captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai: A. Kašubienės „Erdvės buveinėmis“ domėtasi net tik JAV

„Erdvės buveinės“ – tai formos, į kurias galima įeiti, kuriose galima būti, kuriose galima gyventi, „Amerikos balso“ radijo žurnalistui Alfonsui Petručiui 1976 m. sakė Niujorke gyvenanti skulptorė, keramikė Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė. Jos darbais susidomėjo tiek amerikiečių, tiek kitų kraštų spauda, architektai ir akademiniai sluoksniai.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Galėtum truputį plačiau papasakoti apie „Erdvės buveinę“? Kas tai per padaras, kas tai per kūrinys?

– Žinote, atsakyti į jūsų visus tris klausimus būtų nelengva. Vadinu „Erdvės buveinėmis“, nes tie darbai dėl medžiagos apibūdina, nusako erdvę neužimdami erdvės taip, kaip užima plytos, medis arba bet kokia kita solidna medžiaga. „Buveinėmis“ vadinu todėl, kad atsiranda formos, į kurias galima įeiti, kuriose galima būti, kuriose galima gyventi, galima jas apeiti. Kitaip sakant, žmogus jose gali ir gyventi, ir naudoti bet kuriam tikslui.

– Kokios medžiagos yra ar bus naudojamos?

– Medžiaga, kurią aš naudoju, yra 100 proc. nailonas, kuris toks pats tamprus. Galima tempti į dvi puses – į ilgį ir į plotį. Medžiaga tinkama eksperimentuojant ir tiems darbams, kuriuos aš padariau. Bet ateity labai norėčiau sukurti specialią medžiagą, kuri būtų daugiau architektūrinė.

– Ar čia vyrauja tik dekoratyvinis motyvas, ar ir praktiškasis? Sakysim, ateity žmonės galės pasinaudoti, kad savo namus įruoštų, papuoštų?

– Nėra abejonės, kad galės. Dabar vyrauja abu elementai – ir dekoratyvinis, ir praktiškasis. Aš nepradėjau to dalyko dėl dekoratyvinės pusės, nes manau, kad nesu dekoratorė. O praktiškoji pusė yra labai plati ir nauja, nes įtraukia daug naujų savybių statybiniu atžvilgiu – pirmiausia, kaina yra labai maža, antra, sienos gali būti plaunamos, nuimamos, pakeičiamos, sudedamos, iš naujo pastatomos tik kokiai nors progai ir t. t. Galima susipakuoti visą savo namo vidų arba muziejaus įrengimą (sakykim, 5 tūkst. kvadratinių pėdų) ir nuvežti automobiliu į kitą vietą, nes ir svorio beveik neturi. Be to, atlieka daug panašių funkcijų.

– Bet jau tai turės atlikti specialistai, menininkai, o žmogus, neturėjęs praktikos, negalės atlikti?

– Nemanau, kad čia reikia ypatingų menininkų, bet reikia, žinoma, tų, kurie turi architektūrinį suvokimą. Patys žmonės irgi lengvai galėtų tokius daiktus padaryti, jeigu namai būtų tam pritaikyti. Ateityje galima tai padaryti – jaunimas labai susidomėjęs. Dabar atsirado daug galimybių mokytojauti, dėstyti ir mokyti jaunimą. Architektūrinius sluoksniuose taip pat daug dėmesio tam rodoma kaip tik dėl to, kad yra įvežta naujų medžiagų.

– Ar jūs savo naujas idėjas skleidžiate kur nors žurnaluose, laikraščiuose, ar dėstote paskaitas?

– Pasitaiko progų, esu kviečiama į universitetus dėstyti, mokyti, rodyti savo darbus arba kalbėti temomis apie ateities statybas. Taigi, kadangi dėmesys yra, atsiranda ir noras mokytis, sužinoti, kaip šitie dalykai daromi.

– Amerikiečių žurnaluose, laikraščiuose buvo rašoma apie tamstą ir bendrai apie šią sritį. Kaip į tai žiūrite?

– Į tai žiūriu su dideliu įdomumu. Man pačiai nereikėjo nieko daryti – visi tie žmonės atėjo pas mus sužinoję, kad toks dalykas vyksta. Reikia pasakyti, kad dėmesys buvo neįtikėtinai didelis, net pasiekė Europą ir buvo tarptautiniuose žurnaluose.

– Ar stengiatės savo idėjas užfiksuoti, eksperimentus palikti ateities kartoms, todėl ruošiate nurodymus?

– Kaip tik šiuo metu esu labai intensyviai įsitraukusi į rašymą, nes priėjau prie to taško, kai eksperimentuoti toliau pačiai būtų labai sunku. Galimybių aš turiu – iš viso 13 darbų pastačiau, taigi surinkau pakankamai medžiagos ir davinių, kad visa tai sudėčiau, susumuočiau, išsiaiškinčiau ir perduočiau tiems, kurie tuo domisi.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...