociacijos vadovas. Tokie postai retai tenka pilkai masei. Kaip žinia, Izraelio literatūros laukas itin nevienalytis ir daugiakalbis: Bauchas, gimęs Moldovoje, rašo rusiškai, tad dažnai pristatomas kaip Rusijos ir Izraelio rašytojas. 2011 m. jam paskirta svarbiausia Izraelyje Prezidento literatūros premija.

Matyt, dėl savo „Rytų Europos rusiškai rašančio žydo“ marginalios tapatybės jis ne per daugiausiai žinomas Vakaruose. Dėl to tik dar smagiau, kad tokio svarbaus autoriaus knyga, kurioje, beje, daug kalbama apie Vilnių, išversta į lietuvių kalbą iš vidinio mūsų kultūros poreikio, o ne kopijuojant kieno nors „perkamiausių“ sąrašus.

„Savižudžių saulėje“ (iš rusų kalbos vertė Alfonsas Bukontas) pasakojama apie Peterburgo žydą tapytoją Koną, kuris, panašiai kaip mūsiškis Tomas Venclova, ryžtasi palikti Sovietų Sąjungą ir prašo CK leidimo emigruoti. Atvykęs į Romą, Amžinajame mieste amžinasis žydas laukia leidimo keliauti toliau: gyvena pigiuose bendrabučiuose, valgo iš maisto kortelių ir jaučiasi visiškai laisvas. Laisvė, kaip dainuoja Janis Joplin, yra tada, kai nebeturi ko prarasti; panašiai jaučiasi Konas, išgyvenantis radikalaus atsiskyrimo nuo visko ir visų, kas jį iki tol supo.

Iš praėjusio gyvenimo liko tik sapnai: juose dailininkas vis dar vaikštinėja po Vilnių, Sankt Peterburgą, Kijevą, Jeruzalę. Jis atpažįsta kitus Romoje klaidžiojančios žydus, o šie atpažįsta jį, bet ryšiai nesimezga; kiekvienas bando išlikti pats ir tarsi drovisi savo tapatybės, nenori sutikti kitų, kuriems gyvenimas emigracijoje susiklostė kitaip. Aštraus siužeto čia nėra: koncentruojamasi į tai, ką Konas mąsto, jaučia, prisimena, taigi knyga nerekomenduotina tiems, kurie ištroškę greičio.

Tačiau „Savižudžių saulę“ neabejodama siūlau tiems, kurie mėgsta meditaciją ir noriai skonisi kalba. Tai yra neįtikėtino grožio ir liūdesio knyga – lenkiuosi vertėjui poetui A. Bukontui, nudirbusiam titanišką darbą. Tik užkietėjęs bjaurumo estetikos apologetas galėtų nesižavėti kad ir tokia neilga citata: „Miestas iškrito nuosėdomis; gena juos it lupenas gatvių vėžėmis, ir sukasi staiga sąmonėje kilusi beliberda, jau seniai nešovusi Konui galvon, mintys apie tai, kad gyvenimą visada rašome juodraštyje ir nėra švarraščio, bet netikslumų, be pasibjaurėjimo, tiesiog noro pačiam išsibraukti iš gyvenimo; taip valdo likimą, taip jaučia likimą trokšdami prieiti prie drobės, popieriaus, griebiasi, kas pakliuvo – anglies suodžių, užgaidos guašo, tušo, niekų  <...>.“

Knygos įspūdį stiprina ne tik ypatinga stilistika, bet ir asmeninės tapatybės tragedija turbūt gražiausio Europos miesto fone. Buvę Romoje tikrai atpažins jos gatves, meno paminklus, landšaftą, gyventojų įpročius.

Susitikęs su priklydusiais žydais Konas jaučiasi nesąs pakankamai „žydiškas“ – per mažai religingas ir pernelyg nesilaikantis tradicijų – o prie kitokio pasaulio jam irgi sunku įprasti. Kitaip tariant, „Savižudžių saulė“ nuotaikos skaitytojui, tikėtina, nepraskaidrins, bet įneš gero prasminio užtaiso ir priversti pergalvoti ne  tik emigracijos fenomeną, bet ir menininko pašaukimo, egzistencinės benamystės, tapatybės klausimus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...