captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kodėl perkame vandenį buteliukuose

Vandens plastikiniuose buteliukuose pardavimai kasmet išauga iki 10 proc. Ši tendencija itin ryški Azijoje ir pietų Amerikoje, o mažiausiai tokio vandens suvartoja europiečiai. Kodėl perkame vandenį buteliukuose, nors įsipilti šio gėrimo iš čiaupo yra keletą kartų pigiau?
Reuters / Scanpix nuotr.
Reuters / Scanpix nuotr.

Dėl to gali būti kalti kitų gėrimų gamintojai, žūtbūt siekiantys didesnio pelno. 2000 m. kompanijos „Pepsi“ viceprezidentas Robertas S. Morrisonas pasakė, kad vanduo iš čiaupo – didžiausias mūsų priešas. Tuo pat metu „Coca-cola“ skelbė, kad mažesnis vandens kiekis ir didesnis kitų gėrimų pasirinkimas padarys vartotojus laimingesnius.

Dabar žinome, kad vanduo – sveikatos ir gyvybės šaltinis. Verta žinoti, kad beveik 48 proc. plastikiniuose buteliukuose esančio vandens ten atsirado ne iš kur kitur, o kiekvieno mūsų namuose esančio čiaupo. Negana to, plastikinių vandens buteliukų gamybai kasmet sunaudojama po 17 milijonų barelių naftos.

***

XIX amžiaus viduryje styginių instrumentų meistrams šovė į galvą mintis, kad kontraboso korpusas žemiems garsams pernelyg mažas. Jie pradėjo eksperimentuoti ir sukūrė gigantiškų kontrabosų, vadinamų oktobosais. Vieną tokį oktobosą padirbino prancūzas Jeanas-Baptiste`as Vuillaume`as.

Šiuolaikinio namo bute šis instrumentas niekaip netilptų pastatytas stačiai, o mažame kambaryje neišsitektų ir paguldytas. Oktobosas būdavo pastatomas ir įtvirtinamas vertikaliai, o muzikantas užlipdavo ant specialiai jam pastatyto paaukštinimo.

Bet ir tokioje padėtyje pirštais spaudinėti stygas prie postygio būdavo neįmanoma. Dėl to J. B. Vuillaume`as prie oktoboso prikonstravo mechanizmą, valdomą pedalais ir svirtimis. Muzikantas stovėdavo ant vienos kojos, kita spaudydavo pedalus.

Kitas meistras – Johnas Herris iš JAV padirbino oktobosą, kurio aukštis net puspenkto metro, o plotis toks, kad skersai jo korpuso laisvai išsitektų įprastas kontrabosas. Tačiau oktobosai pasirodė esą negyvybingi, meistrams taip ir nepavyko pasieki norėto skambesio stiprumo ir sodrumo. Oktobosu buvo galima išgauti gerokai žemesnius garsus, bet jokių kitų pranašumų, palyginus su kontrabosu, jis neturėjo.

***

Šedevrą galima rasti ir šiukšlių dėžėje. Taip gali atsitikti, jei kūrėjas jaunas ir pernelyg reiklus sau. Toks buvo Billy Strayhornas, vos pradėjęs dirbti Duke`o Ellingtono orkestre. Savo garsiausią kūrinį ,,Sėsk į traukinį A‘‘ jis tiesiog išmetė, pamanęs, kad jame per mažai originalumo. Tikriausiai ši melodija niekuomet nebūtų išvydusi scenos, jei ne 1941 metų JAV transliuotojų boikotas.

Kadangi autorių teises ginanti organizacija netikėtai padvigubino mokesčius, radijo stotys tiesiog atsisakė naudoti jos globojamą muziką. Taip per naktį pasikeitė visas radijo eteris, iš jo dingo D. Ellingtonas.

Tačiau dabar nebuvo jokių kliūčių suskambėti B. Strayhorno kūrybai. Jam, taip pat ir savo sūnui, Ellingtonas pavedė kuo skubiau sukurti naują repertuarą. Per dienas ir naktis jie rašė naujas kompozicijas, jie išrausė visus savo stalčius, užrašus, išnaudojo bet kokias ankstesnes idėjas.

Apimtas desperacijos, D. Ellingtono sūnus apvertė B. Strayhorno kambaryje buvusią šiukšlių dėžę ir ėmė studijuoti kiekvieną popieriaus skiautę. Tai, ką jis rado jos dugne, buvo būsimasis hitas ir viena iškiliausių kompozicijų džiazo istorijoje.

***

Vytautas Didysis buvo du kartus pabėgęs į vokiečių ordiną ir du kartus taikėsi su Jogaila. Kaip jis susitaikė antrąjį kartą? Istorija buvo labai įdomi. Jogaila suprato, kad be Vytauto jis negalės išlaikyti Lietuvos, reikia susitaikyti su savo pusbroliu.

Tačiau kaip perduoti žinią Vytautui, kuris tuo metu buvo pas kryžiuočius? Tai buvo delikatus reikalas, nes nuo misijos slaptumo priklausė sėkmė – reikėjo tinkamo tarpininko. Į ordino žemes reikėjo išsiųsti žmogų, kuris mokėtų paslėpti savo misiją taip, kad net budrūs, apdairūs ir visur savo šnipų turintys kryžiuočiai nieko nesuuostų.

Tam buvo surastas tinkamas kandidatas – vos 20-ies sulaukęs, bet jau Plocko vyskupas, kunigaikštis Henrikas. Jis apsimetė, kad atvyksta sudaryti taikos tarp ordino ir lenkų, buvo priimtas su tinkama pagarba. Kryžiuočiai išklausė Henriko pasakojimą ir, neįtardami jokių piktų kėslų, nusiuntė jį į tą vietą, kur šis labiausiai norėjo patekti – į Ritersverderio pilį Kauno, tiesiai pas Vytautą.

Vyskupas Henrikas išbuvo ten tris savaites, per jas turėjo pakankamai laiko niekam nestebint susitikti akis į akį su Vytautu ir išdėstyti karaliaus Jogailos pasiūlymą. Vytautui pasiūlymas pasirodė priimtinas, jis surinko savo šeimą (išskyrus brolį Žygimantą), liepė ištikimiems lietuviams sudeginti Ritersverderio pilį, po to sugriovė dar dvi kryžiuočių pilis.1392 m. birželio pabaigoje sugrįžo į Lietuvą.

Tačiau tai ne istorijos pabaiga. Prie Kauno atsitiko ne tik tai, kad Vytautas sutiko taikytis su Jogaila, bet dramatiškai pasikeitė ir pasiuntinio vyskupo Henriko gyvenimas. Ten jis sutiko Vytauto seserį Ringailę, pakako trijų savaičių, kad jaunuoliai vienas kitą pamiltų – taip stipriai, kad vyskupas nusprendė atsisakyti sėkmingos dvasininko karjeros. Tiesa, buvęs Plocko vyskupas neilgai džiaugėsi vedybiniu gyvenimu, jis greitai mirė.

Parengta pagal LRT RADIJO eteryje skambėjusią medžiagą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...