captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: šis sniegas tikrai neklojo tako žiemai

Lietuvoje jau beveik lapkričio vidurys. Diena tapo regimai trumpesnė, dabar šviesai tenka šiek tiek daugiau kaip aštuonios su puse valandos, visa kita skirta gamtos ramybei – nakčiai. Toks dienos trumpėjimas truks dar visą mėnesį – iki gruodžio vidurio. Taigi, kaip norime, taip apie tai galvokime, bet mūsų laukia mėnuo ėjimo tamson. O žiūrint į tai kitaip, optimistiškai – lieka tik mėnuo iki naujos šviesos gimimo.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Visą lapkričio pradžią tamsą balino sniegas – sniegelio, šlapdribos, krušos regėjome visoje Lietuvoje. Šis sniegas tikrai neklojo tako žiemai – tiesiog gamta tuo metu pasirinko tokią kritulių formą. Žemei taip geriau, tirpsmo vanduo lieka ten, kur iškrito sniegas, taigi susigeria žemėn. Mums toks sniegelis buvo šiek tiek nelauktas. Nors jo tikrai negali laikyti nei neįprastu, nei stebuklingu. Ruduo, ypač vėlyvasis, turi teisę bet kokiems krituliams. Lapkritis – tuo labiau. Mums turėtų būti svarbu, kad prieš žiemą jai būtų skiriama kuo daugiau drėgmės.

Svirbeliai atskrido spalio antroje pusėje, tačiau iki šiol jų negausu. Šiek tiek jie dažnesni prie mūsų namų, soduose, kur paukščiai aptinka ant šakų likusių vaisių, uogų. Jie visada keliauja, skraido tik pulkeliu, todėl jų svirpimas aidi choru. Na, o jei vienas svirbelis atsilieka, kyla toks sumišimas! Paklydėlis svirpia garsiai, jo ieškantis pulkas suka ore – vienas už visus, visi už vieną...

Rudens vėlusis metas šiemet tapo paukščių migracijos pabaiga. Tačiau tamsa ir vėstantys orai į žiemos guolius suvijo roplius, varliagyvius. Miegoti jau susiruošė ežiai, laikas ilsėtis barsukams. Tiesa, barsukai, prieš žiemą sukaupiantys daug riebalų, dar gali keliauti po miškus, kasti šaknis, dirvoje ieškoti sliekų ir grambuolių lervų.

O ežiams šis laikas jau vėlus. Neseniai mūsų laidos klausytojai iš Druskininkų teiravosi, ar nieko nenutiks ežiukui, kuris vakarais vis ateina mėgautis naminių augintinių maistu. Tikrai, o gal tą ežiuką geriau sugauti ir laikyti namuose? Taip jis net nepajaustų žiemos...

Tačiau tikras sveikas ežys taip gyventi negali. Jis turi miegoti žiemą, nes taip liepia jo biologija. Jei bet kuris individas prarastų galimybę bei gebėjimą kaupti riebalus ir užmigti įprastu įmygio snauduliu, vargu ar būtų gerai. Tad šiam ežiukui viskas gerai, jis naudojasi dar viena proga kaupti energiją. Kai maisto neras, tikrai ruošis miegui. Paėmę jį į namus, pažeistume jo fiziologinį režimą ir nepadėtume. Už gamtą protingesni tikrai nebūsime...           

Pirmi baltieji takeliai atvėrė ne naują, bet per vasarą primirštą malonumą: gamtos pėdsakų knygos skaitymą. Iš tikrųjų tą daryti mes galime vis rečiau, nes praėjusi žiema buvo mažasniegė ar visai besniegė. Beje, dažnai sakoma, kad žvėrys iš pradžių nenori rodyti pėdų. Kaip ten yra iš tikrųjų? 

Kad ir kaip jie stengtųsi, tokios siekiamybės jų gyvenime nėra. Gamtoje – laisvė, niekas nuo nieko nesislapsto. Nemanykite, kad stirna, gulinti guolyje ir niekur neinanti (taigi nepaliekanti pėdų), vilkui sunkiau pasiekiama nei laisvai žoliaujanti želmenų lauko viduryje. Čia pėdos beveik nieko nereiškia, nes gyvūnai į jas nežiūri, jie jas skaito savo nosimis, uosle, bet ne akimis. Kad jauniems žvėrims baltas sniego švytėjimas kelia nuostabą, taip yra iš tikrųjų – juk jie to dar nematę. Tačiau diena kita, viskas tampa įprasta, sava.

Jūs manote, kad gamtoje jo kas nors išsigando? Kuršių nerijoje lapkričio pradžioje stebėjau ne vieną pilkąją pečialindą – labai jau „vasarišką“ paukščiuką. Pečialindos purpsėjo sniego apkreiktuose klevuose, nardė po dar žalius avietojus. Lesalo rado daug, bet skrido vis labiau į pietus, į pietvakarius.

Kur jos turi nuskristi? Šiaip jau bent iki Pietų Europos, bet geriau – Šiaurės Afrikon, kur šilta, kur galima gyventi iki kovo. Paradoksas – mūsų supratimu, tokie lepūs paukščiukai negalėtų čia gyventi regėdami žiemos ženklus. Panašiai neturėtų skraidyti raudonuodegės (taip pat vabzdžialesės). Gal tik kikiliams paprasčiau, varnėnams, nes jie, ką nori, tą lesa – ne perėjimo metu iš vabzdžialesių tampa visalesiais.

Ko jau ko, bet visokių vaisių, sėklų gamtoje yra labai daug. Augalai jų užaugina, subrandina daugybę kartų gausiau, nei reikia populiacijai palaikyti. Vadinasi, be jokios žalos jas lesti, graužti gali visi. Mes be reikalo galvojame, kad tai būdinga tik laukiniams augalams. Ne, tokie yra ir mūsų, kultūriniai. Ir augantys mūsų soduose, daržuose. Gal todėl čia visada daugiau gyvūnų.

O gal paukščius prie mūsų namų suvijo sniegelis, gal jie jau tikisi, ieško lesyklos? Nenustebčiau, kad taip yra iš tikrųjų. Kai kas lesyklas jau įrengė ir rytais paberia po mažą saujelę saulėgrąžų ar kito lesalo. Daugiau nereikia – tik tam, kad paukščiai patikėtų...

O štai žuvims nepaprasta. Arba žmonėms, kurie atranda mums nežinomas ir naujas žuvis. Pavyzdžiui, rugsėjį Baltijos priekrantėje į menkinius tinklus įkliuvo žuvis, kuri nustebino netgi didelę patirtį turintį žveją Antaną Valiuką. Žuvį jis pristatė Žuvininkystės tyrimų ir mokslo skyriaus mokslininkams. Pasirodo, tai europinė paprastoji jūrinė lydeka – jau 16-a jūrinių posūrių vandenų žuvų rūšis – retenybė, sugauta šio žvejo ir perduota tyrimams.

Kad įsivaizduotumėte, pasakome, kad žuvies ilgis 51 cm, svoris – 900 gramų, pagal žvynus nustatytas ir jos amžius – treji su puse metų. Tiesa, kad būtų lengviau apie šią rūšį pasakoti, primename: Europinės paprastosios jūrinės lydekos prekybinis pavadinimas yra hekas (būtent tokiu vardu ji geriausiai žinoma). Ši žuvis labai gaudoma Atlanto vandenyno vakarinėje dalyje, ties Škotijos šiauriniais ir vakariniais krantais bei prie Airijos krantų, Biskajos įlankoje prie Portugalijos pakrantės ir Šiaurės Afrikos vakarinio krantų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close